LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vilija DUMBLIAUSKIENĖ
|
* * *
Rausvas ryto vitražas Šypteli pro drėgnas miglos blakstienas. Ką man šnibždi? Ar tai aidas mielo, švelnaus sapno? Padėk nesudaužyti spindinčio sielos veidrodžio - Ligi vakaro.
Baltas dienos miražas Šmėsteli viršum spinduliuojančių sauląs karnÖ. Ką man žadi? Ar tai ženklas tolimo šviesaus žvilgsnio? Padėk nenuliūdinti šypsančios sielos åokąjos - Ligi skambės muzika.
Ažūrinis sutemų delnas Uždengia blėstančio laužo šilumą. Ką man rengi? Ar tai žodis sušildytas mylinčių lūpų? Padėk neprarasti šito žinojimo - Kol širdis krūtinėje tvinkčios.
* * *
Sienos tavo begalinio aukščio, Užkeikta viltie. Pasiklydus kojos basos, o vis tiek vis tiek Anoj pusėj rašaluoto debesio Spalvotas rinksi šukeles. Šešėliuotais potėpiais delčia Paveikslus sielon lies. Ir būties vitražai lyg pabirusi dėlionė suboluos. Savo baimes, nerimus, šviesiąsias viltis Vėl dėliosi - nuo pavasario ligi žiemos...
* * *
Lūšis liepsniaakė iš girios tankynių, Naktim apsimetus po langu šlameno. Kibiaisiais nagais, kur į širdį įsminga, Lyg vanagas auką nutverti sumanęs, Krebždeno krebždeno į ramųjį miegą, į sapną viltingą, Kad rytui prašvitus paukščiu nepakylančiu Vėl pasijustum.
* * *
Balto amarilio taurės Sklidinai dienos pripiltos. Tu ir vėl nebeateisi, Jau per šviesūs saulės tiltai...
Balto amarilio taurės Sklidinai nakties pripiltos. Tu ir vėl nebeateisi, Jau delčios sudilę tiltai...
Balto amarilio taurės Laiko lietumi užlytos. Naktys, dienos... Naktys, dienos... Saulės ir mėnulio viltys...
* * *
Dūžiai širdies pažįstami, Tarsi varpai bažnyčios. Naktys - raminančios, lengvos, Tarsi Kalėdų rytmečiai. Prisiminimai - išmėtyti, Kaip sudėvėtos drapanos. Mintys tvarkingai dėliojamos, Tarytum knygos nevartomos. Troškimai - tokie pamatuoti, Tarsi siuvėjas darbuotųsi. Žodžiams - šaltiems ar karščiuojantiems, Visiems po apsiaustą parūpinta. Ak, koks sėkmingas pavykėlis!.. Džiūgauk! Negimęs poetu.
* * *
Naktį viršum slėpinio kalnų Žvaigždės ryškios nuo dangaus ir nuo kalnų tamsumo. Mintį prie šviesiausio spindulio palik, Te sau klaidžioja nerimstantį keistumą apkabinus. O užkliuvusi už eglės raudančios sakais, Teištrūksta ir drąsi, laisva, tarsi klajoklis vėjas, Nesupančiota kasdienės sumaišties, Šviesoje neišgalvotoj džiaugsis pailsėjus.
* * *
Iš minčių giraitės nesimato horizonto. Ir į sielą netelpa nei jūros, nei kalnai, nei žmonės. Magiškom žymėm užbrėžtos siauros ribos. Ir giraitėje minčių sukasi ratu tyli būtis.
Ir tyli svajonė - lengvas pienės pūkas Rypauja apsukus Grįžulo Ratus. Ir būties buveinė pribyrėjus šukių. Ir minčių giraitėj pasiklysti vienai nejauku.
* * *
Paslaptinguose paveiksluose vandens, Kur dangus nerimsta šviesą suviliojęs, Tobuloj šešėlių pilnaty Nutapyk aušra arba saulėlydžiu mieliausią žodį. Kad širdis, sumirkusi rudenėj darganoj, Susikurtų tuštumą, kurioj jauku vienumoje pabūti. Kad drėgna plaštakė nerimo, prigludus prie širdies, Taip labai sunki, o ir šalta nebūtų. Tobuloj šešėlių pilnaty Nutapyk mieliausią žodį, nutapyk. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |