NEREGIŲ LABUI

Augustinas ROTUNDAS

STATYTI SAVĄJĄ KATEDRĄ...

"Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklasicistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis." 

"Man įdomiausias - kuriantis žmogus. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai - viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių - jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių." 

Tai teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo mintys apie Just. Marcinkevičiaus "Katedrą", kurią jis pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2012 metais, apie savo paties darbą, kūrybinius ieškojimus. Katedra lietuviui jau seniai yra tapusi gerokai daugiau nei svarbiausia katalikų tikėjimo šventovė. Tai ir istorinė bei kultūrinė atmintis, ir svetimųjų pastangos ją ištrinti, ir žmogaus iškėlimas aukščiau bet kokių politinių ar ideologinių sistemų. Vidinis poreikis kiekvienam statyti savąją katedrą... Just. Marcinkevičius savo garsiąja drama tą katedros sakralumą ir daugiasluoksniškumą tik dar labiau sustiprino. Gal todėl vienas pirmųjų liečiamųjų maketų, kurių gamybą prieš penkiolika metų inicijavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, buvo būtent katedra. Svarbiausios Lietuvos šventovės maketą 2003 m. pagamino dizaineris Vylius Deveikis. Maketas padarytas taip, kad būtų patogus liesti ir liečiant suvokti katedros, kaip architektūros paminklo, visumą, atskiras jos dalis ir tų dalių proporcijas. Su retomis išimtimis (tik tada, kai kur nors iškeliauja), maketas puikuojasi Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Aklųjų istorijos muziejuje ir kiekvienas, čia užsukęs, kiek panorėjęs, jį gali apžiūrinėti, liesti, tyrinėti ir tiesiog dar kartą prisiminti Just. Marcinkevičiaus jai skirtą literatūros kūrinį. 

Balandžio 22 d. grupė Vilniaus ir Kauno neregių prie svarbiausios Lietuvos šventovės galėjo prisiliesti dar kartą tiek perkeltine, tiek ir tikrąja šio žodžio prasme. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jie turėjo galimybę žiūrėti (kai kas tik klausytis) Just. Marcinkevičiaus "Katedrą" su specialiai akliesiems ir silpnaregiams skirtu garsiniu komentaru. Tai jau ketvirtasis spektaklis per pastaruosius dvejus metus, parengtas su tokiu komentaru. Pirmasis - A. Čechovo "Dėdė Vania" - įvyko 2012 metų pavasarį, po jo buvo A. Strindbergo "Visuomenės priešas", F. Molnar "Lilijomas". O štai dabar "Katedra"! Spektaklio komentarą, kaip ir praėjusiais sykiais, parengė aktorė Adrija Čepaitė. Spektaklio metu teatre taip pat buvo demonstruojamas minėtas dizainerio V. Deveikio sukurtas katedros maketas, tad visi norintys galėjo "Katedrą" ne tik išgirsti ir pamatyti scenoje, bet ir realiai paliesti, pajusti klasicistinį jos linijų žaismą. Kaip ir prieš "Dėdę Vanią" ar "Lilijomą", panorusius A. Čepaitė pirmiausia pakvietė susipažinti su būsimo spektaklio scena, jos įranga, dekoracijomis, vaidinimo atributika: vyskupo sakykla, iš sukabintų geležinių grandinių suformuota katedros kolona (vėliau vyskupas Masalskis ją pašventins), ant virvės pakabinta didele butaforine girnapuse, bažnytiniais suolais, statinėmis, ant kurių ir tarp kurių vyks spektaklio veiksmas. Pabendrauti su būsimaisiais žiūrovais trumpai buvo atėję beveik visi svarbiausi pjesės personažai. O tada grupės dalyviai gavo specialius ausinukus ir pasinėrė į magišką "Katedros" vyksmą: daugiau nei dvi valandas jie gyveno, mylėjo ir kentėjo kartu su spektaklio veikėjais. Kokia vieta šiame vyksme tenka garsiniam komentarui? 

Teatro menas - daugiasluoksnis ir daugiaplanis. Aktoriaus tariami žodžiai - monologai, dialogai - įvairūs garsiniai efektai, dažniausiai būna tik viena iš sudėtinių spektaklio dalių. Klystume, apgaudinėtume ir save, ir kitus manydami, kad garsinis komentaras gali pakeisti ar pavaduoti vizualinį suvokimą. Net pats geriausias komentaras visada buvo ir liks tik pagalbinė priemonė, padedanti nematančiam žmogui geriau suvokti bendrą kūrinio idėją, režisieriaus sumanymą, vaidinime vykstančias nebylias scenas. Vis dėlto, kaip rodo tiek Lietuvos, tiek kitų šalių patirtis, garsinis komentaras gali tapti labai įdomia edukacine veikla, padedančia neregiui geriau pajusti ir suprasti scenos meną. Nacionaliniame dramos teatre žiūrėta "Katedra" šią nuostatą dar labiau sustiprino. Daugelio neregių nuomone, komentaras buvo informatyvus, reikalingas ir nuo pirmojo spektaklio gerokai patobulėjęs. Pasiteisino ir sumanymas prieš spektaklį žmones supažindinti su scenos apipavidalinimu, vaidinimo atributika. Viena yra sėdėti salėje ir tik klausyti aktorių tariamų žodžių ir šiek tiek kita - girdėti tuos žodžius žinant, kad scena prieš tave tarsi padalinta į dvi dalis: kairėje - sakralioji jos dalis, dešinėje - miestiečiams skirta erdvė, pilna visokių kubilų ir kubilaičių. Viena yra liesti tikros katedros ar jos maketo koloną ir šiek tiek kita - suvokti, kad gali egzistuoti ir kolonos metafora, kad tai metaforai sukurti gali tarnauti paprasčiausios grandinės, kuriomis mūsų tėvai ir seneliai kaime rišdavo gyvulius. "Teatre viskas netikra", - aprodinėdama scenos įrangą sakė A. Čepaitė. Kas teisybė, tai teisybė! Tik štai klausimas: kaip tie netikri dalykai gali pažadinti tikrumo ir tikrųjų vertybių ilgesį? Čia turbūt ir slypi tikroji teatro meno paslaptis, žavinti ir traukianti savęsp žiūrovus nuo antikos laikų. Bet teatro ištakos ir istorija - ne šio pasakojimo tema. 

Po spektaklio įvyko susitikimas su jo režisieriumi O. Koršunovu ir svarbiausius vaidmenis kūrusiais aktoriais. Pasikeista nuomonėmis apie garsinio komentaro reikalingumą, aktoriai ir režisierius dalijosi mintimis apie vaidmenų kūrimą, estetines nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo statoma Just. Marcinkevičiaus pjesė. Visų susitikimo dalyvių nuomonė buvo beveik vienoda: reikalingas ir toks garsinis jų komentavimas. LASS respublikinio centro kultūrinio darbo organizatorė Danutė Cidzikienė kalbėjo: "Neigiamų atsiliepimų ar nuomonių nebuvo. Žmonėms tokie spektakliai reikalingi, todėl stengsimės, kad ši edukacinė veikla tęstųsi ir toliau. Jau šį rudenį aklieji bus pakviesti dar į vieną spektaklį su garsiniu komentaru. Kol kas negalime pasakyti, ar tai bus "Katedra", ar gal koks kitas spektaklis. Kad atsirastų spektaklis su garsiniu komentaru, reikalingas ilgas parengiamasis darbas: pirmiausia reikia atrinkti komentuoti tinkamą spektaklį, tada padaryti jo vaizdo įrašą, parengti patį komentarą. Žinoma, tai parengiamieji darbai ir į teatrą atėjusiam žiūrovui jie dažniausiai būna nelabai įdomūs. Žiūrovas nori spektaklio, nori jį matyti, išgirsti, suprasti. Manome, kad, bendradarbiaudami su teatro administracija, spektaklių su garsiniu komentaru jam dar galėsime pasiūlyti."