MINTYS

Pranas PLIUŠKA

SNIEGUOTU KELIU

Net ir būdamas visiškai aklas, žmogus dažnai nori būti savarankiškas ir kuo mažiau naudotis artimųjų ar aplinkinių pagalba. Svarbiausia žinoti, kad daug ką galime išmokti nuveikti patys, be kitų žmonių paramos ar tik su pačia mažiausia pagalba. Nedidelės pagalbos galime tikėtis iš atsitiktinių praeivių ar įstaigų, į kurias einame, darbuotojų. Tada nėra reikalo visą laiką turėti pagalbininką. Taigi pirma sąlyga - žinoti apie galimybes, o antra sąlyga - norėti ir pasiryžti pačiam tai pasiekti. Tai nėra lengva. 

Net ir jauni žmonės, studentai, kartais mieliau vaikšto ir savo reikalus reikaliukus tvarko įsikabinę mamytėms, tėveliams ar močiutėms į parankę. Vyresni neregiai į savarankiškas keliones leidžiasi labai retai. Jokiu būdu negalima tokių žmonių smerkti. Juk išėjimas iš namų be palydos, tik su baltąja lazdele, - tai savotiška loterija, kliūčių ruožas su iš anksto žinomais, bet kartais netikėtais sunkumais. Iš savo patirties žinau, jog, einant tuo pačiu, jau rodosi iki smulkmenų pažįstamu maršrutu, kelionė niekada nebūna visiškai vienoda. Tai meistrai iškasė griovį, nes trūko po šaligatviu einantys vamzdžiai, tai atidarytas koks kanalizacijos šulinys, tai po vėjuotos nakties skersai kelio nukrito nulūžusi medžio šaka, tai šlavėja palikusi sugrėbtų lapų maišą ar šiukšlių kibirą, tai vaikai trumpai suguldė pailsėti savo dviratukus, kol pažais šalia esančioje pievelėje. Kartais reikia pagalvoti, kaip apeiti kelis įsikalbėjusius žmones, kurie kalbėdamiesi tampa tokiais pat neregiais, kaip ir mes, ir į tai, kas vyksta aplink, visiškai nereaguoja. Didelį pavojų kelia iš kiemų į pagrindinį kelią išvažiuojantys automobiliai. Visų pirma todėl, kad labai daug kiekviename maršrute ir dar dėl to, jog vairuotojų regos laukas tokiais atvejais ribotas. Išnirdami iš namo kampo vairuotojai negali matyti besiartinančio aklojo su baltąja lazdele. Mus gelbsti tik klausa, bet jei gatvė judri ir daug triukšmo, nėra lengva tai, ką reikia, išgirsti. Antra vertus, reikia gerai žinoti maršrutą ir tiksliai jausti, kada priartėjai prie įvažiavimo į kiemą. Patarčiau pasirinkti maršrutą, kuriame kuo mažiau tokių įvažiavimų. Geriau prarasti laiko, bet būti saugiam. Apskritai renkantis maršrutą saugumas privalo būti pagrindinis dalykas, nors renkantis kitą kelią būtų patogiau, tiesiau judėti, lengviau orientuotis. 

Praėjo vasara, ruduo, atėjo žiema. Ar keičiasi vaikščiojimo sąlygos aklajam žiemą? Be abejonių, taip, ir, deja, nieko čia gero negali laukti. Gal kiti atrastų daugiau pliusų, o man vienintelis teigiamas dalykas žiemą - takas, mat, jei gerokai pasninga ir jei takas išvalytas, nėra galimybės iš jo išklysti. Kairėje - pusnis, dešinėje - irgi pusnis. Patogu, kai judi tik tiesiai. Problemos prasideda, kai reikia pasukti. Sniegą valantys traktoriukai užverčia įėjimus ir juos atrasti daug sunkiau, kartais net neįmanoma. Judėdamas tam tikru maršrutu, dažnai noriu pasitikslinti, ar teisingai judu. Tuo tikslu ranka ar su lazdele paliečiu medį arba stulpą, kelio ženklą. Gal didžiuosiuose miestuose šaligatviai visiškai nuvalomi, o štai mažesniuose miesteliuose - ką jau kalbėti apie kaimus! - nuvalomas tik takelis. Tokiu atveju medis ar kitas pasirinktas orientyras lieka nuošalyje ir kartais nepasiekiamas net ištiesta lazdele. Kaip orientyras gali būti šaligatvio danga, jos pasikeitimas, nedidelės duobutės, šiokie tokie nuolydžiai, pakilimai. Žiemą, kai pasninga ir sniegas susiplaka ar paviršiai apledėja, šių orientyrų taip pat nelieka. Daugiausia nerimo, kai reikia eiti kokia atokesne gatve, kurioje nėra net šaligatvių ir kuri gali būti visai nevalyta. Tada pasijunti kaip vienišas stepių vilkas. Juk ir žmonių sutikti tokioje gatvėje mažiau galimybių, tad nėra ko pasiklausti. Vasarą net ir šalia triukšmingos gatvės man lengviau išgirsti kaukšinčius batus, tad mažesnė tikimybė susidurti su praeiviais, ypač kai reikia prasilenkti siaurame take. Žiemą dažnai paslysta ir griūva net abi sveikas akis turintys, o kaip to išvengti mums, neregiams? Juk negali matyti, ar statai koją ant slidaus ledo ar kokios provėžos, kitų snieguotų ar apledijusių nelygumų. Lazdelė gali šiek tiek padėti tik judant labai lėtai. Ko gero, taip ir reikia judėti neregiui žiemą. Labai svarbu išsirinkti avalynę su neslidžiu padu. Parduotuvėje padų slidumo nepatikrinsi, o išeiti į kiemą patikrinti neleis nė vienas pardavėjas. Esu nusipirkęs batus, kurių padai man apčiupinėjus atrodė lyg žieminės padangos automobiliams, bet kai apsiavęs išėjau į snieguotą gatvę, pasijutau lyg pirmą kartą gyvenime užsimovęs pačiūžas ir atėjęs į čiuožyklą. Kad kas keli žingsniai negaudyčiau įsivaizduojamų kiškių, reikėjo kiekvieną mielą ir ne tokią mielą dieną ant padų klijuoti įvairiausius pleistrus. 

Kiekvieną žiemą pasijaučiu, lyg būčiau gerokai paūgėjęs. Ten, kur vasarą praeidavau lengvai, žiemą man kelią pastoja medžių šakos. Viena vertus, po kojomis - storoka sniego danga, o dar apledėjusios ar nuo sniego apsunkusios šakos - jos kokį centimetrą kitą nulinksta. 

Tamsusis metų periodas - taip pat vargas. Vairuotojams sunkiau pastebėti tiek mus, kaip pėsčiuosius, tiek mūsų baltąsias lazdeles - ženklus apie mus, kaip išskirtinius eismo dalyvius, reikalaujančius didesnio dėmesio ir atsargumo. Esu gavęs jau kelias pastabas iš vairuotojų, kad mano lazdelė, nors ir gerokai atkišta į priekį, esant intensyviam eismui, nelabai gerai matoma naktį. Vairuotojai pamato per gatvę einantį žmogų, bet kad tas žmogus su baltąja lazdele, ne visada pastebi. Tokių problemų nekyla šviesiuoju paros metu. Išvadas nesunku padaryti. Jei nėra būtinybės, reikia keliauti tik dieną, kai šviesu, o jei vis vien reikia eiti, būtina dėvėti ryškius, kontrastingus drabužius ir turėti atšvaitus tiek kairėje, tiek ir dešinėje pusėje. 

Jau minėjau apie garsų svarbą aklajam eismo dalyviui. Žiemą dažniau pučia vėjai, be to, jie būna stipresni. Ypač sunku išgirsti reikalingus garsus siaučiant pūgai. Žiemą dar ir šalta, todėl užsimaukšliname kepures. Tapus ne tik aklu, bet ir pusiau kurčiu eismo dalyviu, judėti vis baugiau. Nors esama įvairių nepatogumų ir sunkumų, vis dėlto, jei reikėtų rinktis, ar sėdėti tarp keturių sienų, ar keliauti apsnigtais takais, rinkčiausi keliones.