IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Daiva ŽIEMELIENĖ

VIEŠNAGĖ RAMUNIŲ MIESTE

Birželio pabaigoje Klaipėdos aklieji ir silpnaregiai vyko į Liepoją - ramunių miestą aplankyti neregių bendruomenės. Kodėl ramunių? Ogi todėl, kad visas miestas mus pasitiko išpuoštas ramunėmis. Jau daug metų Klaipėdą sieja draugiški ryšiai su Liepoja. Todėl tikrai smalsu buvo pažiūrėti, kaip gyvena kaimynai latviai. 

Mus, atvykusius prie Ganibu gatvėje esančio trijų aukštų pastato, pirmiausia pasitiko Liepojos aklųjų sąjungos pirmininkas Maris Ceirulis. Jis labai maloniai pakvietė visus išgerti kavos, paskanauti karštų pyragėlių, papasakojo apie organizaciją ir jos veiklą, priminė istoriją, kalbėjo apie ateities planus, o po to pakvietė visa tai pamatyti. 

Keliaudami iš vieno kabineto į kitą (iš viso jų 20), buvome supažindinti su įvairia Liepojos aklųjų sąjungos veikla - tai socialinis darbas, reabilitacija, užimtumo skatinimas, universalus dizainas, muzikos terapija, sporto bei poilsio organizavimas. Stebėjome kompiuterių klasėje besimokančiuosius kompiuterio raštingumo, pynimo klasėje - pintų krepšelių bei vazų pynėjų darbus, siuvimo klasėje - siuvėjų, mezgimo - mezgėjų, rankdarbių klasėje - veltinių gaminius, juostų audimo, atvirukų kūrėjų, puokščių kūrimo klasėse - dar kitokius meno darbus, muzikos terapijos kabinete - grojančius pianinu ar kitais instrumentais. Socialinė darbuotoja Nora, dirbanti reabilitacijos kabinete, papasakojo, jog neregiams ir kitas negalias turintiems žmonėms kasmet suteikiama 50 valandų nemokama valstybės pagalba. Čia regos neįgaliesiems - ir garsiniai skaitymai, ir brailio rašto mokymas, be to, skiriamos tiflopriemonės, mokoma vaikščioti su baltąja lazdele, ugdomas savarankiškumas, o po insulto ar kitokių ligų mokoma rišimo meno, mezgimo, siuvimo, netrūksta ir pokalbių, tobulinami socialiniai įgūdžiai, mokoma orientacijos ir mobilumo, o tiems, kuriems tylos ir vienatvės poreikis, yra net ir koplytėlė. 

To paties pastato antrajame aukšte nedidelėse patalpose įsikūręs ir Latvijos aklųjų bibliotekos Liepojos filialas. Čia mus sutiko filialo vedėja Ilze Karkline, kuri papasakojo apie bibliotekos veiklą ir jos specifiką, apie kaupiamą brailio ir garsinių knygų fondą bei skaitytojų aptarnavimą. Pirmajame aukšte yra sporto salė, kurioje - įvairūs treniruokliai. Jais gali naudotis visi, kurie nori. Čia taip pat yra kirpykla bei siuvykla. Liepojos aklųjų organizacija turi dirbtuves, kuriose remontuojami seni baldai. Sunkiau besiverčiančioms šeimoms baldai dovanojami. Sąjunga turi keletą butų, kuriuose gali apgyvendinti socialiai remtinas šeimas arba neregius bei kitus neįgaliuosius reabilitacijos metu. Naujai suremontuoti butai pritaikyti atsižvelgiant į negalią, pavyzdžiui, klausos negalią turintiems - šviečiantis durų skambutis, judėjimo neįgaliesiems - pirmasis aukštas, virtuvės baldai, dušai taip pritaikyti, kad žmogui būtų patogu. Aklųjų sąjunga turi įsigijusi tris autobusiukus, kurie nuveža, kur reikia. 

Vėliau vykome apžiūrėti pajūrio - girdėjome, jog ir čia latviai dėjo labai daug pastangų, kad regėjimo bei kitą negalią turintys žmonės galėtų jaustis komfortiškai. Į paplūdimį ėjome per parką, kuriame reljefiniai takai skirti neregiams. Kaip pasiekti paplūdimį bei pažinti parko teritoriją, informuoja stendas brailio raštu liečiamuoju maketu. Prie pat paplūdimio - kompleksas su dušais, kuriame visi neįgalieji gali persirengti, spintelėse palikti savo daiktus ir drabužius. Čia judėjimo neįgalieji su specialiais vežimėliais mediniu taku gali pasiekti jūrą, įvažiuoti į ją ir taip paplaukioti - mat vežimėliai jūroje iškyla. O neregiams nepasiklysti jūroje padeda specialūs plūdurai ir garsinės apyrankės. Šią idėją Liepojos aklųjų sąjungos pirmininkui M. Ceiruliui padiktavo gyvenimo patirtis. Ją padėjo įgyvendinti Rygos technikos institutas. Idėja dar tobulinama, bet jūra jau prieinama įvairią negalią turinčiam žmogui. Be to, čia skirtos 4 darbo vietos silpnaregiams. Šis projektas buvo derinamas ir su klaipėdiečiais. Deja, mūsų paplūdimiai dar nėra pritaikyti žmogui su negalia. 

Nors Liepojoje ir bankrutavo didžiausia metalurgijos gamykla, cukraus fabrikas, miestas paskutiniu metu gražėja, vystosi, atnaujinami namai, puoselėjami parkai, statoma didžiulė koncertų salė "Didysis gintaras". Ir Liepojos aklųjų organizacija nesėdi rankų sudėjusi. Idėjas stengiamasi įgyvendinti: bus siekiama, kad visuose autobusuose garsiai būtų pranešami stotelių pavadinimai, norima padaryti taktilinį sumažintą Liepojos Šv. Onos bažnyčios maketą. 

Maris parodė dar vieną realybe tapusią svajonę. Dvejus trejus metus tai buvo tik idėja, "kabanti ore". Ir štai jau antri metai, kaip ji - tikrovė. Už 30 kilometrų nuo Liepojos, gražiame miško kampelyje, kuriasi Aklųjų sąjungos sodyba. Čia planuojama pastatyti pakavimo cechą, poilsio zoną, pojūčių parką-labirintą su sodu, kur jau pasodintos obelys, kriaušės, vyšnios ir kiti medžiai, žydi įvairiausios gėlės ir krūmai. Šalia - 1 hektaro dydžio miškas, kuriame galima pasivaikščioti, pailsėti, pabūti gamtoje, paklausyti paukščių čiulbėjimo, paliesti augalus, paragauti žemuogių. Šalia gyvenamojo namo planuojama sutvarkyti tvenkinį, kuriame su garsinėmis meškerėmis bus galima žvejoti žuvį, norima įrengti paplūdimį. Sodybos kūrėjų tikslas - padėti regėjimo netekusiam žmogui pažinti, pajusti pasaulį, paskatinti bendrauti, realizuoti savo galimybes. 

Laikas prabėgo nepastebimai. Maris visą dieną skyrė mums. Stebėjomės jo entuziazmu, idėjomis, žavėjomės veikla, planais. Ir visa tai jis daro ne dėl to, kad pasigirtų, o kad neįgaliam žmogui būtų geriau. Negalėjome nesidžiaugti kaimynų pasiekimais gerinant aplinkos prieinamumą ir orientacijos įgūdžius. Čia jie iš tikrųjų vienu žingsniu lenkia mus - visas Liepojos miestas bei pajūrio zona pritaikyta (ir dar taikoma) neįgaliesiems, o ypač regėjimo negalią turintiems žmonėms: šaligatviai su reljefiniais ženklais, apšvietimo stulpai bei kelio ženklai su ryškiomis geltonomis juostomis, stiklinės durys ir laiptai pažymėti ryškiomis linijomis. Ir visa tai Liepojos aklųjų sąjungos pirmininko M. Ceirulio iniciatyva. Ne veltui organizacija buvo apdovanota specialiu prizu už projektinę veiklą, o Liepoja - kaip miestas, kur daugiausia padaryta neįgaliųjų naudai. 

Ekskursija buvo įdomi ir naudinga. Dėkojame M. Ceiruliui ir jo komandai už gražias idėjas ir dalijimąsi patirtimi. Linkime kaimynams latviams sėkmės. Kelionė baigėsi, bet pamąstymų apie geresnį gyvenimą, ugnelės kurti naujus projektus tik padaugėjo. Už galimybę susipažinti su Liepojos neregiais esame dėkingi dabar jau europarlamentarui Antanui Guogai bei LASS Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centrui, jo direktorei Dainai Vitkauskienei bei LASS Klaipėdos miesto filialo pirmininkui Dariui Vaitkevičiui.