NEREGIAI UŽSIENYJE

Hansas Reinhardas HUPE

IR BĖGA, BĖGA, BĖGA...

Dauguma žmonių nori kuo daugiau judėti ir būti gamtoje. Apie 15 milijonų vokiečių nuolat avi sportbačius. Negalintys savarankiškai bėgioti dėl regėjimo problemų bėgioja su palydovais. Hansas Reinhardas Hupe (Hans-Reinhard Hupe) taip pat bėga su palydovu. Jis įgyvendino didžiąją savo svajonę ir dalyvavo Tiuringijos miške vykstančiame supermaratone. Įveikti 72,7 kilometrai jam suteikė daug džiaugsmo. Bėgioti nuolat tikrai verta, nes bėgimas suteikia žvalumo ir laisvės. 

Atidžiai sukraunu kelionės reikmenis: pasą, pinigus, miegmaišį, turistinį kilimėlį, patalynę, rankšluostį, dantų šepetėlį, maistą ir gėrimus. Galiausiai mano rankos slysta kelionės batais. Ne, batų nereikia supakuoti, juos apsiausiu. Apsiaunu ir užrišu raištelius. Automatiškai stipriai užtraukiu batraiščius ir užrišu dvigubą mazgą. Kodėl dvigubą mazgą? Susimąstau ir atmezgu raištelius: "Juk čia ne bėgimo bateliai, nereikia dvigubo mazgo." Atsisėdu ant grindų šalia kuprinės ir užsisvajoju. Girdžiu, kaip gretimame kambaryje partnerė žaidžia su anūku. Pasigirsta linksmas vaiko juokas. Mažyliui dar tik metukai. 

Nusišypsau. Bėgimo bateliai - maža mano gyvenimo dalis. Jie lydi mane nuo jaunystės, išmokė disciplinos, užgrūdino valią, suteikė judėjimo džiaugsmo. Sportiniai bateliai nešė mane visur, kur tik norėjau. Aš norėjau bėgti, bėgti, bėgti. Bėgiodamas džiaugiausi gamta, sutikau daug žmonių ir gyvūnų, galėjau dalyvauti varžybose, kuriose užėmiau prizines vietas arba buvau apdovanotas taurėmis. 

Gerai supratau, kad dabar mano laisvė ribota, ne tokia, kokia buvo tada, kai dar mačiau. Lėtai, bet nenumaldomai drumstėsi akys, savarankiškai bėgioti nepažįstamose vietovėse negalėjau net naudodamasis tiflopriemonėmis. Tačiau bėgimo bateliai liko man ištikimi. Tiksliau, aš likau ištikimas bėgimo bateliams. Mano brolis, taip pat aistringas bėgikas, paėmė virvę, įspraudė man į ranką ir pradėjome treniruotis, kartu dalyvauti varžybose. Šis etapas buvo sėkmingas. Pradėję dalyvauti regioninėse varžybose, išliejome nemažai prakaito. 

Deja, dažnai būna, kad gyvenimas įvykius pareguliuoja savaip. Brolis prarado darbą, tad uždarbiauti išvyko į Šveicariją. Likau vienas, buvo sunku, bet ieškojau išeities ir ją radau - ištikima bėgimo palydove tapo mano partnerė. Žinoma, turėjo įvykti didžiulis persilaužimas. Nuo penktos pavaros turėjau pereiti prie antros. Dėl to nė kiek nesigailiu. Dabar galėjau lengviau suderinti laiką, pasirinkti maršrutą, o varžybose mažiau pavargdavau. Taures dabar laimėdavau ne aš, o mano partnerė. 

Pernai man sukako penkiasdešimt. Tas gimtadienis buvo ypatingas. Turėjau nepaprastą norą. Daugelis bėgikų, kaip ir aš, svajoja vieną kartą dalyvauti karališkose bėgimo varžybose. O kiek jų šią svajonę įgyvendina? Aš tvirtai žinojau, kad noriu įgyvendinti savo svajonę - penkiasdešimtmečio proga dalyvauti supermaratone. Bet kaip galima pasiruošti tokiam ilgam bėgimui? 72,7 kilometrai - sunku įsivaizduoti! 

