JAUNA MINTIS

PAŠAUKIMAS - SOCIALINĖ PEDAGOGIKA

Ši "Mūsų žodžio" pašnekovė yra socialinė pedagogė ir dirba pagal savo specialybę. Asta Želnytė-Bulvydienė gimė Kaune. Mergaitė nuo pat gimimo silpnai matė. Kai Astai sukako dveji metukai, tėvai nusprendė persikraustyti gyventi į Žemaitiją, į Gargždus. Šiame mieste silpnaregė gyvena iki šiol. A. Želnytė 2000 m. baigė Minijos vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultetą (dabar Socialinės gerovės), pasirinko socialinės pedagogikos ir psichologijos specialybę. Po ketverių metų studijų merginai įteikiamas socialinės pedagogės diplomas. 2004 metais A. Želnytė įsidarbino Dituvos pagrindinėje mokykloje socialine pedagoge. Ten išdirbo dvejus metus. Po motinystės atostogų 2007 metais silpnaregė perėjo dirbti į Gargždų Minijos progimnaziją. Iki šiol ten dirba socialine pedagoge. Motinystės atostogų metu Asta ne tik augino dukrytę, bet ir Klaipėdos universitete sugebėjo baigti socialinio darbo magistro studijas. Laisvalaikiu silpnaregė mėgsta keliauti. Kiekvienų atostogų metu su šeima keliauja ne tik po Lietuvą, bet dažnai išvažiuoja pažinti ir kitų šalių. Kasdieninis pomėgis - knyga. Labiausiai patinka istoriniai romanai. Žinoma, pašnekovė neapsieina be naršymo internete, ten sužino ne tik pačias naujausias žinias, bet ir daug sau naudingos informacijos. 

"M. Ž." Pati mokėtės ir specialioje mokykloje, ir bendrojo lavinimo. Kokia mokykla ir mokymo forma jums pasirodė geresnė? 

A. Ž. Į šį klausimą ne taip paprasta atsakyti. Mane apninka dvejopos mintys. Silpnaregiams vaikams patarčiau mokytis tik integruotai, įprastose bendrojo lavinimo mokyklose. Manau, jiems speciali mokykla nėra būtina. Joje vaikas patirs nereikalingą stresą. Gimtajame mieste silpnaregiui vaikui yra įprasta aplinka, tėvai, draugai ir giminės. Kalbant apie nematančius vaikus vienareikšmio atsakymo nėra. Manyčiau, neregiai turėtų mokytis ir specialioje mokykloje, ir integruotai. Tai darydami jie pažins abi monetos puses. Galės sulyginti vieną ir kitą lavinimo įstaigą. Neregiui būtų pravartu pažinti sveikųjų gyvenimą ir pajusti jo ritmą. Kiltų logiškas klausimas - kada mokytis vienoje ar kitoje mokykloje? Į šį retorinį klausimą kol kas tvirto atsakymo neturiu. Galimi keli pasirinkimo būdai. Šie būdai turi ir minusų, ir pliusų. Pirmiausia - neregiui būtina išmokti specialių dalykų, kurių paprasti mokytojai nemoka. Pavyzdys - brailio raštas arba mobilumo mokymas. Vadinasi, pirmas klases reikėtų lankyti specialioje mokykloje. Nors neregiui, mokantis integruotai, lengviau pradinėse klasėse. Ten viena mokytoja ir mažiau vaikų. Vyresnėse klasėse integruotai mokytis gana sunku. Pirmiausia - kabinetinė mokymo sistema. Antra - mokytojai dalykininkai nemoka brailio rašto. Nors dabar mokykloje yra mokytojo padėjėjai, kurie neregį palydės į reikiamus kabinetus, valgyklą, biblioteką. Prireikus išties pagalbos ranką. Štai mūsų mokykloje yra net trys mokytojo padėjėjai. Kur neregiui vaikui mokytis, pirmiausia sprendžia jo tėveliai. Jie pažįsta savo vaiką ir tikrai parinks tinkamą mokymo formą. 

"M. Ž." O kaip pati susidorojote su mokykloje ir vėliau universitete iškilusiomis mokslo, buities, bendravimo problemomis? 

A. Ž. Kai aš mokiausi, dar nebuvo specialių pedagogų ar jų padėjėjų. Reikėjo visas kliūtis įveikti pačiai. Tiesa, be mokytojų geranoriškumo, viena pati nebūčiau sunkumų įveikusi. Iki šiol geru žodžiu miniu savo matematikos mokytoją. Ji visas užduotis surašydavo didesniais skaičiais ant lapelio. Neįgalus mokinys pats savaime susikuria daug įvairiausių kompensacinių mechanizmų. Aš - ne išimtis. Dažniausiai tiek mokytojai, tiek dėstytojai rašydami išsamiai aiškina, ką rašo lentoje. Jau mokykloje išmokau greitai konspektuoti. Suspėdavau užrašyti tai, kas buvo sakoma. Universitete dėstytojai per paskaitas rodydavo daug skaidrių. Po paskaitos nesivaržydama prieidavau prie dėstytojų ir, paaiškinusi situaciją, paprašydavau rodytų skaidrių. Dėstytojai mielai jas man atsiųsdavo. Kartais paprašydavau draugių konspektų. Paskaitose naudodavau diktofoną. Vėliau iš įrašytų paskaitų darydavau konspektus. Neregiams ar silpnaregiams studentams patarčiau vadovautis sena rusiška patarle - neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų. 

"M. Ž." Asta, kas paakino jus rinktis tokią specifinę pedagogikos šaką? 

A. Ž. Socialine pedagoge tapau visiškai atsitiktinai. Baigusi mokyklą pasirinkau Klaipėdos universitetą. Jame norėjau studijuoti psichologiją. Atsitiko taip, kad pavėlavau nuvažiuoti į mandatinę komisiją. Tada reikėjo rinktis Šiaulių universitetą. Čia pasirinkau socialinę pedagogiką ir psichologiją. Tikėjausi studijuoti psichologiją. Rugsėjo 1-ąją sužinojau, kad psichologijos bus nedaug ir tie, kurie nori, gali išeiti. Labai norėjau studijuoti, todėl nutariau mokytis. Tuo metu socialinio pedagogo specialybė buvo tikra naujiena. Į šią specialybę buvo didelis konkursas. Į vieną vietą - 32 norintys. Mąsčiau praktiškai, jog po studijų darbo vietų tikrai bus: juk Lietuvoje tiek daug mokyklų. Iki šiol džiaugiuosi, kad tuomet specialybę pasirinkau teisingai. 

"M. Ž." O kaip sekėsi ieškoti darbo vietos? Ar studijų metu praktinis jūsų skaičiavimas pasiteisino? 

A. Ž. Baigusi mokslus tikėjausi įsidarbinti lengvai. Socialine pedagoge norėjau dirbti Gargžduose. Deja, visos mokyklos jau turėjo savo socialinius pedagogus. Tuomet pradėjau dairytis aplinkui. Sužinojau, kad Dituvos kaimo mokykloje yra laisva vieta. Nusprendžiau išmėginti sėkmę. Pasisekė, mane priėmė į darbą. Netikėtai iškilo problema, kaip iš Gargždų patekti į Dituvos kaimą. Šis nesklandumas išsisprendė savaime. Pasirodo, iš Gargždų kiekvieną rytą keturios mokytojos važiuoja į Dituvą. Viena vieta mašinoje buvo laisva. Ji atiteko man. Taip pradėjau dirbti socialine pedagoge mažoje kaimo mokykloje. 

"M. Ž." Matyt, mokytojai yra tolerantiški ir jūsų silpną regėjimą traktavo kaip natūralų dalyką? 

A. Ž. Su pirmąja darboviete keblumų nebuvo. Daugiau jų atsirado man darbinantis po motinystės atostogų 2007 metais. Kaip sakiau, mokiausi dabartinėje Gargždų Minijos progimnazijoje. Įsidarbinant joje atsirado nelauktas barjeras. Mokytojai mane pažinojo kaip mokinę, o ne kaip darbuotoją. Šį slenkstį reikėjo peržengti ne tik mokytojams, bet ir man. Šioje mokykloje prisitaikymo neprireikė. Čia viskas buvo sava ir pažįstama. Mokyklos direkcija iš pradžių abejojo, ar aš susitvarkysiu su dideliu mokinių srautu. Kaimo mokykloje buvo tik 150 moksleivių, o čia - daugiau nei tūkstantis. Vadovybė leido man pačiai apsispręsti. Iššūkio neišsigandau, visas abejones išsklaidžiau ir šioje mokykloje dirbu iki šiol. 

