NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

MASAŽAS: NŪDIENA IR PERSPEKTYVOS


2012 metų vasarą aklųjų ir silpnaregių bendruomenę pasiekė nelaukta ir ne visai maloni žinia: Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakultetas daugiau nerengs regėjimo negalią turinčių masažuotojų. Tuometinė fakulteto dekanė Žygintė Jankauskienė neslėpė tikrųjų priežasčių: "Esame aukštoji neuniversitetinė mokykla. Masažuotojų studijos - profesinio lygio studijos. Problemų kyla pradedant programų rengimu bei tvirtinimu, dėstytojų atlygiu (vienoks jis dėstant profesinio lygio grupei, kitoks - universiteto studentams), baigiant diplomų spausdinimu." 

Atsitiktinumas, sutapimas, o gal tam tikro lobistinio darbo rezultatas, tačiau tą patį rudenį regėjimo negalią turinčius masažuotojus pradėjo rengti Kauno profesinio rengimo paslaugų centras (dabar - Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras). Taigi, kad ir kaip vertintume šį pasikeitimą - žingsnis pirmyn ar du žingsniai atgal - turime pripažinti, visiškai be alternatyvos nebuvome palikti. Šių metų birželį pirmoji kauniečių aklųjų ir silpnaregių masažuotojų grupė - penki žmonės - gavo diplomus. Kaip sekėsi jiems mokytis, kokios perspektyvos gauti darbą, pagaliau kaip turėtume vertinti masažuotojų mokymo perkėlimą iš aukštosios mokyklos į profesinio mokymo centrą? Į šiuos ir kitus klausimus pabandysime paieškoti atsakymo kartu su jaunaisiais masažuotojais ir tais, kas apie masažą išmano šiek tiek daugiau nei mes su jumis.  

Pradėkime nuo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro sveikatos priežiūros skyriaus vedėjo Tomo Darbuto. Jis teigia:"Mūsų centre tai antroji masažuotojų laida, tačiau pirmoji, kai kartu su reginčiais moksleiviais mokėsi aklieji ir silpnaregiai. Iš viso grupėje buvo 25 žmonės, tarp jų 5 - turintys regėjimo negalią. 4 moksleiviai visiškai nematė arba beveik nematė, vienas buvo silpnaregis, matantis truputį geriau. Jeigu būtų susirinkęs reikalingas skaičius žmonių - dvylika, būtume sudarę atskirą aklųjų ir silpnaregių masažuotojų grupę. Grupė nesusirinko, todėl šie moksleiviai mokėsi kartu su reginčiaisiais. Visas mokymo procesas vyko sklandžiai, mokytojai pritaikė reikalingą medžiagą. Turime įsigiję ir liečiamųjų priemonių, pavyzdžiui, žmogaus skeletą, mokiniai galėjo jį liesti ir šitaip mokytis anatomijos. Kur atlikti praktiką, rinkosi patys moksleiviai. Visi ją atliko savo gyvenamosiose vietose esančiose gydymo įstaigose. Kvalifikacinį egzaminą sudarė teorinis testas ir praktinė užduotis. Teorinis testas buvo pateiktas elektroniniu pavidalu, moksleiviai į jį atsakinėjo savo kompiuteriuose, o su praktine užduotimi irgi susitvarkė. Visi moksleiviai gavo masažuotojo kvalifikaciją liudijančius pažymėjimus, suteikiančius teisę dirbti ne tik grožio, bet ir sveikatos įstaigose. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos - jiems visiems išdavė masažuotojo spaudą. Kiekvienas spaudas turi savo numerį ir pripažįstamas ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje. 

Vertinti mūsų pasirengimo ekspertai buvo atvykę ir iš Vilniaus, ir iš Šiaulių kolegijų. Pateikė savo pasiūlymų, po kurių programą dar tobulinome. Visas priemones įsigijome patys iš projektinių lėšų. Iš pradžių kaip specialybės dėstytojus planavome įdarbinti ir pačius akluosius masažuotojus, tačiau, nesusidarius visai aklųjų grupei, šios minties reikėjo atsisakyti. Neturėjome galimybės ir prabangos įdarbinti kelis tos pačios specialybės dėstytojus." 

