MINTYS

Pranas PLIUŠKA

NUOMONĖ


Kiekvieną dieną iš artimųjų, draugų, bendraminčių ar bendražygių, kaimynų, bendradarbių, iš radijo imtuvų, televizijos ekranų išgirstame aibes įvairiausių, skirtingų, neretai net visiškai priešingų viena kitai nuomonių. Vienos nuomonės mus sudomina, kitos - supykdo, kai kurioms esame abejingi. Žmonės išgirsta, mąsto, daro savo išvadas ir jas bando perteikti kitiems. Laisvas nuomonių reiškimas - tikros demokratijos požymis. Aklieji ir silpnaregiai taip pat reiškia savo nuomones vienu ar kitu klausimu. Ar tų nuomonių kas nors paiso? Pabandykime kartu pamąstyti ir paanalizuoti.  

Tarp kitko, visi šie pamąstymai ir pasvarstymai bus tik mano nuomonė, o aš nepretenduoju į apibendrinimus ar visuotinės tiesos paieškas. Taigi aklųjų ir silpnaregių nuomonė. Dalis visuomenės į tokių žmonių žodžius visai nekreipia dėmesio ir mūsų kalbas "praleidžia pro ausis" net nesistengdami įsigilinti į turinį. Tai žmonės, kurie turi susidarę išankstinę nuomonę, jog aklas yra aklas, - tuo viskas pasakyta ir ką jis, vargšas, gali žinoti, suprasti. Jei tai atsitiktiniai žmonės, trumpai sutikti mūsų kelyje, į juos galime numoti ranka, tik nevertėtų to daryti, jei rankoje laikote baltąją lazdelę. Blogiau, jei tai žmonės, nuo kurių nuomonės priklauso mums svarbūs sprendimai, ateityje vienaip ar kitaip darysiantys įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui ar veiklai. Bet dar blogiau, jei mūsų nuomonės nepaiso tie, su kuriais reikia susitikti vos ne kiekvieną dieną, jau nekalbant apie šeimos narius. O kaip pakeisti neigiamą nuomonę apie akluosius, silpnaregius, jų galimybes? Tai esminis klausimas ir, jei žinotume atsakymą, būtų aišku, ką daryti. Kai kas jau daroma ir pasiekta nemažai. Pavardinsiu kai kuriuos darbus, kurie mažina skaičių žmonių, manančių, jog aklieji ir silpnaregiai yra tik valstybės išlaikytiniai, negalintys būti kuo nors naudingi visuomenei ar bendruomenėms. 

Visų pirma, tai aktyvūs Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialai, jų nariai, sumanūs ir veiklūs filialų pirmininkai. Čia reikia pabrėžti, jog ne tik pati veikla svarbi, bet tos veiklos viešinimas spaudoje, per vietinį radiją, televiziją ne ką mažiau vertingas. Mes galime plėšytis iki devinto prakaito, bet jei "virsime savo sultyse", neįsiliesime į sveikosios visuomenės dalies gyvenimą, neįtrauksime į savo veiklą ne mūsų organizacijos narių, neviešinsime to, kas vykdoma, tai ir liksime nežinomi, negirdimi, nematomi. Dar vienas efektyvus dalykas yra pavyzdžiai. Lankydamasis bendruomenėse ar mokyklose ir pristatydamas organizaciją, visada stengiausi nepamiršti paminėti daug pasiekusių, įsitvirtinusių visuomenėje, gerai žinomų pavardžių. Suaugę ir vaikai suklūsta, kai išgirsta, kad visiškai aklas žmogus yra Seimo narys, rašytojas, poetas, kad dirba teisininku ar programuotoju. Nors yra sakoma, jog savame krašte pranašu nebūsi, tačiau nereikia būti pernelyg kukliems. Jei žmogus turi kokį sugebėjimą, reikia stengtis pademonstruoti tai kuo platesnei visuomenei. Jei organizacija turi kokį meno kolektyvą, tai puiki galimybė pademonstruoti regėjimo neįgaliųjų sugebėjimus bei užmegzti glaudžius ryšius su to miesto ar rajono bendruomenėmis. 

Daug filialų gali pasigirti ir kitokia veikla, stiprinančia LASS įvaizdį. Kitaip tariant, vienas iš mūsų pripažinimo receptų yra toks: nors nematome ar prastai matome, bendruomenėse turime būti matomi kuo dažniau. Jei ne kaip dalyviai, veikėjai, organizatoriai, tai nors kaip lankytojai, klausytojai. Tiesiog privalome pratinti visuomenę prie žmonių su baltąja lazdele parduotuvėse, kavinėse, koncertų, teatrų salėse, transporto priemonėse, kad tai būtų ne išskirtinis atvejis, o įprastas reiškinys. Kol kas tokių žmonių gatvėse mažoka. Daugelis slepia savo negalią įsikibdamas į šeimos nario ar draugo parankę. 

O kaip su pačios organizacijos požiūriu? Čia, mano nuomone, problemų daugiau nei sprendimo būdų. Kodėl sunku vieniems su kitais sutarti, kai turime bendrą problemą - nesveikas akis? Atsakymų daug: skirtingas amžius, išsilavinimas, nevienodas auklėjimas šeimose ar ugdymo įstaigose, pagaliau ir genai, paveldėti iš tėvų, senolių. Vieni linkę įsiklausyti į kitus, kiti pripažįsta tik savo nuomonę, kitų net nenori klausyti, argumentų nepripažįsta ir mano viską žiną geriau už bet kokį specialistą ar praktiką. Kad mes vieni kitų nematome, tai suprantama, bet skaudu, kad negirdime, tiksliau, nenorime išgirsti, nors klausa nesiskundžiame. 

Štai prieš LASS suvažiavimą iš įvairių Lietuvos kampelių plaukė pasiūlymai delegatams dėl organizacijos įstatų keitimo bei būsimos veiklos. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie pasiūlymai atrodė lyg ir naudingi organizacijos nariams, bet, įsigilinus, išgirdus specialistų ir teisininkų argumentus, paaiškėjo daugelio pasiūlymų beprasmiškumas. Maža to, kad daugelis pasiūlymų neatitiko nei asociacijų, nei šiuo metu galiojančių valstybės įstatymų, trūko argumentų, kaip, kokiais realiais žingsniais, kokiais keliais būtų įgyvendinti tie pasiūlymai. Taigi kol kas tai tik nuomonės, iš kurių ateityje, gerokai paplušėjus specialistams, gali atsirasti įstatų ar veiklos krypčių pakeitimų, o, svarbiausia, - konkrečių darbų. Tik nereikia įsižeisti, jog pasiūlymams taip lengvai nepritariama, reikia būti atkakliems ir tobulinti tai, kas siūloma, atsižvelgiant į kritines pastabas. Manau, dalies pasiūlymų nebūtų likę, jei jie būtų buvę rimtai apsvarstyti visuotiniuose filialų narių susirinkimuose. Dar vienas dalykas man akivaizdžiai "badė akis" analizuojant suvažiavimo delegatams atsiųstus pasiūlymus. Nemaža dalis dalykų, kuriuos neabejingi LASS nariai norėjo matyti ateityje, jau dabar daugelyje pirminių organizacijų sėkmingai vykdomi. Galime padaryti išvadą, jog paprastiems organizacijos nariams tiesiog trūksta informacijos arba jos prieinamumas "šlubuoja". Dėl pirmosios teiginio dalies galėtume paprieštarauti. Vos ne kiekvienas rimtesnis žingsnis, aktuali informacija ar regėjimo negalią turintiems asmenims aktuali veikla yra skelbiama LASS svetainėje, gana daug informacijos šiame žurnale. Blogiau, jei žmogus nei žurnalo skaito, nei internetu naudojasi, tačiau ir tokiu atveju kiekvienas norintis rūpimu klausimu galėtų nemažai sužinoti kreipdamasis pagalbos į filialo pirmininką ar savo asistentą. Organizatoriams ir vykdytojams yra skaudu, kai daromos išvados nežinant realios situacijos ar remiantis tik savo arba žmonių grupelės patirtimi. 

Atkreipiau dėmesį į dar vieną dalyką. Dalį funkcijų, kasdienių darbų, kuriuos turėtų atlikti filialo pirmininkas kartu su taryba, bandoma permesti aukščiau stovinčioms organizacijoms. Žinoma, yra tokių sričių, kaip antai, regėjimo neįgaliųjų įdarbinimas, kai geriausių rezultatų gali duoti visų - ir svarbesnių, ir ne tokių svarbių - LASS struktūros padalinių bendradarbiavimas, tačiau pirmiausia iniciatyvą turėtų parodyti filialo pirmininkas, nes jis geriausiai žino, ar kandidatas, norįs įsidarbinti, tikrai tvirtai žino, ko nori ir ką gali, ar neatsisakys gauto darbo, kai bus daugiau sunkumų. Kas atsitinka, kai pirma ieškoma darbo vietų, o po to - norinčių dirbti aklųjų ir silpnaregių, žinome - jau turime patirties, kai viename mieste neatsirado norinčių padirbėti dėl vienos paprastos priežasties: neįgaliojo žmogaus materiali padėtis nepagerėja, nes, gavęs papildomų pajamų, jis praranda lengvatas arba papildomas išmokas. 

Apskritai galėčiau padaryti vieną išvadą, skirtą sau: iš šalies viskas atrodo lengva ir paprasta. Įrašei į įstatus kokią eilutę - ir reikalai patys juda į kalną. O kad taip būtų! Man labai patinka viena naujovė, o gal jau ir ne naujovė LASS sistemoje. Pastaruoju metu į LASS komisijų posėdžius imta kviesti ne tik komisijų narius, bet ir tuos, kurie turi kritišką nuomonę vienu ar kitu klausimu. Visiškai logiška, jog kritikuojantis žmogus turėtų nurodyti ir konkrečius būdus, kaip viską pakeisti, o ne reikalauti ir svarstyti abstrakčiai. Kaip rodo praktika, vieno sprendimo siūlyti nepakanka. Jų, gerai apgalvojus, reikėtų siūlyti kuo daugiau, kad bent vienas atitiktų įstatymus, tiktų morališkai, sociališkai. 

Keiskimės nuomonėmis. Tai padeda formuotis mums, kaip brandžioms asmenybėms, tik reikia gerbti ir nepritariantį - kaip žmogų, kaip savos nuomonės reiškėją. Jei iš visos ilgos oponento kalbos išskirsime bent sakinį, su kuriuo galime sutikti, ir tą sakinį paimsime tolesnio bendravimo pagrindu, tikriausiai laimėsime kur kas daugiau nei kritikuodami visą to žmogaus kalbą. Jei nepritariate mano rašinio mintims, gerbiu jūsų nuomonę, o kai susitiksime - ramiai padiskutuosime. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]