"M. Ž." Papasakokite apie savo darbo specifiką. Su kokiomis kliūtimis susiduria socialinis pedagogas? 

A. Ž. Mokykloje socialinis pedagogas dirba individualiai arba grupėse su socialiai pažeidžiamais moksleiviais. Mūsų užsiėmimai - dažniausiai po pamokų. Žinoma, "probleminius" mokinius individualaus pokalbio kviečiuosi per pertraukas. Grupiniuose užsiėmimuose dirbu su vaikais, turinčiais įvairių elgesio ar psichologinių problemų. Mokiniai vieni prieš kitus stengiasi "pasitempti" ir gerai pasirodyti. Susitikimuose mokomės, kaip bendrauti, kaip paprašyti pagalbos ir kaip valdyti savo neigiamas emocijas, pasitikėti savimi. Su vaikais aš ne tik kalbu, bet kartu ir piešiame, darome plakatus bei įvairius projektus. Po savaitės vaikai būtinai turi papasakoti, ko išmoko prieš tai buvusiame užsiėmime. Dažnai dirbu kartu su mokyklos psichologe. Kartais aš dirbu su vienais vaikais, o psichologė - su kitais. Vėliau apsikeičiame. Dirbdama su "probleminiais" vaikais visada stengiuosi laikytis tam tikro atstumo. Jei jo nebus, rizikuoji prarasti autoritetą. Ypač paaugliai stengiasi tą atstumą įveikti. Viskas prasideda nuo tujinimo. Kai išgirstu žodelį "tu", vaikui sakau: "Palauk, neatmenu, kad su tavimi būčiau gėrusi kavos." Auklėjimo procese reikia daug bendradarbiauti su mokytojais dalykininkais. Kartu pasitarę nusprendžiame, kuria kryptimi dirbti su tokiu vaiku. Žinoma, be glaudaus ryšio su tėveliais, auklėjamasis procesas nėra visavertis. 

"M. Ž." Jūsų manymu, į ką turėtų atkreipti dėmesį integruotai besimokančių vaikų su regos negalia tėvai, ką jiems patartumėte? 

A. Ž. Pradėsiu nuo to, kad pati, besimokydama mokykloje, jausdavau kitų, nepažįstamų ar mažai pažįstamų žmonių nuostatą, jog mokytojai gerus pažymius man rašo iš gailesčio. Tačiau klasiokai ir universiteto draugai, kurie matė mano darbus, įvairius atsiskaitymus, kurie gaudavo nusirašyti, turėjo visai kitą nuomonę apie mano gabumus. 

Vidurinę mokyklą baigiau su pagyrimu. Patarčiau tėvams, pasitelkus mokytojus, savo vaikui įdiegti mintį, kad jis nėra kitoks ar kuo nors ypatingas. Dar svarbu vaikui atsikratyti bejėgiškumo jausmo. Mano vaikas irgi turi regos negalią ir mokosi integruotai. Dukrytė baigė pirmąją klasę. Ji jokių išskirtinių sąlygų neturi, tik sėdėjimo vietą - pirmą suolą vidurinėje eilėje. Prieš rugsėjo 1-ąją mes nuėjome į mokyklą. Aš jai aprodžiau būtiniausias patalpas: klasę, tualetą, valgyklą, sporto salę ir biblioteką. Svarbu, kad vaikas galėtų orientuotis savarankiškai. Žinoma, ne pro šalį pakalbėti su mokytoja. Ją įspėti, kad jūsų vaikas silpnai mato. Mokytoja žinos, ką toliau daryti. O kalbant apie kitų klasės vaikų reakciją, tai gal jiems iš pradžių bus smalsu. Patikėkit, vėliau jie įpras ir į jūsų vaiko silpną regėjimą nekreips jokio dėmesio.  

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS