MINTYS

Pranas ŽIOGAS

PALINKĖJO LAIMĖS

Prašurmuliavo nuotaikingas, kai kuriems rimtas, kitiems linksmas švenčių maratonas. Įvairių švenčių progomis skambindami, siųsdami elektroninius laiškus, trumpąsias žinutes ar atvirukus, dažnai palinkime savo artimiesiems, draugams, giminaičiams, bendradarbiams, viršininkams, pavaldiniams ar kaimynams laimės ir gausybę tokių linkėjimų gauname patys. Jei klausome įvairių radijo ar televizijos pageidavimų ir sveikinimų koncertų, tai juose tas mano minėtas žodis sutinkamas vos ne kiekviename sakinyje. O ar mes, linkėdami laimės patys žinome, ko iš tiesų linkime? Man tai panašu į pasiūlymą: 

- Aš siūlau jums išgerti. 

Juk žmogus gali ir nenorėti gerti. Kam siūlyti laimės, jei žmogus jau dabar jaučiasi laimingas? Būtų įžūlu linkėti susirasti mylimąją ar žmoną, jei vyras jau ją turi. Logiškai mąstant, linkėdami laimės mes prisipažįstame, jog galvojame tą žmogų esant nelaimingą. Teko išgirsti tokį įdomų palinkėjimą: 

- Linkime grožio, pinigų, šeimos, jaukaus namo, automobilio, sveikatos, mėgstamo darbo, tikrų draugų, na, o visa kita jūs jau turite. 

Tęsiant mintį apie pasiūlymą išgerti, reikėtų pasakyti: juk neaišku, apie kokį gėrimą kalbama: kavą, arbatą, pieną, mineralinį vandenį, vyną, degtinę. Tai ko konkrečiai tikimės, kai mums linki visko, kas telpa žodyje "laimė"? 

Manau, niekas neprieštarautų, jog didžiulė laimė aklam pamatyti visas spalvas, mylimų žmonių veidus, gamtos grožį, sėdinčiam ratukuose - pradėti vaikščioti, bėgioti, šokti valsą, kurčiam - girdėti pasaulio garsus, sulaukusiam sunkiai suskaičiuojamų metų - atgauti jaunatvišką kūną, sielą ir protą, nuteistajam - pajusti saldų laisvės skonį. Galėtume išvardinti daug tokių iš pirmo žvilgsnio neabejotinų laimės požymių, bet kodėl tada tarp žmonių, kurie gerai mato, girdi, šoka breiką, jauno amžiaus ir visiškai sveiki, yra akivaizdžiai nusivylusių savimi, šalia esančiais ir apskritai - gyvenimu? Galėtume padaryti išvadą, jog laimė yra tai, ką norėtume turėti, bet neturime, o jei pavyksta tai įsigyti ar įgyti, laime tampa jau kitas mūsų dar nepasiektas tikslas. Tokiu atveju kelias į laimę būtų begalinis. Kai kurie žmonės taip ir jaučiasi, niekuo netiki, o blogiausia - netiki savimi. Jaučiu, kad norite paklausti, kuo man užkliuvo tie nelaimingi žmonės? Tegul sau gyvena, kaip nori, jei jiems taip labiau patinka. Viskas būtų gerai, jei tokie žmonės tos savo ar kitų nelaimės nepropaguotų kaip visuotinės. Juk dažnai sutikus pažįstamą žmogų tenka išklausyti daug mus slegiančių ar iš informacinių šaltinių išgirstų neigiamų dalykų, kriminalinių naujienų ar skaudžių gyvenimo istorijų, kurių mes visai nenorime girdėti. Jei tą dieną esame gerai nusiteikę, po tokių "juodų" pasakojimų nuotaika dažniausiai pasikeičia ir, deja, netampa geresnė. Jei tokių žmonių per dieną sutinkame kelis, tai gera nuotaika išgaruoja kaip lašelis vandens ant įkaitusio metalo. Skųstis blogėjančiu gyvenimu tapo kažkokia liguista mada. Skausmą, nelaimes, nesėkmes ir kitokį blogį platinantys žmonės dažnai nemėgsta humoro arba jo nesupranta. Neseniai išgirdau vieną psichologų dažnai cituojamą pasaką. Jos turinys štai toks. Būrys varlyčių sumanė užlipti į aukštą, statų bokštą. Šio įvykio susirinko pažiūrėti didžiulė minia. Daugelis iš minios skeptiškai žiūrėjo į varlyčių sumanymą ir garsiai komentavo, jog joms, tokioms mažytėms, tikrai nepavyks įkopti į tokį aukštą bokštą. Vis tik visų nuostabai vienai varlytei pavyko įkopti į pačią viršūnę. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo kurčia varlytė. 

