PORTRETAS

Gema PADRIBONIENĖ

ŠILOJŲ KRAŠTO MAMA


Ir tamsoj, ir šviesos tyloj 

Tau būsiu likimo gatve... 

 

Dalia Milukaitė 

 

Kaip nėra kelio, kuris niekur neveda, taip, pasak poetės, nėra ir bekryptės likimo gatvės - ji užburia ir nepaleidžia. Taip 40 metų ta pačia gyvenimo gatve kartu su Švenčionių krašto neregiais ir silpnaregiais likimas veda Stasę Mažuolienę. To kelio pradžia buvo paslaptinga ir netgi žiauri. Po susirinkimo Vilniaus aklųjų kombinate jaunutė Švenčionių rajono organizacijos pirmininko Adolfo Svirbutavičiaus sekretorė palydėjo savo viršininką į Vilniaus geležinkelio stotį... važiuos namo. Bet, staiga pasviręs ant Staselės rankų, Adolfas taip ir iškeliavo namolio amžiams, savo bendrakelevei taręs: "Palauk." 

Šią istoriją, pasibaigus Švenčionių krašto neregių ir silpnaregių ataskaitinei rinkiminei konferencijai, papasakojo pati Staselė. Į klausimą, ar tikrai per 40 metų nė karto nekilo mintis palikti aklųjų organizaciją, ji atsakė: "Negaliu. Juk man pats pirmininkas Adolfas Svirbutavičius su paskutiniu atodūsiu paliko - palauk." Dabar LASS Švenčionių rajono organizacijoje per 125 neregių ir silpnaregių. Per ataskaitinį laikotarpį organizacija padidėjo - atėjo dar 37 nauji nariai. Per pastaruosius tris mėnesius teko dalyvauti ne viename susirinkime. Visi jie vyksta, sakyčiau, standartiškai: pirma, antra, trečia programa, iš jų gautos lėšos ir... štai tau, boba, ir devintinės - kaip gerai mes tas lėšas panaudojome. Suprantu, kaip gera skaičiukus rašyti ataskaitose, kurių niekas neįsimena. Ir Švenčionių krašto aklųjų vadovė parengė ir skaitė ataskaitą, trumpą, dalykišką. Ją labai aktyviai papildė patys neregiai, kurie dėkojo už puikius renginius, keliones prie jūros ar ežero, ar į artimiausią šilą pasiklausyti, kaip ošia šilojai. Iš žmonių sužinojau, kad šiame smėlynų ir šilojų krašte dar gyvos senos tradicijos. Staselė pasirūpina, kad visi norimus auginti viščiukus gauna pigiau ir be jokių sunkumų. Jei kas nors pažeidžia ūkininko žemės rėžius, Staselė greitai kviečia specialistą ir viską grąžina į senas, "teisingas" vėžes. Savivaldybės gyventojų priėmimo tarnyboje triūsianti pareiginga ir nuoširdi darbuotoja Kristina Vežan labai dažnai padeda Staselei ir neregiams. Ar girdėjot, ar matėt, kad dabar akių daktaras važinėtų po kaimus ir tikrintų žmonių regėjimą, išrašytų vaistus ir akinius? Tarpininkaujant ir finansuojant Švenčionių visuomenės ir sveikatos biurui, kuriam vadovauja nuoširdi neįgaliųjų bičiulė Daiva Vinogradova, taip žmonių regėjimą tikrina jau ne vienus metus oftalmologas Robertinas Kuoras. Rajono sveikatos biuras finansavo du neregių projektus - vienas "Noriu matyti geriau", kitas tęstinis - "Gyvenkim ir būkim sveikesni". Šis projektas leido organizacijos nariams aštuonias dienas ilsėtis LASS poilsio namuose Šventojoje. Buvo išvykę 77 žmonės, tarp jų - 10 vaikų. Projektą "Mūsų svajonė - pabūti kartu" parėmė LASS respublikinis centras. Visų projektų čia nesuminėsime. Kam rūpės - nuvažiuos, susitiks, pasimokys. Rajono socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Jakštaitė, dėkodama Stasei Mažuolienei už 40 metų triūsą neregių bendruomenėje, pabrėžė, jog šioje organizacijoje labai gražios, prasmingos ir iniciatyvios tradicijos. Iš neregių rajone mokosi kitų negalių organizacijos. Švenčionių seniūnė Ina Sinienė juokaudama kvietė visus padėkoti Stasei už perėjos įrengimą, aplinkos pritaikymą. Jei neregius ištinka nelaimė ar sušlubuoja sveikata, Stasė pažadina visą rajono valdžią: padeda, kas tik gali! 

Ir dar: švenčioniškiai, kaip ir visi Lietuvoje, dejuoja dėl parašų už paslaugas. Rajone nėra tiflopedagogo, sunku visus aprūpinti techninėmis pagalbos priemonėmis. 

Labiausiai sujaudino keturiasdešimtmetis neregys ūkininkas, Stasę Mažuolienę pavadinęs antrąja savo motina, ir visų vardu paprašęs, kad Stasė ir ateityje būtų jų vadovė. Jis tiki, jog niekas kitas, tik Staselė, sugebės išaiškinti Techninės pagalbos neįgaliesiems centro vadovams ir valdininkams, kad jis baltosios lazdelės antgalį "sunešioja" per mėnesį ar pusantro. Pagal valstybės įstatymus naujo antgalio lazdelei reiks laukti dar metus, o ko verta brailio mašinėlė, skirta 7 metams, - ji sulūžta per mėnesį. Bet, grįžkim į Švenčionis, į šilojų kraštą, kur smiltys aižo pušų lajas, kur neregiai, šilojų ošimų klausydamiesi, dėkoja Stasei Mažuolienei už buvimą kartu jau 40 metų. Tikiu, Stasele, tikėk ir tu, jog laimės metas dar tik artėja. Lauk ir jis ateis. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]