ATSIMINIMAI

Saulius PLEPYS

MANO DIDIEJI MOKYTOJAI

Gimiau 1938 m. lapkričio 10 dieną - lygiai dviem mėnesiais anksčiau, nei nurodoma mano dokumentuose. Atėjus į šį pasaulį, nei gerosios lietuvių laumės, nei krikščionių šventieji aukso plunksnos į ranką man neįspraudė. Ko gero, jie žinojo, ką daro: eidamas trečiuosius metus, susirgau meningitu ir visiškai netekau regėjimo. Nežinomi dievų keliai - matyt, jie jau žinojo, kad man pakaks nedidelės ylutės (Lietuvoje dar vadinamos grifeliu), kuria išbadomos brailio rašto raidės, žodžiai, o neretai ir neblogų knygų tekstai. Grįžkime prie tų nelemtų 1938-ųjų. Visoje Europoje jau griaudė šiurpi Antrojo pasaulinio karo uvertiūra: Austrijos anšliusas, užgrobti Sudetai, o 1939 m. kovo 23 dieną Adolfas Hitleris jau drožė kalbą nuo Lietuvos atplėštoje Klaipėdoje. Tų pačių metų rugpjūčio 23 dieną pasirašomas Hitlerio - Stalino paktas su slaptaisiais protokolais. Po savaitės pasaulyje užvirė tikras pragaras. Man, suprantama, dar negalėjo rūpėti, bet dauguma žmonių nieko gero nelaukė. Aš - laukiau. Laukiau, kada mama nupirks išsvajotas kaladėles, kada iš darbo grįžęs tėtis vėl iki dangaus mane pamėtės, kada mano delnelyje sukrebždės maži raudoni vabaliukai, laukiau... Tik nelaukiau dienos, kai sunki liga atims iš manęs tėvų veidus, atims visas pasaulio spalvas, atims beveik viską, kas džiugina vaiko akis ir širdelę. Nelaimė ateina nelaukiama. Paūgėjęs ne kartą apmąsčiau aforizmą, kuris tvirtina, kad žmogus yra savo laimės kalvis. Ką galvoti apie tą kalvystę, jei gyvenimas ima ir iškrečia tau bjaurią kiaulystę? Nesu užkietėjęs fatalistas, bet neretai visai netikėtas aplinkybių sutapimas apverčia žmogaus gyvenimą aukštyn kojomis. Galiausiai padariau aiškią ir paprastą išvadą: silpnus nelaimė sužlugdo, o stipresnius - užgrūdina. Papasakosiu keletą savo gyvenimo epizodų, kurie įrodo, kad gerosios lietuvių laumės, o gal krikščionių šventieji padėjo prie mano lopšio ylutę, kuria išbadomos brailio rašto raidės. 

Iš mažų dienų buvau judrus ir smalsus vaikas. Man reikėjo žaisti su kiemo vaikais, rūpėjo žinoti, kodėl nenukrenta sunkus lėktuvas, ką vokiškai kalba mūsų šeimoje priglausta, iš Rytprūsių pasitraukusi senutė, rūpėjo sužinoti, kuo baigsis mamos pradėta skaityti knyga. Kieme iš rusiukų vaikų pramokau rusų, o iš mūsų šeimoje gyvenusios senutės - vokiečių kalbos. Būta ir neramių dienų. Keitėsi okupacijos, o Lietuvos žmonėms reikėjo išgyventi. 

1944 metais per miestą, kuriame gyvenome, ritosi frontas. Pasitraukėme į artimiausią kaimą. Ten tėtis iškasė gilų apkasą. Už kelių metrų nuo jo sprogdavo pabūklų sviediniai. Tuomet dar nesupratau, ką reiškia žūti. Pokario metais ištisas naktis su mama pradrebėdavome laukdami, kol grįš NKVD tardomas tėvas. Drebėti buvo dėl ko: jauniausias tėvo brolis partizanaudamas žuvo miške, o kiti du broliai pasitraukė į Vakarus. Nors mūsų pavardė Lietuvoje reta, saugumiečiai kažkaip "nesuvedė galų". Gal todėl, kad tėtis buvo geležinkelininkas ir mes kilnojomės iš miesto į miestą. Trūko maisto, bet buvo mamos skaitomos knygos. Daug knygų. Buvo ne tik Haufo pasakos, bet ir Prospero Merime novelės, Čarlzo Dikenso "Deividas Koperfildas", buvo iš kaimynų nugirstos kalbos, buvo dainuojamos dainos apie miško brolius, apie tremiamus į Sibirą žmones. Pergyventas sunkmetis, tėvų pasakojimai, nugirstos kalbos, kiek vėliau klausomos užsienio radijo stotys padėjo pagrindą visai mano pasaulėžiūrai. Jos nepakeitė metų metais į galvą kalamos sovietinės dogmos. Visi šie dalykai padėjo man nenuklimpti melagingo totalitarinio režimo liūne, padėjo netapti homo sovietiku, tačiau, siekiant prasmingai ir turiningai nugyventi gyvenimą, dar svarbesnį vaidmenį suvaidino Luji Brailio sukurtas raštas, ne tik atvėręs man akis į platųjį pasaulį, bet ir padėjęs įveikti vaikystėje ištikusią nelaimę. 

