MINTYS

Pranas PLIUŠKA

MIESTE AR KAIME?

Esu gimęs kaime, tačiau nuo tada, kai mano porą dešimtmečių nepriekaištingai švietusios akys užgeso, kaimo vietovėje gyventi neteko nė dienos. Būdamas rajono filialo pirmininku, neretai lankydavau aklus ir silpnaregius, gyvenančius atokiau nuo rajono centro. Jei reikėtų įvertinti savo rajono regėjimo negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybę, vertinant balais nuo 1 iki 100, tokia pati balų suma niekada nesikartotų. Kiekvieno regėjimo negalią turinčio asmens situacija skirtinga ir ta situacija priklauso nuo paties žmogaus bei aplinkos, kurioje jis gyvena ir veikia. 

Žmogaus gyvenimo kokybei turi įtakos amžius, išsilavinimas, tai, kokios jo gyvenimo vertybės ir tikslai. Dar svarbu, ar žmogus stengiasi būti savarankiškas, ar turi mėgstamų užsiėmimų, draugų. Jei turi, svarbu, kokią įtaką tie draugai daro, - teigiamą ar neigiamą. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir pajamos, nors jos - ne visada svarbiausias dalykas. Geriau susipažinus su konkrečiu žmogumi, galima būtų išvardinti ir daugiau veiksnių. 

Be to, svarbi ir aplinka, kurioje aklas ar silpnaregis gyvena. Mano nuomone, esminis dalykas, ar žmogus vienišas, ar gyvena su sutuoktiniu, tėvais ar kokiu giminaičiu. Pastebėjau - sunkiausia kaime vienišiems. Ir tai suprantama, nes silpnaregis, juo labiau aklas žmogus, net ir labai stengdamasis, ne viską gali pasidaryti pats. O ir tų privalomų darbų kaime kur kas daugiau nei mieste - reikia pasirūpinti malkomis ar kitokiu kuru, gali būti, jog vandenį tenka atsinešti iš šulinio, esant šalčiams - kas dieną kūrenti krosnį. Reikia susitvarkyti aplinką, užsiauginti kokių daržovių. Juk kaimynai visa tai daro ir gali "pirštais užbadyti". Kaime kaimynų ir apskritai kitų žmonių nuomonė daug svarbesnė nei mieste, kur net vienos laiptinės kaimynai gali visai nebendrauti ir netgi nesisveikinti. 