Šis, nors ir išgalvotas, pavyzdys rodo, jog siekiant užsibrėžto tikslo nereikia kreipti dėmesio į skeptikų kalbas. Todėl viena iš mano įsivaizduojamos laimės dalių būtų tokia - norėčiau, kad šalia visada būtų optimistai, pozityvios asmenybės, sugebančios įžvelgti daug gėrio ir grožio net ir ten, kur dauguma mato tik "riebius juodus" minusus. 

Būtų liūdna, jei kartais nebūtų linksma. Juk sutinkame daug žmonių, kurie jaučiasi laimingi ir, keisčiausia, tai nėra būtinai turtingi, gyvenantys prabangiuose namuose, važinėjantys naujausiais automobiliais, gražūs kaip iš pasakos apie princą ir princesę, turintys puikius fizinius duomenis, atitinkantys visus medicininius sveiko žmogaus reikalavimus, nepaprastai gabūs, talentingi kokioje nors meno ar mokslo srityje. Kitaip tariant, laimingų, kaip ir nelaimingų žmonių, yra visur. Per savo nugyventus metus sutikau tūkstančius - tiek vienokių, tiek kitokių. Jie niekuo nesiskiria, išskyrus vidinę būseną. Tiesiog mes visi esame labai skirtingi ir mūsų lūkesčiai šiame gyvenime nevienodi. Ne veltui sakoma, jog laimė gyvena ne kažkur toli ar arti, o mumyse. Taip ir atsiranda aklų, kurčių, nevaikštančių ar persekiojamų kitokių ligų, kurie pasiekia neįtikėtinų laimėjimų, švyti gyvenimo džiaugsmu ir dėl to kelia sveikosios visuomenės dalies nuostabą, kartais sumišusią su nepatiklumu. 

Daug ką sužinome lygindami faktus ar reiškinius vieną su kitu. Kartą viena pagyvenusi žinoma aktorė po renginio palinkėjo niekada gyvenime nesutikti baisaus priešo, vardu vienatvė. Jos balsas skambėjo taip liūdnai, net kažkaip bejėgiškai, beviltiškai, kad man net "skruzdėlytės perbėgo per nugarą". Panašius žodžius vėliau išgirdau ir iš vienos iš savo buvusių mokytojų. Kurį laiką to vienatvės jausmo bijojau ir aš pats. Praėjus keleriems metams viena žurnalistė pokalbio metu televizijos laidoje paklausė apie vienatvę Galinos Dauguvietytės, kuri nė akimirką nesuabejojusi atsakė, jog jai vienatvė - tai didžiulė laimė, galimybė skaityti knygas, skirti sau tiek laiko, kiek nori. Štai tau, boba, ir devintinės! Ta pati situacija vienam gali kelti nerimą, baimę, o kitam - malonumą. Ne kartą teko išgirsti visiškai priešingas nuomones apie tą patį spektaklį, koncertą, ekskursiją ar perskaitytą knygą, televizijos laidą. Vieni dalijosi teigiamais įspūdžiais, o kiti lyg kokie samdyti advokatai visur ieškojo negatyvių dalykų, kažko skandalinga. Kurie iš jų laimingesni? Viskas lyg ir aišku, bet kaip mums visiems tapti tokiais kaip G. Dauguvietytė? Patarimų galime rasti aibes. Psichologų straipsniuose, žinomų žmonių citatose, knygose galime rasti patarimų, kaip tapti laimingesniems. Visa bėda ta, kad tie išmintingi patarimai veikia mūsų smegenys tik tol, kol skaitome ar girdime. Jau po trumpos valandėlės elgiamės visiškai priešingai, nei buvo siūlyta, ir nieko negalime padaryti. Mes tik žmonės, o ne kokia kompiuterinė programa. Kartą internete radau straipsnį "Kodėl aš turėčiau jaustis laimingas?" Jame išvardinta gausybė iš pirmo žvilgsnio paprastų kasdienių dalykų, bet net nesusimąstome, jog tai didžiulės vertybės. Ten buvo paminėtas maistas, vanduo, drabužiai, galimybė nusiprausti, sušilti, išsimiegoti. Jei reikėtų sugalvoti laimės apibrėžimą, sakyčiau, jog tai yra sugebėjimas pamatyti, išgirsti, užuosti ar kitaip pajausti visus, net mažiausius mums duotus gyvenimo džiaugsmus, o nesėkmes, sunkumus ir išbandymus priimti kaip neišvengiamus. Žmonės džiaugiasi, kad turi darbą, sulaukę švenčių, susiradę gyvenimo draugą ar draugę, susilaukę naujagimio, nusipirkę naują drabužį ar baldą, laimėjus jų mėgstamai komandai rungtynes... Daug tokių džiaugsmo trupinėlių ir sudaro laimę. O juk daugeliu iš tų mano išvardintų ir neišvardintų dalykų gali džiaugtis ir aklieji. O kaip jums toks šūkis: Visur gerai, o ten, kur aš, - geriausia!?