JAUNA MINTIS

DOVANOTA GYVASTIS

Organų donorystė Lietuvoje jau nėra kažkoks siaubas, tačiau rezultatai vis dar labai kuklūs. Lietuvoje kasmet padaroma vos keliasdešimt inkstų persodinimo operacijų. Nepaisant visų kalbų ir aiškinimų, donorystę vis dar gaubia mistika, paslapties skraistė, o tie, kurie ryžtasi savo artimųjų organus padovanoti kito žmogaus gyvybei išsaugoti, aplinkinių dažnai likdavo ir lieka nesuprasti. Gasparas Aleksa knygoje "Pusė obuolio Ievai" štai kaip aprašo inkstų transplantavimą: "Bandau prisiminti nuolatos pasikartojančius operacijų vaizdus, tarsi pamatytus iš netyčių, atsispindinčius didžiajame operacinės lange, kai patarnautojai valant prakaitą išvystu: mudu su Gajumi tarsi du žali kaukėti velniai, sustingę prie operacijų stalo, - jis palinkęs virš atvertos žaizdos, vaiduokliškai lėtai judina rankas ir sidabro spalvos instrumentus, persimesdamas su manimi vienu kitu žodžiu, kapstosi mergaitės kūnelyje ieškodamas dubens kraujagyslių, o aš įsitempęs laikau kablius. 

Senis, susikūprinęs prie atskiro stalelio, po nosimi keistai mykdamas, iš metalinio indo su ledais ištraukia inkstą, atidžiai apžiūrinėja jį prieš šviesą. Po to kažką karpo mažomis žirklutėmis ir vis užriša plonytėlaičiais siūlais, protarpiais praplaudamas inkstą steriliu skysčiu. Senis tuoj prisiūs inksto kraujagysles prie mergaitės arterijos ir venos ir eis pailsėti, o mudu pabaigsime operaciją. Kitą inkstą persodinsime vėliau - antram ligoniui..." 

Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas donoro dėka gali džiaugtis gyvenimu. Kazys Kuneika gimė ir augo Rietave. Ten baigė devynias klases. Toliau mokytis nepanoro. Kaip pats sakosi: "Tik netekęs regėjimo įgavau proto. Į mokyklinį suolą grįžti nebuvo lengva. Vargais negalais baigiau L. Ivinskio gimnaziją. Tada tiesiu taikymu šoviau į Klaipėdos universitetą. Ten studijuoju ergoterapiją. Dabar mokausi antrame kurse." Be mokslų, Kazys aktyviai dalyvauja asociacijos "Gyvastis" veikloje. Laisvalaikiu mėgsta klausytis įvairiausios muzikos. Pats pradėjo mokytis skambinti gitara. Savo gyvenimo neįsivaizduoja be filmų. Jis juos "žiūri" ausimis. 

"M. Ž." Mūsų visuomenėje organų donorystė nėra itin populiari. Kaip tamstos gyvenime ji atsirado? 

K. K. Viskas labai paprasta, bet kartu ir sudėtinga. Vieną dieną staiga atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Man prireikė donoro organo. Nuo aštuonerių metų sergu cukriniu diabetu. Dėl šios ligos liovėsi dirbę mano inkstai. Buvau priklausomas nuo dializės aparato. Neišvengiamai silpo regėjimas, kol galiausiai apakau. Tuo metu smulkiau sužinojau apie organų transplantaciją. Atradau asociaciją "Gyvastis", kuri rūpinasi dar laukiančiais ir jau po transplantacijos ligoniais. Ši asociacija vienija ne tik žmones po inkstų persodinimo - ir su kitais persodintais organais. "Gyvastis" vienija daugiau kaip tūkstantį narių. 

"M. Ž." Papasakok smulkiau apie organų donorystę. 

K. K. Deja, iki šiol mūsų visuomenėje organų donorystė yra nepopuliari. Ji apgaubta mitų ir įvairiausių baubų, nors net bažnyčia pritaria organų donorystei. Pats popiežius Jonas Paulius II turėjo organų donoro kortelę. Kunigas Ričardas Doveika sakęs: "Ta mama, kuri padovanoja savo mirusio vaiko organus, iš karto tampa septynių vaikų mama. Tiek ji išgelbsti gyvybių." Skaudu kalbėti, bet šis geras darbas mūsų visuomenėje dar ne visai įsisąmonintas. Artimieji bijo dovanoti mirusių giminaičių organus. Netgi aplinkinių dažnai tokie žingsniai smerkiami. Klausiama - ar tau ne gėda pelnytis iš savo artimo mirusio kūno? Nesmagu, kai geri darbai aplinkinių vertinami tik pinigais. Norintis tapti donoru užpildo specialią donoro kortelę. Ši kortelė patalpinama specialioje duomenų bazėje. Daug kas bijo, kad, pasirašęs kortelę, atsidūręs reanimacijoje, bus negydomas. Tai netiesa. Gydytojai kovoja dėl kiekvienos gyvybės. Organų donorystė yra labai sudėtingas procesas. Norint ligoniui pritaikyti kito žmogaus organą, reikia atlikti begales įvairiausių tyrimų. Turi atitikti ne tik kraujo grupė, bet ir imunologiniai parametrai. Organų donorais dažniausiai tampa žmonės po skaudžių avarijų. Iš ligonio organai gali būti paimti tik tuomet, kai širdis veikia, o smegenys yra žuvusios arba mirusios. Tai nustato kompetentinga medikų komanda. Kai nustatoma faktinė smegenų mirtis, kreipiamasi į artimuosius su prašymu dėl organų donorystės. Artimiesiems sutikus, atvažiuoja transplantologų komanda. Kol atvyks ši komanda, visą sunkų darbą atlieka reanimacijos gydytojai. Tokio ligonio gyvybę palaikyti labai sunku. Šį procesą galima būtų palyginti su nuskinta gėle, kuri kiekvieną minutę vis labiau vysta ir vysta. 