 

* * * 

Masažuojama nugaraKas tasai penketukas, kuris gal ir nenusipelno būti tituluojamas skambiu "pionierių" vardu, tačiau kuriam vis dėlto reikėjo ieškoti savų kelių ir savų išgyvenimo būdų po saule? Visi jauni, ką tik ar labai neseniai baigę vidurines mokyklas, susirinkę į Kauną iš įvairių Lietuvos vietų: Giedrius Plukis - kaunietis, čia ir ruošiasi dirbti, Vygantas Kemeža gyvena ir rengiasi dirbti Kybartuose, Andrius Račkauskas gyvena Alytuje, kaip ir Vygantas, ketina dirbti savo gyvenamojoje vietoje, Neįgaliųjų dienos centre. Jaroslav Sankovskij - vilnietis, Lukas Gabalis - šiaulietis, abu bičiuliai dirbti kol kas neketina. Jie padavė dokumentus į keletą kolegijų studijuoti kineziterapiją. Beveik visi jaunieji masažuotojai sutartinai teigė, kad mokantis dėl regėjimo ypatingų problemų nekilo. Vis dėlto dėmesio, mokymo priemonių - įvairių modelių, liečiamųjų schemų - galėję būti ir daugiau. Taip, žmogaus skeletas buvęs, bet būtų buvę labai naudinga apčiupinėti ir, pavyzdžiui, širdies ar kokio kito organo modelį. Kai kurie mokydamiesi pasigedo kasdieninės, bet kiekvienam moksleiviui reikalingos informacijos apie paskaitas, jų pasikeitimus: "Neretai būdavo taip, kad informaciją apie paskaitas ar kitus reikalingus žinoti dalykus išgirsdavome paskutinę akimirką. Gal ir būdavo kokie skelbimai, bet mes jų nematydavome." 

Pastebėsime, kad čia ir yra didysis skirtumas tarp tų, kurie mato gerai, ir tų, kurie mato blogai arba visiškai nemato. Tai, ką lengvai pastebi ar perskaito gerai matantis žmogus, nebūtinai pastebės ir perskaitys silpnaregis ar neregys. Kai kada reikia labai nedaug pastangų, kad vienų ir kitų galimybės susilygintų, bet vis dėlto jų reikia! Kalbant apie mokymo priemones, tai, pavyzdžiui, naudojant trijų matmenų - 3 D - technologiją, pagaminti širdies ar bet kokio kito organo modelį turbūt nekainuotų itin daug. Ir bet kuriam "Liūtų" klubui - jų Kaune yra ne vienas - toks finansinis iššūkis, drįstume manyti, nebūtų pernelyg sunkus. Įvairias liečiamąsias schemas, naudojant šiuolaikines spausdinimo technologijas, paruošti irgi nėra sunku. Tik kas apie tai geriau žino nei mes patys? Klausimą, matyt, reikėtų formuluoti kiek kitaip: kas tuo turėtų rūpintis, kam dėl to turėtų skaudėti galvą? Be abejo, pirmiausia šį "galvos skausmą" turėtų pajusti mokymo įstaiga. Bet kas, jeigu mokymo įstaiga įsitikinusi, kad padarė viską ir kad mokymo priemonių užtenka? Visiems penkiems naujiesiems masažuotojams uždavėme vieną bendrą klausimą: ar per tuos dvejus studijų metus jie buvo susitikę ar bendravę su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovais? Ar kas nors iš LASS teiravęsis, kaip jiems sekasi, ko trūksta ar netrūksta nieko? Visi atsakė, kad su LASS atstovais nebendravo ir ši organizacija jų mokslais nesidomėjo. Galėtume visai pagrįstai kelti klausimą, ar kiekvienu atveju, kai kalbame apie regėjimo negalią turinčius žmones, turėtume kištis į aukštųjų mokyklų, profesinio rengimo centrų mokymo procesą, nurodinėti jiems, ką ir kaip daryti, rūpintis tuo, kuo turėtų pasirūpinti konkreti mokymo įstaiga? Kištis, nurodinėti, atlikti kažkieno ne iki galo atliktus darbus gal ir neturėtume, bet arčiau susipažinti, labiau bendrauti su įstaiga, kurioje mokosi ar gal dar mokysis esantys ir būsimi mūsų organizacijos nariai, matyt, reikėtų. Pirma, visur ir visada deklaruojame, kad giname teisėtus regėjimo negalią turinčių žmonių interesus, antra, kad iš tikrųjų turime sukaupę patirties ir žinome kelius, kaip tam tikras problemas spręsti. Tiesa, Lietuvą, atrodo, greitai užtvindys tikras masažuotojų tvanas - masažuotojo specialybės galima mokytis ne tik Kaune, bet ir Elektrėnuose, Vilniuje, Klaipėdoje veikiančiuose profesinio rengimo centruose. Išsamiau apie tai - kituose straipsniuose, bet jau dabar aišku, kad mūsų žmonės beveik visuose šiuose miestuose ir mokysis. Taigi išeitų, kad turėtume bendradarbiauti su kokiomis keturiomis ar penkiomis masažuotojų rengimo įstaigomis, jas nuolat konsultuoti. Šito iš LASS, kaip visuomeninės organizacijos, niekas turbūt negalėtų reikalauti, antra vertus, tų įstaigų vis tiek ne penkiolika ir ne penkiasdešimt, o nuolatinis bendradarbiavimas ir bendravimas su jomis, konsultavimas dėl mokymo priemonių, jų gamybos ir įsigijimo galėtų tapti nauja organizacijos veiklos forma, socialine niša, kurią anksčiau ar vėliau kas nors užims. 