Tikriausiai ne vienas paklaustų apie seniūnijų socialinių darbuotojų ir LASS pagalbą. Negalima pasakyti, kad žmogus paliekamas likimo valiai. Seniūnija gali parūpinti malkų kurui, pagelbėti "sulopyti" kokį prakiurusį stogą, vieną kitą darbelį padeda atlikti socialinis darbuotojas, LASS gali pagelbėti įsigyjant kalbančias ir kitokias techninės pagalbos priemones, gali pamokyti, kaip jomis naudotis, gali duoti transportą vykti į kokį renginį, išmokyti kasdienių buities įgūdžių bei orientuotis savarankiškai keliaujant iki autobuso stotelės ar kito objekto, kuriame reikia dažnai lankytis. Nors išvardijau lyg ir nemenką paramą, bet silpnaregiui, o ypač aklam, to nepakanka, nes tai tik epizodiniai dalykai, o įvairiausios pagalbos, kurios dažnai net negali iš anksto numatyti, gali prireikti vos ne kiekvieną dieną. Kaip ir visiškai vieniši, su panašiomis problemomis susiduria ir tie regėjimo neįgalieji, kurių visi kiti šeimos nariai visą dieną dirba. Aklas ar silpnai regintis su kokia neįveikiama užduotimi ar kliūtimi gali susidurti bet kuriuo paros metu. Gerai, jei netoliese gyvena koks sukalbamas kaimynas, kad ir "jaunesnio pensinio amžiaus", o ką daryti, jei gyveni vienkiemyje, arba tada, kai kaimynai - vien senukai, kuriems patiems reikalinga pagalba? Ne kartą teko girdėti tokių skundų: jei yra netoliese koks vienas kitas darbingas žmogus, tai jis toks užsiėmęs, jog sulaukti pagalbos sunku. Dar didesnė "rykštė" yra stikliuko mėgėjai, kurie "prisistato" neįgalumo pašalpų mokėjimo dieną, prižada visokeriopą pagalbą, bet, numalšinę troškulį, išgaruoja iki kito mėnesio tos pačios dienos. Jei jau pradėjau nuo neigiamų dalykų, tai tęsiu ir toliau. Aklam ar labai silpnai reginčiam žmogui kaimo vietovėje sunkiau nei mieste vaikščioti savarankiškai naudojantis baltąja lazdele. Kaime mažiau orientyrų, pagal kuriuos galima būtų pasitikrinti, ar teisinga kryptimi keliauji, o dar blogiau, kad gali visai nesutikti pėsčiomis keliaujančių praeivių, kurių galėtum paprašyti pagalbos, jei išklystum iš savo numatyto maršruto. Didelę reikšmę apsisprendžiant, ar keliauti savarankiškai, turi atstumai. Jei mieste atstumą iki artimiausios parduotuvės galėtume suskaičiuoti šimtais, o gal tik dešimtimis metrų, tai kaimo vietovėje gali tekti nužingsniuoti ne vieną kilometrą, ir kuo didesnis atstumas iki tikslo, tuo sunkiau tokį maršrutą išmokti įveikti savarankiškai. Jei žmogus stengiasi būti aktyvus, nori dalyvauti LASS organizuojamose renginiuose, nuolatinėje veikloje, tikrai svarbu, koks susisiekimas su rajono centru. Jau ne vienus metus viešojo transporto maršrutų vis mažėja - tampa vis sunkiau atvykti į rajono centrą, o atvykus labai ribotas laikas iki išvykimo. Vos prieš kelias dienas girdėjau dviejų aktyvių LASS narių pokalbį, kuriame jos skundėsi, jog, atėjus moksleivių vasaros atostogoms, autobusai važiuos tik du kartus per savaitę. Kaip organizuoti būrelių, savipagalbos grupių veiklą, renginius, jei vienai autobusas kursuos pirmadieniais ir trečiadieniais, o kitai - antradieniais ir ketvirtadieniais? 

Mieste aktyviam neįgaliajam iš tiesų lengviau. Apie transporto problemas didžiuosiuose miestuose ne kartą esame skaitę, bet pripažinkime, jog tylintys autobusai ar maži skaičiai ant jų kaime gyvenantiems regėjimo neįgaliesiems sukelia tik juoką. Miestietis galėtų nebent pajuokauti, jog kaime neįmanoma pražiopsoti autobuso, nes jis tą dieną vienintelis sustoja toje kaimo stotelėje. Tai tiesa, nors ir graudi. Bet miestiečiai sulauks ir antro, ir trečio autobuso, o kaime kito autobuso gali tekti laukti porą dienų. Mieste didesnė galimybė susirasti draugų pagal pomėgius, dalyvauti amatų ar kultūros būrelių veikloje. Savo gimtajame mieste, nors jis nėra didelis, maždaug iš kas dešimto praeivio sulaukiu pasiūlymo padėti nueiti į parduotuvę, pereiti gatvę. Pagal analogišką aritmetinį skaičiavimą tokio pasiūlymo ne miesto teritorijoje sulaukčiau perėjęs kelis kaimus. Mieste valomi šaligatviai, tad įmanoma vaikščioti naudojantis baltąja lazdele ir žiemą. Kaime, gerokai prisnigus, baltoji lazdelė kelyje - kaip anglų-prancūzų kalbų žodynas keliaujant per Žemaitiją. 

Tai ką regėjimo negalios ištikti žmonės veikia kaime? Tie, kurie dar turi šiokį tokį regėjimo likutį, stengiasi iš visų jėgų neatsilikti nuo reginčių kaimynų: augina daržoves, melžia "vienturtę" karvutę, lesina višteles. Tie, kurie dėl aklumo nedrįsta "kišti nagų" prie darbo, dažniausiai klausosi radijo ar įgarsintų knygų, kartais su kuo pabendrauja. Pasirinkimas visada yra, bet reikia drąsos. Vienas mano pažįstamas neregys pasakojo, kaip nukeliavo į koncertą, vykusį kaimo bibliotekos salėje: 

- Atėjau daug anksčiau, kad lengviau rasčiau laisvą vietą ir niekam neatsisėsčiau ant kelių ar nieko neapčiupinėčiau ieškodamas laisvos vietos. Savaime suprantama, atsisėdau ant kraštinės sėdynės. Kai ėmė rinktis žmonių, atsistodavau ne tik tada, kai reikėdavo praleisti norinčius atsisėsti toje eilėje, bet ir tada, kai tik netoliese išgirsdavau žodį "atsiprašau", nors žmonės norėdavo patekti į gretimas eiles ir tas žodis būdavo skirtas ne man. Po kiekvieno mano nesėkmingo bandymo praleisti nematomą žiūrovą, išgirsdavau vis garsiau prunkščiančių, o vėliau jau atvirai kvatojančių žmonių balsų. Taip linksmai nuteikiau ir "apšildžiau" žiūrovus prieš būsimą linksmą koncertą. Maža to, pasibaigus koncertui pats visai to nenorėdamas, parodžiau nepagarbą dainininkams, nes pavėlavau atsistoti, - mat per garsius plojimus neišgirdau, kaip visi žiūrovai salėje pakilo nuo kėdžių. Kadangi suteikiau kai kam smagių akimirkų, jaučiausi padaręs gerą darbą. Taip save guodžiau, nors pats jaučiausi, švelniai tariant, nesmagiai ir prisiekiau, jog tai bus paskutinis aplankytas "gyvas" koncertas mano gyvenime. Geriau pasiklausysiu koncertų per radiją ar televiziją. 

Gaila, bet įvairių netolerancijos pavyzdžių ir nesusipratimų tiek mieste, tiek kaime iš likimo draugų tenka išgirsti neretai. Mes kitų žmonių nepakeisime, tiesiog galime užsigrūdinti ir keisti požiūrį į tuos žmones, nesipiktinti, jų nesmerkti, pozityviai priimti juos tokius, kokie yra. Formuoti mus tenkinantį aplinkinių požiūrį į neįgaliuosius, pripratinti juos tinkamai su mumis elgtis galime tik kuo dažniau ir aktyviau dalyvaudami visuomeniniame gyvenime kartu su sveikaisiais. Per kančias į žvaigždes. Tokį kelią jau nuėjo daugelis išsivysčiusių šalių. Po truputį situacija gerėja ir pas mus. 

O kokie gyvenimo kaime privalumai? Optimistai sugebėtų rasti romantikos ne tik išgyvendami ramybės akimirkas, klausydamiesi paukščių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo, bet jos atgarsių girdėtų ir kviečiančios pamelžti karvės mykime, nepakartojamame varlių orkestro kurkime. O kur dar gėlių, ką tik nupjautos žolės, šieno, sakų kvapai? Kažką panašaus kartais užuodžiame ar pajuntame ir miesto žaliuosiuose kampeliuose, bet tai tik imituota gamta. Čia jau lemia žmogaus gyvenimo būdas. Jei žmogus geriau jaučiasi ten, kur gamta natūrali, jokiais patogumais ar privalumais jo iš to, ypač gimtojo, gamtos kampelio neiškrapštysi. 

Pabaigoje prisiminkime Vytauto Kernagio dainos žodžius: 

Gali būti, kad danguj, 

Gali būti, kad šuliny, 

Gali būti, kad čia ir ten 

Kaip paukštelis gyveni.