NETEKUS REGĖJIMO

Lina VITKUVIENĖ

NEĮGALUS VAIKAS - IŠŠŪKIS

(Tęsinys. Pradžia "M.Ž." Nr.11) 

II 

Nuo 2000 metų Lietuvoje yra vykdoma mokyklų aprūpinimo geltonaisiais autobusais programa, kurioje numatyta skirti autobusiuką ir vaikams su vidutiniais ir dideliais specialiaisiais poreikiais. Laukia jo Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, vis dar laukia, nors mūsų centre visi mokiniai yra su dideliais ir labai dideliais specialiaisiais poreikiais. Mano sūnus spėjo ir dešimt klasių užbaigti, bet taip ir neturėjo progos būti pavežtas geltonuoju autobusu. Mūsų vaikai dalyvauja daugelyje renginių, projektų, programų, važinėja savaitgaliais į namus. Mokyklai labai reikalingas transportas, todėl ačiū rėmėjams ir visiems darbuotojams, mokinių tėvams, geros valios žmonėms, kurių lėšomis yra nupirktas autobusiukas, jei reikia, jis dar ir remontuojamas. Nors tai turėtų būti valstybės reikalas. Už rėmėjų lėšas, skirtas autobusiukui, buvo galima nupirkti daug reikalingų edukacinių programų, specialių priemonių, surengti seminarų darbuotojams, įsigyti sportinės įrangos ir kitų dalykų. Nesuprantamas yra dalykas, kad už rėmėjų lėšas centras turi apsirūpinti svarbia ir būtina ugdymo procesui įranga, specialiomis kompiuterinėmis programomis (tai "Jaws", lietuviškas kalbos sintezatorius, "Magic", "Tiger", "MathType"), specialia kompiuterine įranga (klaviatūros silpnaregiams, brailio spausdintuvai) ir kitais dalykais. 

Pradinėje mokykloje visos reikiamos mokymosi priemonės buvo klasėje ir nereikėjo galvoti, kur ir ką pasiimti ir iš kur ką pirkti. Lietuvoje neįgaliųjų aprūpinimas techninėmis priemonėmis anksčiau buvo organizuojamas per visuomenines organizacijas. Pasikeitus tvarkai, nuo 2007 metų regos techninės priemonės išduodamos individualiai kiekvienam ir yra nustatomas kiekvienos priemonės naudojimo terminas. Sūnus mokėsi aštuntoje klasėje, kai pagal naują tvarką įsigijo pagrindinį rašymo įrankį - brailio rašymo mašinėlę. Nesitikėjome, kad šios mašinėlės kokybė tokia prasta: nuolat trūkinėjo valas arba iškrisdavo guoliukai, vis reikėjo ką nors remontuoti. Mums pasisekė, kad mokyklos elektrikas - auksinių rankų meistras, jis mokėjo šią įrangą pataisyti. Bandėme kreiptis į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą (TPNC), buvo paaiškinta, kad šios įrangos pardavėjas yra užsienyje, tad čia, Lietuvoje, niekas šių mašinėlių neremontuoja. Devintoje klasėje mūsų mašinėlė sugedo nebepataisomai. Dėl kitos mašinėlės į TPNC galėsime kreiptis tik po penkerių metų, nes nurodytas naudojimo terminas buvo septyneri metai, o praėję buvo tik dveji. Kaip tada vaikui mokytis, kokiu "rašikliu" rašyti? O mokytis dar reikia trejus metus. Kaip atsitinka, kad TPNC davė priemonę, bet nepasirūpino, kad ji būtų tokios kokybės, kad galėtų būti naudojama tiek, kiek nustatyta, pavyzdžiui, septynerius metus? Buvome priversti ieškoti skubaus sprendimo - susidraugauti su nešiojamuoju kompiuteriu. Tai buvo vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, mokykla negalėjo padėti, nes brailio mašinėlių neturėjo. Tai leido baigti dešimt klasių ir atvėrė kelią visiems kitiems akliems mokiniams - buvo gautas leidimas brandos egzaminus laikyti kitaip - rašyti kompiuteriu. Draugystė su kompiuteriu tęsiasi iki šiol ir tęsis ilgai, nes kompiuteris yra pagrindinis rašymo įrankis, kai jau studijuojama universitete. 

