RENGINIAI

Brigita NARMONTAITĖ

KAIP ANT DELNO - TRANSPORTO ISTORIJA


Kiekvienam iš mūsų kasdien reikia eiti ar važiuoti įvairiais keliais. Bet turbūt niekada nepagalvojote, kas ir kaip tuos kelius tiesė ir iki šiol tiesia. O štai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre besimokantys aklieji šių metų kovo 25 dieną buvo supažindinti su Lietuvos kelių tiesimo ir keleivinio transporto istorija - šiam tikslui buvo skirta ekskursija į Vievio kelių, transporto ir gamtos muziejų. 

Vievio kelių, transporto ir gamtos muziejuje. Ant motociklos su lopšeliuNors ir nepavyko apžiūrėti vienos muziejaus dalies - medžioklės ir ekologijos skyriaus - turbūt ne vienas, tik įėjęs į muziejų, prisiminė Salomėjos Nėries eilėraščio ištrauką "pamatysim, ko nematę, būsim, kur nebuvę...", nes iš tiesų net daug ko matę mokytojai stebėjosi. Stebėtis tikrai buvo kuo: jau pirmojoje salėje pasijutome lyg prie kokio naujai tiesiamo kelio. Prieš mus stovėjo milžiniški asfalto klotuvai, buldozeriai ir gremėzdiški traktoriai, kai kurie net aštuoniasdešimties metų senumo. Visi susidarėme įspūdį apie senuosius kelių tiesimo prietaisus. Bet įdomiausi dalykai dar laukė. Apžiūrėję galingąsias transporto priemones iš išorės, ėmėme kai kurias iš jų tyrinėti iš vidaus. Bet tai buvo nelengva, nes visi esame įpratę lipti tik į automobilius, autobusus, traukinius ar vežimus. Visus iki vieno nustebino tų geležinių galiūnų aukštis. Sėdi mokytojams virš galvų, dar geležiniame krėsle, sukioji keistą vairą, stumdai neaiškias rankenas ir įsivaizduoji po milžiniškais asfalto klotuvo ratais būsimą kelią. Net galva apsisuka. Brrr! Nenorėčiau dirbti tokiomis sąlygomis. O išlipdamas iš tokio kelių liūto nasrų ne vienas mintyse nusilenkia - kelininkams, dirbantiems su šiais milžinais, ir, aišku, tokios technikos gamintojams. 

Sužinojus, kaip seniau buvo tiesiami keliai, pats metas pamatyti, kas gi tais keliais važinėjo. Tad patraukėme į antrąją muziejaus salę apžiūrėti lengvųjų automobilių ir kitų keleivinių transporto priemonių. Pradėjome nuo apžiūros to transporto, kuriam net nereikėjo asfaltuotų kelių. Tai keletas vežimų ir rogės, į kurias mums taip pat buvo leista įsėsti. Vienas vežimas viliote viliojo sėsti ir važiuoti - nuleistomis ienomis, su visais pakinktais ir net žvangučių lanku. Tačiau priėję prie senų lengvųjų automobilių pamiršome visus lankus. Prieš mus atsivėrė visa lengvųjų transporto priemonių istorija. Su didžiausiu susidomėjimu lyginome senuosius ir šiuolaikinius automobilius, nes apie kai kuriuos buvome tik girdėję. Bet viena transporto priemonė, kuri galėjo tik džiaugtis keleivine vadinama, pranoko visus mašinų "keistumus", tokius kaip į dešinę atsidarančios durelės. Tai didžiulis sunkvežimis mediniu kėbulu su atsiverčiančiu galiniu bortu, kur kadaise stovėjo ne vien grūdų maišai, bet ir patys jų krovikai. Vaizduotėje iškilo tas pats sunkvežimis, pilnas žmonių, važiuojantis duobėtu kaimo keliu, ir jau antrą kartą šioje ekskursijoje nukrėtė šiurpas. Laimei, visus nejaukius dalykus greitai keičia malonūs. Tuo malonumu tapo paskutinis mūsų išbandytas eksponatas - senas motociklas. Pasijutome lyg ant žirgo - tik griebk vairą, truktelėk iš vietos ir nulėk su vėjeliu! O ne tokiems drąsiems irgi būtų atsiradę kuo lėkti, nes visai čia pat, salėje, stovėjo pora dviračių. Vienas iš jų man priminė Juozo Baltušio "Parduotose vasarose" aprašytą Alyzo dviratį - medinį, nevaldomą. Antrasis buvo paprastas, panašus į šiuolaikinius, nors sėsk ir lėk! 

Bet jeigu ir turėjome kur lėkti, tai tik atgal į mokyklą, nes nepastebėjome, kaip baigėsi ekskursija. Nors konferencija antrame aukšte ir sutrukdė apsilankyti medžioklės ir ekologijos skyriuje, bet to ir nereikėjo. Visiems užteko ir transporto skyriaus, daugelis net pamiršo, kad yra antrasis aukštas. Juk mums kaip ant delno atsivėrė visa Lietuvos kelių tiesimo ir transporto istorija. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]