 

* * * 

Kaip reikėtų vertinti aklųjų ir silpnaregių masažuotojų rengimą ne aukštojoje (tegu ir neuniversitetinėje) mokykloje, bet profesinio mokymo įstaigoje? Kaip pralaimėjimą, žingsnį atgal? Pradėkime nuo to, kad maždaug prieš dešimt metų Lietuvos aklųjų masažuotojų draugija"Lasmeda", Aklųjų ir silpnaregių sąjunga dėjo nemažai pastangų, kad regėjimo negalią turintys masažuotojai būtų rengiami ne pagal profesinio, bet pagal universitetinio mokymo programas. Vyko susitikimai su Vilniaus kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto darbuotojais, būta diskusijų, susirašinėjimo su valstybės institucijomis. Nieko iš tų pastangų neišėjo: masažuotojai, nors buvo ir toliau rengiami aukštojoje neuniversitetinėje mokymo įstaigoje, bet mokėsi pagal profesinio lygio programą. Taigi, vertinant formaliai, atidavus masažuotojų mokymą profesinio mokymo centrui, jokio žingsnio atgal lyg ir nebūta. Žinoma, šalia formalių dalykų visada esama ir neformalių: dėstytojų kvalifikacija, patirtis, jau vardintos mokymo priemonės, kurios mokymo įstaigoje paprastai neatsiranda per vienus metus. Vertinant visa tai, masažuotojų rengimo perkėlimą į Kauną galėtume laikyti turėtų pozicijų praradimu. Būtų pats blogiausias scenarijus, jeigu masažuotojų rengimas šioje mokymo įstaigoje vyktų ne nuolat, o su metų ar kelerių metų pertrūkiais. Tuomet, galima sakyti, su kiekviena nauja aklųjų ir silpnaregių grupe viską reikėtų pradėti iš pradžių. Redakcijos žiniomis, šiais metais Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre masažo mokytis priimtas tik vienas regėjimo negalią turintis žmogus. Ar bus daugiau, galutinai paaiškės tik po rugpjūčio 20 dienos. 

Kiekvienas reiškinys turi dvi medalio puses. Ne išimtis ir mūsų aptariamas masažuotojų rengimas. Viena yra mokymo įstaigos, programos, pažymėjimai, diplomai, kita - žmonės, jų pastangos mokytis, siekti, tobulėti profesiškai. Mažai kam žinomas ar tiesiog LASS valdininkams ir žurnalistams pro akis prasprūdęs faktas, kad daugiau nei prieš dešimt metų grupė aklųjų masažuotojų sėkmingai įstojo į Kauno medicinos universitetą ir jį baigė. Redakcijos žiniomis, 2002-2006 m. Kauno medicinos universitete ergoterapijos ir kineziterapijos specialybes baigė 8 visiškai nematantys arba labai silpnai matantys žmonės. Faktas vertas dėmesio tiek aklųjų švietimo istorijai, tiek ir patiems neregiams, ieškantiems vietos po saule ir manantiems, kad to ar ano jie negali, kad į vieną ar kitą specialybę jų nepriims. Kelias į medicinos universitetą minėtai aštuoniukei, ypač pirmiesiems jos atstovams, irgi nebuvo lengvas - abejonės, nepasitikėjimas, gal net skepticizmas - bet, šiaip ar taip, tvirtovė įveikta! Kiekvieno šių žmonių nueitas kelias nuo profesinio lygio studijų iki aukštojo universitetinio mokslo diplomo! Taigi, grįžtant prie dabartinio masažuotojų rengimo, gal nereikėtų pernelyg eikvoti parako aiškinantis, ką turėjome ir ko netekome, bet labiau susikoncentruoti į situaciją, kurioje esame: mokymo priemonės, galimybės jaunam žmogui profesiškai tobulėti toliau. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]