"M. Ž." Kiek žmonių su negalia dalyvauja šioje veikloje? 

K. K. Tarp neįgaliųjų donorystės idėja nepopuliari. Ji dar tik skinasi kelią per prietarų ir nejautrumo labirintą. Po mirties aukoti savo organus ne kiekvienas ryžtasi. Kol kas pažįstu tik vieną neregį, kuris užpildė donoro anketą. Gal jų yra ir daugiau. Nežinau. Donorų duomenys yra slapti ir griežtai saugomi. Jie yra prieinami tik specialistams. Aš gyvenu su transplantuotu inkstu. Iki šiol nežinau, kas buvo mano donoras. Mums galima rašyti transplantacijos biurui laišką, padėkoti donoro artimiesiems. Biuras šį laišką persiųs adresatui. Mes turime tradiciją, kurios stengiasi laikytis visi ligoniai, gyvenantys su donoro organu. Tą dieną, kai gauname donoro organą, einame į bažnyčią ir aukojame mišioms už geradarį. Tai darome kiekvienais metais. 

"M. Ž." Ar žmogus su negalia gali tapti organų donoru? 

K. K. Tapti donoru nėra taip paprasta. Daug kas priklauso nuo turimos negalios. Donorystei įtaką daro ir įvairios kraujo ligos, hepatitas. Sergantys hepatitu negali tapti inkstų donorais. Yra daug ir kitų pavojingų ligų. Žinoma, ar tu gali būti donoru, nusprendžia gydytojai. Donorų amžius nėra ribojamas. Susitikimų metu dažnai tenka išgirsti: esu senas, mano organai niekam netiks. Čia derėtų prisiminti, kad sunkių ligonių, kuriems reikia transplantacijos, yra ne tik tarp jaunų, bet ir tarp senyvo amžiaus žmonių. 

"M. Ž." Aktyviai dalyvauji organų donorų asociacijos "Gyvastis" veikloje. Kokioje veiklos srityje koncentruojiesi? 

K. K. Į šios asociacijos veiklą įsijungiau pamažu. Visko mokiausi žingsnis po žingsnio. Dalyvavau "Gyvasties" kursuose. Dabar važinėju po šalį ir skaitau donorystės klausimais paskaitas. Važiuoju visur, kur tik esu kviečiamas. Be paskaitų, rengiu ir vedu įvairiausius renginius - nuo paprasčiausių pasisėdėjimų iki kalėdinių vakaronių, sąskrydžių. 

"M. Ž." Kaip pats vertini organų donorystę? 

K. K. Tai labai reikalingas dalykas. Kas abejoja organų donoryste, siūlyčiau nueiti į hemodializės skyrių ir pažiūrėti į ligonius, kuriems tris kartus per savaitę atliekamos kraujo valymo procedūros. Procedūros trukmė - keturios valandos. Po dializės žmonės labai blogai jaučiasi. Kai kas net iš lovos nesikelia. Šie ligoniai gyvena viena mintimi - gauti donoro organą. Tai vienintelė galimybė grįžti į normalų gyvenimą. Dar sunkiau matyti ligonius, kurių širdis stoja. Jie priversti iš paskos tampytis vežimėlį su įranga, užtikrinančia kraujo varinėjimą. Tai dažniausiai jauni vyrai. Pažįstu kelis ligonius, gyvenančius su donorų širdimis. Jie gyvena visavertį gyvenimą, netgi turi vaikų. Dar kartą pasikartosiu - esu už organų donorystę. Aš irgi turiu donoro kortelę. Privalau kitiems būti pavyzdys. 

"M. Ž." Ką reikėtų daryti, kad donorystė būtų populiaresnė? 

K. K. Matau vienintelę išeitį - kalbėti, kalbėti, kalbėti! Reikia kuo daugiau apie donorystę pasakoti visuomenei. Svarbiausia, iš žmonių sąmonės ištrinti negerus mitus apie donorystę. Labai svarbu donorystės klausimais kalbėtis šeimose. Televizijoje donorystė - su tam tikru abejonės šešėliu. Blogiausia tai, kad žmonės besąlygiškai tiki televizija. Džiugu, kad mokyklose esame laukiami svečiai. Mokiniai, studentai susitikimuose turi labai daug klausimų, į kuriuos net negaliu atsakyti. Reikia skambinti ir konsultuotis. 

"M. Ž." Asociacijos "Gyvastis" nariai ne tik dirba, bet ir poilsiauja. Esate plaukę baidarėmis Ūlos upe... 

K. K. Baidarėmis plaukiau ne viename žygyje. Man didžiausias išmėginimas buvo plaukimas Ūlos upe. Tai labai vingiuota ir srauni upė. Upėje gausu akmenų ir nuvirtusių medžių. Irkluoti labai sunku. Vos spėji vykdyti kartu plaukiančio matančiojo komandas. Teko ir apsiversti, ir sušlapti. Namo grįžau su mėlynėmis, nubrozdintomis rankomis, bet laimingas. Matyt, esu vienas iš nedaugelio neregių, plaukusių Ūlos upe. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS