LASS LITERATŲ KŪRYBA

Aurelija STEPONKUTĖ

STEBUKLINGAS SODAS
(šiuolaikiška pasaka)


Toli toli nuo triukšmingo miesto buvo nedidelis sodas, kuriame augo tik obelys. Jas prižiūrėjo sena sena bobulė. Aplinkiniai kalbėjo, kad ji ragana, o šie medžiai yra užburti. Tačiau bobulė tų kalbų stengėsi nesiklausyti ir nesipykti su žmonėmis, o tik tyliai jiems atsakydavo: "Vieną dieną jūs ateisite pas mane paprašyti pagalbos." Taip ir buvo. Žmogus, kuris sirgo sunkia liga, medicinos vadovėliuose vadinama kaulų čiulpų vėžiu, atėjo pas ją ir paprašė parduoti obuolių. Tačiau bobulė atsisakė: 

- Ne, ponaiti, neparduodu obuolių. 

- Kodėl, bobule? Juk turi sodą, kuriame pilna obelų ir dar naujos auga. 

- Ne! - griežtai tarė bobulė. 

- Bobule, paaiškink, kodėl? Juk čia viena sodą prižiūri, sunku be pagalbos nuimti derlių. Aš padėsiu ir dar už obuolius sumokėsiu. 

- Ponaiti, neparduosiu nė vieno obuolio! 

Tai ištarusi, bobulė pažvelgė tam vyrui į akis. 

- Ponaiti, atidarykite šiuos vartus, išsirinkite pačią pačią gražiausią obelį ir apkabinkite ją... 

Ją, sakančią šiuos žodžius, nutraukė svečias: 

- Bobule, tu ką?... Mane laikai kvailiu? Koks normalus žmogus glėbesčiuotųsi su medžiu? Ką, sakote su juo dar ir kalbėtis? 

- Taip, apkabink tau patinkančią obelį ir paprašyk jos sveikatos. Sakyk: "O obelie, pagydyk mane. Pasižadu tau tarnauti." Bet nė vieno obuolio neliesk! 

- Kvaila bobulė, - ištaręs šiuos žodžius, vyras išėjo iš bobulės dvaro. 

Grįžęs į miestą, namuose rado verkiančią žmoną, kuri pranešė, kad chemijos terapija jam nepadėjo, - greitai liga pasiglemš visas jėgas. 

Vyras daug galvojo apie paskutinį savo žingsnį šiame gyvenime ir nusprendė apvogti bobulės sodą. 

- Man liko nedaug gyventi, tai kodėl aš negaliu paragauti tų sultingų obuolių - bobulė net nepastebės, - tyliai tarė sau, pasiėmė maišą ir sėdo į savo prabangią mašiną. Jis nelaukė aušros, tvirtai nusprendė tai padaryti šią naktį.Apniktas negerų minčių, vyras privažiavo prie sodo. Tyliai priėjo prie vartelių ir žvilgtelėjo pro juos. 

- Koks grožis, - tyliai sumurmėjo, - begalė obelų, šakos vešlios, nusvirusios nuo vaisių, ant žemės pilna raudonų obuolių tarsi mažyčių kamuoliukų, kurie iš tolo spindi... 

Vyrą sužavėjo tas grožis, ta žaluma, tvirtos šakos, aukšti kamienai, raudonuojanti žemė... Net nepajuto, kaip atsidūrė sodo viduryje. 

Ilgai vyras stovėjo, žiūrėjo į medžius. Prieidavo beveik prie kiekvienos obels ir ją paliesdavo. Jautė kiekvieną žievelę ir obels kvapą. Staiga prisiminė bobulės žodžius: "O obelie, pagydyk mane. Pasižadu tau tarnauti." Vyras be jokių abejonių apkabino pačią storiausią obelį ir nuoširdžiai tarė: 

- O obelie, pagydyk mane. Pasižadu tau tarnauti. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Po šių žodžių vėjas praūžė pro apkabinto medžio šakas ir nukrito visi obels lapai. Išsigandęs vyras pabėgo iš sodo. 

Ryte jis viską papasakojo savo draugui, o šis tik pasijuokė: 

- Kazy, ką čia nusišneki? Tai tik sapnas. 

- Ne, tai ne sapnas... 

- Gerai, nuvažiuosiu į tą sodą ir parvešiu tau tų obuolių, - abejingai tarė draugas.  

Tiesą sakant, jis abejojo, kad yra toks sodas, tačiau tą pačią dieną nuvyko nurodytu keliu iki to sodo ir sutiko tą pačią bobulę. 

- Bobule, parduok man obuolių, aš tau gerai sumokėsiu. 

- Ne, ponaiti, neparduosiu! 

- Kodėl, bobule? Tu man paaiškink. 

- Negaliu, ponaiti, - žvilgtelėjo bobulė į svečią. 

- Ponaiti, atidaryk šiuos vartus ir išsirink pačią gražiausią obelį, apkabink ją... 

Šiuos žodžius besakančią ją pertraukė svečias: 

- Ką čia kalbi? Kokias pasakas seki? Žiūrėk, įeisiu ir apkabinsiu obelį, - tai ištaręs vyras žengė į sodą ir apkabino pirmą pasitaikiusią obelį. 

- Matote? Niekas nevyksta, - ir atsitraukęs prisikrovė pilną maišą obuolių. 

Išvyko vyras ir net už obuolius nesumokėjo. 

Po savaitės Kazimieras sužinojo, kad jo draugas mirė. Daktarai net nemokėjo paaiškinti, kas nutiko, - vyras mirė nuo širdies infarkto, jo oda buvo nusėta vėjaraupiais, nusilpęs kraujas, jis buvo apakęs, turėjo hemorojų ir dar daug kitokių ligų. Iš sveiko žmogaus liko tik mirties šešėlis. 

- Negali būti, - kalbėjo Kazimieras savo žmonai. - Aš pirmas turėjau mirti, - nenustojo kartoti. 

Staiga suskambo telefonas. 

- Taip daktare, atvyksime, - po šių žodžių vyras su žmona nuvyko pas gydytoją ir neteko amo - Kazimieras buvo visiškai sveikas. 

"O obelie, pagydyk mane. Pasižadu tau tarnauti", - staiga prisiminė Kazimieras ir, nieko nepaaiškinęs savo žmonai, nuvyko į stebuklingą sodą. 

Stovi Kazimieras prie aukštos tvoros ir laukia. Praėjo valanda, dvi. 

- Jūs kažko laukiate? - tarė dvaro sargas. 

- Taip. Čia šitą sodą prižiūrėjo bobulė, kur ji? 

- Ten, - sargas pirštu parodė į dangų ir persižegnojo. 

Kazimieras sustingo. Nedrąsiai pravėrė sodo vartus ir pamatė nukirstą obelį. Aplink ją sūkuriavo vėjas, o palei kojas skraidė pageltę lapai, tačiau nė vieno obuolio niekur nebuvo. 

- Kas čia nutiko? - paklausė Kazimieras dvaro sargo. 

- Prieš savaitę kažkoks vyras apvogė sodą, apkaltino bobulę raganavimu, nukirto obelį, sudegino šakas. Neatlaikė bobulės širdis ir ji mirė, - liūdnai papasakojo sargas ir, pridūręs "paliksiu aš jus vieną", dingo. 

Kazimieras vaikščiojo po visą sodą, rankomis lietė kiekvieną obelį ir tyliai, su ašaromis akyse, atsiprašinėjo už savo draugą. Jis niekaip negalėjo patikėti tuo, ką matė, - prieš savaitę šitas sodas dvelkė gyvybe, o dabar - bevaisės nusvirusios šakos, liūdni kamienai, nukritę lapai, pageltusi žolė. Vyras negalėjo atgauti amo. Jam buvo skaudu visa tai matyti. Kai išvaikščiojo visą sodą, žengė vartelių link ir, juos atidaręs, išgirdo vėjo šlamesį. "Kas tai?" - susimąstė Kazimieras ir atsigręžė atgal. 

- Negali būti! - riktelėjo vyras. 

Sodas žaliavo, obelys stovėjo išsitiesusios ir brandino savo vaisius. 

"Pasižadu tau tarnauti." Prisiminęs šiuos žodžius, Kazimieras nusprendė bobulės atminimui prižiūrėti šį sodą. Vyras su visa savo šeima persikėlė į gražų dvarą ir kruopščiai prižiūrėjo stebuklingą sodą, į kurį dėl pašlijusios sveikatos atvykdavo žmonės. Kazimieras ir dvaro svečiai nė vieno sodo obuolio nelietė - kiekvienas žinojo, kad kartais reikia atsisakyti sultingo kąsnio dėl stebuklo. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]