Tęsti mokymąsi vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse pasirinkome Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) Vilniuje. Nebuvo jokios minties ar svarstymo pasirinkti integruotą mokymą šalia namų esančioje mokykloje. Pagalvokime, kokią patirtį dirbti su regėjimo negalią turinčiu mokiniu turi bendrojo lavinimo mokyklos mokytojai? Jiems reikės beveik visų mokslo metų susipažinti su tokiu mokiniu ir išsiaiškinti, kaip reikia su juo dirbti. Tada liks dar metai pasiruošti brandos egzaminams. Pagrindinis dėmesys skiriamas tik tiems ugdymo programos dalykams, kurių egzaminus laikysi, o kitus dalykus tik išklausai. Taigi, jei į tavo klasę ateina mokinys ir bus tik dvejus metus, ar dėl jo gaiši laiką ir dar kažko specialaus mokysies? Manau, kad ne. Mano vaikas ateina į vienuoliktą klasę, kurioje, sakykim, yra dvidešimt penki mokiniai. Mokytoja įpratusi medžiagą pateikti vizualiai, ji fiziškai neturės laiko dažnai prieiti prie tokio mokinio, kuriam reikia papildomų paaiškinimų, kitokių priemonių. Mokytojams reikia mokyti visus kitus dvidešimt keturis vaikus, tad negali gi vienas su savo poreikiais atimti beveik visą pamokos laiką. 

Nusprendėme, kad sūnaus ateičiai svarbūs visi dalykai, esantys vidurinio ugdymo programoje, todėl išvažiavome mokytis į Vilnių. Ypač svarbios informacinės technologijos, kurių galima mokytis tik specialiojoje mokykloje, nes tik čia mokytojai žino, kaip šį dalyką perteikti nematantiems mokiniams. 

Kai pradėjome mokytis LASUC, nustebino, kad kiekviename dalyko kabinete yra kelios brailio mašinėlės, mokiniams nereikia jų persinešti iš kabineto į kabinetą, o jų pačių, išduotos TPNC, laikomos ir naudojamos tik namie. Lietuvoje yra dvi aklųjų ir silpnaregių mokyklos, jos yra biudžetinės įstaigos, išlaikomos valstybės. Viena mokykla turi lėšų ir brailio mašinėlėms, ir specializuotoms tik akliesiems reikalingoms programoms, tokioms kaip "Jaws", lietuviškas kalbos sintezatorius, o kita mokykla dirba tik su demonstracinėmis versijomis ir svajoja apie panašią situaciją, kokia yra kitoje mokykloje. Mano supratimu, tokių įstaigų finansavimas, atsižvelgiant į kiekvienos specifiką, turėtų būti pakankamas, reikėtų, kad jos galėtų įsigyti visą reikalingą įrangą, būtinas specialiąsias priemones ugdymo procesui organizuoti. 

Valstybė uždavinį su daug dedamųjų sprendžia nuolat ir tikrai bando surasti kuo teisingesnį sprendimą. Tikiuosi, kad ir ateityje vyks nuolatinis bendradarbiavimas tarp tėvų ir visų institucijų, kurių tikslas yra padėti žmogui su negalia integruotis į visas gyvenimo sritis. 

Tad dar kartą nuoširdžiai dėkoju ir žemai lenkiu galvą abiejų mokyklų - Kauno ir Vilniaus - mokytojams, auklėtojams, visiems kitiems darbuotojams, kurie dvylika metų buvo antroji šeima mano vaikui, kurie vedė vingiuotais žinių takais, kurie reikalavo tvarkos, mokė kritiškai mąstyti, patarė, kaip ir kokį tolimesnį gyvenimo kelią rinktis. Sūnus sėkmingai baigė dvylika klasių, išlaikė brandos egzaminus, įgijo vidurinį išsilavinimą ir šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete socialinius mokslus.