MINTYS

Irena BARADINSKIENĖ

KURTI - TAI ĮSIVAIZDUOTI


Paanalizuoti lietuvių poeto Sigito Gedos eilėraštį "Akla mergaitė" ("Mamutų tėvynė", 1985 m.) pasirinkau dėl kelių priežasčių: visų pirma jame aklosios įvaizdžiu pateikta poezijos samprata, antra, įdomu jį palyginti su to paties kūrėjo "Ars poetica" - jau chrestomatiniu tapusiu eilėraščiu apie meną. 

Literatūrologas Vytautas Kubilius yra pastebėjęs, kad S. Gedos kūrybinio darbo formulė yra "ne atkurti, ne samprotauti, bet įsivaizduoti". Turbūt visi esame skaitę realybę atkuriančių tekstų, kur tarp matymo ir kūrybos lygybės ženklas peršasi pats. Jei poezija dvelkia vien intelekto šalčiu, nusipurto kartais ir skaitytojas. Taigi lieka vaizduotė - ji, ko gero, mene vaidina lemiamą vaidmenį.  

S. Gedos "Akloje mergaitėje" iškart akcentuojamas vidinis matymas - akla mergaitė (tai poezijos atitikmuo) mato pasaulį "visai kitaip", "visai kitom akim". Dėl negalios atsiranda savitas matymas - siela grįžta pati į save, į savo gelmę, į būseną, kurią galima pavadinti "daiktu savyje". Apie tokią būseną kalbama ir eilėraštyje "Ars poetica". Šiame kūrinyje ryškėja ne vienas poetinio talento budimo etapas. Pirmiausia siela buvo "kilni, tauri". Tai pumpuro, neprasiskleidusio pasauliui, laikas. Siela tarsi klausosi pati savęs, junta poetinio talento galią, yra savaiminga: "Man iš krūtinės švelni melodija tekėjo." Tai laimingas laikas, kai kūrėjas mėgaujasi galia kurti. Poeto vaizduotė čia - pirmapradžių pavidalų erdvėje. Sielos sandūra su žeme - dar vienas etapas. "Žemės vėjas" - griaunamoji jėga. Žemiškasis sielos periodas - nykus. Melodija "suskyla". Poetas dabar tik "miruolis". Palyginti su pirmaprade sielos būtimi, šis laikas tik kęstinas. Jei kažkada siela gyveno universaliame kosmose, tai žemėje ji praranda save, kūryba - to universumo prisiminimas, bandymas atkurti jį bėgančiame laike, kintančioje erdvėje. Poetinio talento skleidimasis panašus į kūdikystę, vaikystę, kai esama arčiausiai pasaulio harmonijos ir grožio, - paskui visa tai prarandama, užmirštama. Vaikystėje viskas stebima skaidria akimi, "tarsi praskleidus Dievo skėtį". Gamta sklidina pirmapradiškos šviesos, dangaus ir žemės gyvybės, mįslingumo. Tai poeto, poezijos gimimo pradžia. Vėliau kažin ar "būna sielai gražiau" - laikui bėgant pasaulio grožis išgyvenamas kaip buvimo rojuje prisiminimas, kaip sapnas. Visa tai nešamasi "kaip palikimas", nes sapnas kartojasi - "staiga atgyti ima". 

Laikas, kai siela - pasiruošęs skleistis pumpuras, kai ji klausosi pati savęs, - ypatingas: "Kažkur pačioj gilybėj slypi tos grožio sėklos ir daigai." Poezija panaši į būdravimą atmerktomis akimis, į sielos, kaip "daikto savyje", prisiminimą. Ir "Ars poetica", ir "Akla mergaitė" - kūriniai, kuriuose visų pirma akcentuota vidinio regėjimo, adekvataus poetinei vaizduotei, galia. Ne veltui "Akloje mergaitėje" sakoma: "Ji viską regi, keista, daug geriau / Nei aš, nei tu, nei mes, sykiu paėmus." 

Kadangi akla mergaitė, tai yra poezija, turi gebėjimą viską matyti kur kas geriau, akivaizdus jos pranašumas. Eilėraštyje - ne vienas tokio pranašumo ženklas: mergaitė klauso strazdo balso, "iš ryto - balto, žydro - vakarop" (spalvoti garsai - vaizduotės transformuotos tikrovės atitikmuo), "mato mirtį", "į vasarą regi svyrant žiemą" (gebėjimas nujausti, prognozuoti), "ieško vandens" (siekis harmonizuoti ryšį su gamta praradusį pasaulį). Taigi aklos mergaitės įvaizdžiu nusakoma poezijos esatis. Kūryba visų pirma pagrįsta išskirtine vaizduote, ypatingu matymu, išsaugotu iš to laiko, kai "taurumas sieloj pynėsi su kilnumu", kaip teigiama eilėraštyje "Ars poetica". 

Apie kūrybinį dešimtmetį (1972 - 1985), kai išėjo "26 rudens ir vasaros giesmės", "Mėnulio žiedai", "Žydinti slyva sniegyno ežere", "Mamutų tėvynė", V. Kubilius sako, kad būtent tada Geda atsisakė loginės eilėraščio konstrukcijos, įvedė dinaminį srautą, lietuvių meditacinį eilėraštį pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, kad daiktai turi daugybę konkrečių atributų, bet neturi konkrečios savo egzistavimo vietos ir laiko. "Akloje mergaitėje" minima šąlanti ant kalno moteris, vaikiščias, kuriam "ant rankų noksta ropė", stalas, ant kurio - "perskilęs raudonas obuolys", raunamas grybas ir dar ne vienas poetinis įvaizdis, kuriuos dešifruojant galima sėkmingai parašyti bent kelias interpretacijas. Kita vertus, toks vietai ir laikui nepaklūstantis asociacijų srautas primena sapną, kuriame gali nutikti viskas, kuris liudija, kad kurti - tai visų pirma įsivaizduoti. Ir eilėraštyje "Ars poetica", ir "Akloje mergaitėje" poezija - tai menas, kuriamas tų, kurie sugeba sulaikę kvapą nunerti taip giliai, kad lieka tik jų pačių gyvybė. Tai menas, kai užsimerkiama, nes tada regima daugiau. 

"Poezija - akla mergaitė" sovietmečiu turėjo reikšti ir pastangas regėti pro lozunginiais šūkiais nuaustą šydą kur kas daugiau, tai yra turėjo reikšti tikro menininko siekį nepasiduoti akivaizdžiai idėjinei propagandai. Antanas Andrijauskas yra rašęs, kad Gedos "meninės sąmonės atsisukimas į mitinę archaizuotą lietuviškąją pagonybę su jos nežabota tautinio tapatumo šaknų ieškojimo dvasia ir teikiamomis naujomis meninės išraiškos galimybėmis buvo drąsus kūrybinės laisvės proveržis, niūraus sovietmečio sąlygomis puoselėjęs tautinius idealus ir inspiravęs nepriklausomos Lietuvos valstybės atgimimą." Poetui, teigiančiam, kad žmogaus būtis metaforiška, meno esmės negali iškraipyti jokios ideologijos - ta esmė tampa jo sąmonėje viršlaikiška. 

Viename interviu su filosofu, samprotaujančiu apie jusles, teko skaityti, kad šiuolaikinėje visuomenėje esama visokiausių hominidų: gustacinių, kurių gyvenime dominuoja skonis, taktilinių, kuriems svarbu liesti. Žinome, kad esama ir tų, kuriems patinka uosti ar klausyti. S. Geda atgręžia mus į tą laiką, kai turbūt visi buvome poetai, tai yra kai tūnojome išorinio pasaulio nesuskaldytame sielos kevale ir, regis, viską žinojome, nes viską jau buvome regėję, uodę, girdėję, lietę. Suskilome paskui. Paskui buvome ištremti į žemę. Paskui iš ilgesio kai kurie tapo aklomis mergaitėmis, girdinčiomis tai žydrą, tai baltą strazdo balsą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]