SUKAKTYS

 

ESTIJOS AKLŲJŲ MOKYKLAI - 130 METŲ


A.Kalso knygos "Tartu Emajoe mokykla 1947-2012 metais" viršelisLapkričio 22 dieną Tartu Emajoe aklųjų mokykla švenčia savo 130-ąjį gimtadienį. 1883 m. gruodžio mėnesį duris atvėrusi Taline (tuometiniame Revelyje), vėliau perkelta į Tartu, mokykla yra antroji pagal senumą aklųjų mokymosi įstaiga Baltijos šalyse (Rygos aklųjų mokykla yra dar senesnė, ji įkurta 1872 metais). Gražaus jubiliejaus proga išleista estų istoriko Aldo Kalso sudaryta atsiminimų knyga "Tartu Emajoe mokykla 1947-2012 metais". Į šią knygą sudėti buvusių mokyklos mokinių ir mokytojų atsiminimai. Įvade cituojami vieno iš moksleivių žodžiai išryškina knygos sudarytojo ir jos bendraautorių tikslą: "Pavasariui skirtos dainos - pačios gražiausios, prisiminimai apie mokykloje praleistus metus - patys brangiausi. Prisiminimai yra tai, kas lydi žmogų visą gyvenimą. Visi mes turime prisiminimų apie savo mokyklą, nes ten lieka didžioji vaikystės ir paauglystės dalis. Mokykla ugdo mus, kreipia įvairių pasirinkimų link, tačiau iš ten išėjus, lieka prisiminimai." 

Aklųjų mokyklos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje palaikė draugiškus ryšius, keitėsi delegacijomis, dalyvavo renginiuose. Estų knygoje galima rasti "mokyklinius" atsiminimus, susijusius su apsilankymu Vilniaus aklųjų mokykloje. Čia pateikiami Tartu aklųjų mokyklos mokytojos Maie Liplak užrašyti prisiminimai apie vizitą į Vilnių 1989 metais - visoms trims Baltijos šalims svarbiu laikotarpiu. 

* * * 

Tai buvo laikas, kai mes čia, Tarybų sąjungos žemių vakarų provincijoje, pradėjome judintis, tiestis, tarsi bandydami prasimušti pro kiaušinio lukštą: perestroika, savivaldi Estija, Liaudies frontas, paveldo saugojimas, meno sąjungų pareiškimai, parašų rinkimai-perdavimai - viskas nepriklausomybei įtvirtinti. Dainų naktys Tartu mieste ir Taline, "Estijos daina" 1988 m. rugsėjyje Talino dainų aikštėje. Ir ta mūsų tautinė vėliava: mėlyna, juoda, balta, kuri vėl atvirai plevėsavo Tartu paveldo dienomis 1988 metų balandį (...). 

Turėjau laimės dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės paminėjimo šventėje Vilniuje. Mūsų aklųjų ir silpnaregių vaikų mokyklą su tokiomis pačiomis Vilniaus, Kauno ir Rygos mokyklomis siejo ilgametė draugystė. Ypač artimi šie ryšiai buvo su kaimynais Rygoje. Ir štai - Vilniaus mokykla pakvietė mūsų mokyklos atstovus į savo valstybės dienos minėjimą. Įdomu tai, kad delegaciją sudarė ne mokyklos vadovybė, bet buvo nuspręsta nusiųsti muzikos mokytoją Tyju Lėhmusą (Tiiu Lähmus), estų kalbos mokytoją Maje'ą Liplap (Maie Liplap) ir 7 mokinius. Sukūriau nedidelę prisistatymo programą, sudarytą iš dainų, teksto skambiam vokalui, taip pat ir rusų kalba, ir išmokiau vaikus ją atlikti. Mokyklos direktorei pasakiau, kad dabar privalu mokyklai nusipirkti Estijos vėliavą, nes be jos mes tikrai nevyksime. Ir nupirko - dar ir mažų vėliavėlių dovanoms pridėjo. 

Šventinės dienos išvakarėse į Vilnių atvykome greituoju traukiniu "Žuvėdra" . Rytas prasidėjo šiek tiek nerimaujant, tačiau be didelės įtampos, tarsi laukiant kažko didingo. Buvę ir nauji pažįstami, linkėjimai, susipažinimas su renginio vieta. Netrukus pradėjo rinktis svečiai. Mokyklos salė buvo pilnutėlė. Įžengė vėliavnešiai ir išsirikiavo pagal dešinį scenos kraštą. Pasigirdo Lietuvos himnas. Štai čia jie stovėjo - Lietuvos, Estijos ir Latvijos atstovai su savo šalių vėliavomis. Mūsų gražiąją trispalvę (mėlyną, juodą, baltą) laikė Ivo Rammo. Didžiavausi. Džiugesį didino tai, kad jaučiau teisingai pasielgusi, kai pareikalavau nupirkti vėliavą. Jautėmės svarbūs, nes atstovavome Estijai (Tartu mokykla yra vienintelė Estijoje silpnaregių mokykla). Buvau pasiruošusi nedidelę sveikinimo kalbą, kurią baigiau tradiciškai - perdaviau dovanas mokyklai, po to išdalinau mažas Estijos vėliavėles Vilniaus, Kauno, Rygos mokykloms, Sąjūdžio atstovams, visiems kitiems. Tai buvo jaudulį keliančios minutės. Mūsų vaikų pasirodymas taip pat buvo puikus - tikslas buvo pasiektas. 

Dar viena šventinės ceremonijos dalis - vaišės. Sporto salėje palei tris sienas stovėjo padengti stalai su gėrybėmis: įvairiausi kepiniai, šalti ir karšti patiekalai, desertas, kava. Pasivaišinus prasidėjo lietuviški šokiai salės viduryje: rateliai, keitimasis poromis, greitas tempas ir gana sudėtingi junginiai. Reikėjo atidžiai sekti šokį prieš išdrįstant prisijungti prie šokėjų. Tačiau nieko baisaus, jei susipainioji. Jaunatviškas įkarštis ir draugiškumas, liaudies muzika suvienijo visus. Nenuostabu, kad visi buvo tokios geros nuotaikos. Tačiau svarbiausia šios šventinės dienos dalis dar mūsų laukė. 

Vakare miesto centre, Gedimino aikštėje, turėjo vykti didelė demonstracija, tautos susibūrimas. Sic! Mūsų valstybės dar nebuvo laisvos, vis dar buvome Sovietų sąjungos dalis. Kaip maldos namai vėl turėjo būti atidaroma aikštėje esanti katedra. Mano ankstesnių apsilankymų Vilniuje metu šis pastatas veikė kaip Meno galerija, viduje perstatyta, tačiau vis dėlto mums buvo žinoma, kad čia buvo bažnyčia. Ekskursijų metu, kai buvau gidė, vis rasdavome laisvą pusvalandį ten pasėdėti, pailsėti. Pastaraisiais metais čia iš kažkur aukštai girdėdavosi klasikinė muzika - sielai taip gera. Dabar, kai kartu su Tyju Lėhmusu pasiekėme Gedimino aikštę, buvo ką tik pasibaigusios pamaldos ir minia plaukė į aikštę, kur jau buvo prisirinkę daugybė žmonių. Stovėjome susiglaudę, petys į petį su lietuviais. Kalbos, dainos, vėliavos. Estų valstybės vardu kalbėjo Mati Hint'as. Netoliese plevėsavo viena didelė mūsų trispalvė (mėlyna-juoda-balta), tačiau daugiau nebuvo matyti. Mūsų mokiniai liko mokykloje toliau švęsti, mano rankinėje buvo likusi maža vėliavėlė. Žinoma, buvo gera dabar ją paimti į rankas, o netrukus mūsų pakalbinti priėjo tada gerai žinoma estų ir lietuvių žurnalistė Valvi Strikaitienė. Galingas jausmas, kai lietuviai dainavo savo tėvynės dainas: ilgos dainos, tačiau žodžius visi moka mintinai, dainavo kaip vienas. 

Vakaro šviesa blėso, prožektoriai apšvietė tik tribūną. (...) Ir staiga - greičiausiai buvo duotas koks ženklas - visų rankose įsižiebė žvakutės. Mirgsint švieselėms didelėje aikštėje tauta petys į petį, kartu mintimis praeityje, dabartyje, ateityje. Tokį pat vienybės, protesto ir laisvės jausmą jautėme 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelyje. 

Iš estų k. vertė Diana RAUDONIENĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]