Kai į mokyklą patraukė geriausias kiemo draugas, supratau, greičiau pajutau, kad mano gyvenime kažkas ne taip. Tėvai taip pat suprato. Taigi, 1948 m. atsidūriau Kauno aklųjų mokykloje. Skirtis su mama ir tėčiu, su jaunesniu broliu Donatu buvo sunku, bet nauja aplinka, daug to paties likimo draugų, nuolat skambanti fortepijono ir akordeono muzika bemat įsuko į savo verpetą. Prabėgus 65 metams, rodos, prisimenu viską: jauną linksmą pirmąją mokytoją, mokslo draugus, net Pitagoro teoremą, nors buvau linkęs į humanitarinius mokslus. Visam gyvenimui mano atmintyje išliko jaunas kareivėlis (tuomet į mokyklą buvo priimami ir vyresnio amžiaus žmonės) Klemensas Masevičius, kurį mes vadinome tiesiog Klemu. Manau, jog verta, kad apie jį žinotų daug žmonių. Į Vakarus besitraukiančius vokiečius pakeitė okupantai iš Rytų. Jie nepaisė nei mūsų norų, nei vilčių. Griebė jie nuo žagrės jaunus Lietuvos žemės artojėlius ir traukė į savo "kariuomenės išvaduotojos" gretas. Pakliuvo į tuos spąstus ir Klemas. Neilgas jo kelias buvo į Vakarus. Pataikė Klemas ant minos, akių neteko ir galva buvo sunkiai sužalota. 

Pabunda du mokyklos berniūkščiai naktį ir bėga į tualetą. Rudens vėjas blogai privertą langą suklebena. Vienas jų ir sako: "Girdi - Klemas pypke kala." Kitas šnibžda: "Nebijok, čia vėjas." Klemas geras buvo. Niekas čia neišgalvota. Kaip ir visi, iki pietų Klemas lankė pamokas, o vakarais prisėdęs šilčiausioje mokyklos patalpoje, kurioje buvo įrengti dušai, darė šepečius. Kartas nuo karto ir pypkę užsitraukdavo, kartais ir liūdną kaimo melodiją niūniuodamas. Žinojo Klemas, kad eidamas paskui plūgą nepakels akių į dangų, ieškodamas ten čirenančio vyturio, kad nematys nei motinos, nei mielos mergaitės. Parūkęs ir užsimiršęs ilgai stuksendavo į palangę pypke, kratydamas pelenus. Skaudūs buvo tie prisiminimai, bet slėgė dar vienas rūpestis: kaip tais nuo sunkaus darbo sudiržusiais pirštais toje taškų jūroje raidę užčiuopti, kaip į mokslą nors mažus vartelius praverti? Sunkiai slėgė Klemą tos mintys. Jų ir pypkės dūmu nenumalšinsi. Atėjo kartą į pamoką Klemas ir sėdi rankas ant kelių padėjęs, taškų nė nemėgina čiupinėti. Mokytoja ir sako: "Ko gi, Klemai, neskaitai? Visi išmoksta ir tu pajėgsi." Klemas tik galva palingavo. Mokytoja paprašė rankas parodyti ir paaiškėjo, kad rodomieji pirštai aprišti. Kas gi nutiko, taip ir nebūtume sužinoję, jei ne mokyklos medicinos sesuo. Ji mums ir atskleidė tą skaudžią paslaptį. Pasirodo, norėdamas kaip nors taškus užčiuopti, Klemas pirštų odą nusipjaustė. 

Netekome Klemo po poros metų. Pribaigė jį galvoje likusios sprogusios minos skeveldros, o mums, vaikams, dar ilgai naktimis vaidenosi, kad Klemas pypke į palangę stuksena, o iš tiesų tik blogai privertą langą vėjas klebendavo. Paminklo ant Klemo Masevičiaus kapo niekas nepastatė, nors jo jis tikrai nusipelnė. 

Gal kuriam nors skaitytojui įdomu, kaip susiklostė gyvenimas šių eilučių autoriui. Kai tau 75-eri, "suvedi sąskaitas" su nugyventais metais. Sėkmingai baigiau Kauno aklųjų mokyklą ir Vilniaus universitetą. Studijuodami su klasės draugu Vaclovu Areima parašėme Klemui skirtą esė. Baigęs studijas dirbau ir administracinį, ir žurnalistinį darbą. Parašiau knygą, kurioje pasakoju apie mene ir moksle pasižymėjusius pasaulio ir Lietuvos neregius. Gorbačiovo "perestrojkos" metais dirbau BBC neetatiniu korespondentu ir tuo bent maža dalele prisidėjau prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vedžiau mylimą mergaitę, su kuria susilaukėme sūnaus ir dukros, o dabar jau - ir trijų anūkių. Tėvai, Klemas, užsienio radijo stotys, daugybė brailio raštu perskaitytų knygų buvo pirmieji ir svarbiausi mano gyvenimo mokytojai. 

Pomėgiai: tebeskaitau knygas, šiek tiek groju akordeonu, lošiu šachmatais, klausau geros muzikos, spiningu esu sugavęs net 5 kg lydeką, prieš metus įvaldžiau kompiuterį, nors rašinius teberašau brailio raštu ylute. Vienam žmogui lyg ir pakanka. Į Lietuvos žemelę atgulsiu ramia sąžine - padariau tiek, kiek galėjau, kiek sugebėjau. Dėkingas Dievuliui, kad mane apdovanojo ne aukso, ne žąsies plunksna, o ylute brailio raidėms badyti. Gyvenime būta visko, net konformizmo. Kitaip nebūtų nei mano rašinių spausdinę, nei į rimtesnes pareigas skyrę. Kaip sako prancūzai - toks gyvenimas! Iš visos širdies džiaugiuosi susigrąžinta Lietuvos nepriklausomybe, bet didesnio tikro dvasingumo ir šiandien šaukte šaukiamės!