Gyvenimo draugė tuoj pat pasišovė padėti įgyvendinti mano svajonę. Pasirengimas truko metus. Studijavome treniruočių programas, dalyvavome paskaitose apie teisingą mitybą, lavinome ištvermę, klausėmės specialisto patarimų. Virtualiai išsiaiškinome bėgimo trasos ypatumus, aukščius, maitinimo ir pagalbos vietas ir ieškojome tinkamos trasos treniruotėms netoli gyvenamosios vietos esančiuose miškuose. Radome idealią 8,1 km ilgio trasą 170 m virš jūros lygio. Kad pasiektume užsibrėžtų tikslų, turėjome atlikti daug darbų: suderinti treniruočių tvarkaraštį su šeima ir darbine veikla, parengti treniruočių planą, pasirūpinti tinkama apranga, nes treniruotės turėjo tęstis daugelį valandų neatsižvelgiant į oro sąlygas. O tada jau supermaratonas! 

Mus apėmė euforija. Vieną kartą per savaitę vykdavo ilgai trunkanti treniruotė. Ruošiantis jai svarbu būdavo nepamiršti pulso matuoklio, reikiamų maisto produktų ir gėrimų. Mūsų euforijos laukė didelis išbandymas. Iš pradžių manėme, kad kiekvieną savaitę didinsime distanciją ir bėgimo tempą, tačiau atsirado kliūčių: tai paskausdavo kelius, tai visą kūną, tai durdavo krūtinėje. O dar prasidėjo žiema, temperatūra kartais nukrisdavo iki šešiolikos laipsnių. Kvėpuojant apšarmodavo kakta ir kaklas, kojos ir rankos stingdavo nuo šalčio. Sniegas, žvarbus oras, apledėję keliai trukdė bėgti, bet mes bėgome ir buvome laimingi. Gerai, kad praėjusių metų žiema truko neilgai. Su pirmaisiais saulės spinduliais bėgimas darėsi malonesnis, bet ilgesnis ir sudėtingesnis. 

Artinosi penkiasdešimtasis mano gimtadienis. 2012 metų balandžio 16 diena buvo svarbiausia mūsų treniruočių diena. Norėjome devynis kartus įveikti 8,1 km trasą. Devynis kartus į kalną ir į pakalnę. Vakare turėjome sulaukti gimtadienio svečių, todėl treniruotę pradėjome šeštą valandą ryto. Laisvai nubėgome penkis ratus, šeštas ir septintas pareikalavo daugiau jėgų, paaiškėjo, kur esame dar silpnoki. Pradėjome abejoti, ar bėgti du kitus ratus. Bet užsibrėžtas tikslas buvo labai svarbus, todėl negalėjome pasiduoti ir dvejoti. Aštuntą ratą tiesiog ne bėgome - slinkome. Tik gardus skanėstas po kiekvieno rato padėjo ištverti sunkumus. Taip artėjome prie devinto rato. Partnerė verkšleno: "Prašau, tik nesugalvok tokios beprotybės 100-ojo gimtadienio proga!" Kitus ratus vos vos įveikėme: kūnai nuvargo, suglebo, pradėjome klupti, bet vilties nepraradome: su kiekvienu įveiktu metru vis labiau norėjome baigti visą treniruočių trasą - mūsų dalyvavimo supermaratone garantą. 

2012 m. gegužės 12 d., stovėdami starto tiesiojoje Eizenako miestelyje, jau buvome pamiršę visus treniruočių sunkumus. Atvykome iš vakaro, susipažinome su bėgikais. Lietus ir audra negalėjo sugadinti nuotaikos. Nors oro temperatūra po audros nukrito ir pasidarė neįprastai šalta, kartu su kitais bėgimo entuziastais ramiai pernakvojome Eizenako gimnazijoje. Startas buvo duotas šeštą valandą ryto. Startavo 2 600 bėgikų. Žinojau, partnerė mane saugiai lydės tarp 2 600 batų porų, perspės apie kliūtis, pakilimus ir nusileidimus. Įgijome nemažai patirties varžybose ir treniruotėse bėgiodami miško keliukais. Buvau laimingas ir ramus. 

Bėgimas prasidėjo taip, kaip ir įsivaizdavau. Vyravo džiugi atmosfera, sportininkai buvo puikiai nusiteikę. Partnerė bėgo greičiau, nei leido jos galimybės. Stengiausi ją pažaboti, bet ji nelėtino tempo. Nubėgus kelis kilometrus, prasidėjo liūties išplauti keliukai, kuriais bėgti nebuvo paprasta. Šalia mūsų bėgantys sportininkai rodė pagarbą ir siūlė savo pagalbą. Pirmame maitinimo punkte prie mūsų priėjo ekstremalus sportininkas Guodo Kunze ir pasiūlė kitus tris kilometrus bėgti ne išplautu miško keliuku, o lygiagrečiai besidriekiančia miestelio gatve. Šis pasiūlymas buvo labai geras, nes išvengėme galimų susižeidimų. Po to kilome į Inzelsbergą. Mes manėme, kad per treniruotes esame viską išbandę ir problemų išvengsime, deja, klydome. Toliau mūsų trasoje vis dažniau pasitaikydavo gilūs, vandens išgraužti grioviai, pilni akmenų riedulių, kyšančių šaknų ir uolų nuolaužų. Pasitikėjau partnere, klausiausi jos perspėjimų. Atsisakėme virvės. Įsikibau ranka į jos petį, kad geriau jausčiau kelio nelygumus. Nuostabiai į situaciją reagavo kiti bėgikai. Jie bėgo prieš arba už mūsų, kad galėtų padėti, jei aš suklupčiau. Viskas klostėsi puikiai. 

35-ame kilometre nutiko tai, ko bijojome: nors ir tinkamai maitinomės, ir avižinių dribsnių porcijos buvo nemažos, mano partnerė labai išalko. Čia įtakos tikriausiai turėjo per didelis tempas. Pradėjome bėgti lėčiau, o laikas nenumaldomai lėkė į priekį. Išsitraukėme maisto rezervus, šokoladinius žiedus (kiekvienas bėgikas pasakytų, kad tai visiškai netinkamas maistas) ir rengėjų padovanotą jėgas atstatančią želė. Visas maisto atsargas partnerė susigrūdo į burną. Po dešimties minučių ji vėl atgavo jėgas ir buvo pasirengusi šturmuoti trasą. Aš pasiklioviau savo blaivia galva, perėmiau vadovavimą ir neleidau įsismarkauti, dažnai matavau pulsą. Tokie mūsų veiksmai pasiteisino, ypač lėtesnis ir vienodesnis tempas, ir mes išsiveržėme vieną kilometrą į priekį. Jei anksčiau mus lenkė daugelis bėgikų, tai dabar jau keletą valandų bėgome kartu su kitais sportininkais. Pasistiprinus paskutiniame maitinimo taške ir likus aštuoniems kilometrams iki tikslo, vėl reikėjo įkalbinėti partnerę laikytis vienodo tempo, nes ji jau buvo nusiteikusi lėkti it nuo grandinės nutrūkęs šuo. Vijomės laiką. Kojos tarsi pačios nešė. Likus dviem kilometrams iki finišo, mus apėmė nugalėtojų nuotaika. Minios žmonių traukė prie finišo tiesiosios, nugalėtojams grojo muzika, fotografai stengėsi įamžinti įdomiausias akimirkas, komentatoriai vardijo nugalėtojų pavardes. 72,7 km trasą įveikėme per 8:24:44 val. Buvome laimingi - pasiekėme tikslą! Įgyvendinau savo svajonę. Gavę didelę dozę endorfino, vakare nuėjome linksmintis į šventiškai šurmuliuojančią palapinę. Net smagiausiame karnavale nebūna taip gera ir smagu. Sėdėjome šalia vienas kito, aplinkui tvyrojo tokia gera nuotaika, kad neįmanoma perduoti patirtų jausmų. Visi svetimi, nepažįstami, bet suvienyti vieno nuostabaus dalyko - sporto. 

Ryte šypsodamasis užsidėjau kuprinę ir įlipau į autobusą. Bėgimas ir toliau liks svarbiausia gyvenimo dalimi. Nebėgsiu tokių ilgų distancijų, bet sportuosiu kelis kartus per savaitę. Dabar galiu kiekvieną aklą ar silpnaregį žmogų padrąsinti, kad išdrįstų bėgioti, kad nevengtų net ir ilgų distancijų, kad patirtų bėgiojimo džiaugsmą ir naudą. Bėgdami turime galimybę susipažinti su naujais žmonėmis ir išmokstame siekti užsibrėžtų tikslų. 

Neseniai lankėme kursus Bazelyje, mokėmės lydėti aklus ir silpnaregius bėgikus. Išmokome pateikti vienareikšmes komandas, bėgti su virve ir be jos. Mano partnerė tapo kvalifikuota palydove. Iš tikrųjų yra tik viena priežastis, kodėl nepradedame ar nustojame bėgioti, - kiekvienas žmogus šiek tiek pritingi, ir visai nesvarbu - mato jis ar ne. 

Iš vokiečių kalbos vertė Ina Praprovienė