JAUNA MINTIS

SIEKIĄS ĮSITVIRTINTI

Ieškoti vietos po saule, arba vietos gyvenime, būdinga kiekvienam žmogui. Ypač tai aktualu jaunam, kupinam vilčių, siekių ir ambicijų. Vieniems šios paieškos trumpalaikės ir vaisingos, kitiems - sunkios, painios, neprognozuojamos. Šios paieškos pailgėja tada, kai esi neregys ir iš karto nepatenki į norimas studijas ar negauni trokštamo darbo. Tuomet reikia keisti ateities planus ir ieškoti kitokių veiklos sričių. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas visais įmanomais būdais mėgina rasti savo vietą po saule ir taip realizuoti save. 

Gžegožas Laikovskis gimė ir augo Vilniaus rajone. Dabar gyvena Skaidiškėse. Vaikinas nuo pirmosios gyvenimo dienos - neregys. Šis "nepatogumas" netrukdo jam gyventi visavertį gyvenimą, siekti pripažinimo. Gžegožas labai mėgsta skaityti knygas ir klausytis muzikos. Jaunuoliui netrūksta įvairiausių iššūkių. Jie visokie: vieni greitai įgyvendinami, kiti - ilgalaikiai. Vienas iš paskutinių buvo plaukimas. Apie tai, kaip Gžegožas siekia savo tikslų, ir yra šis interviu. 

"M. Ž." Gžegožai, pirmiausia papasakok apie savo svajones bei siekius. Kaip jų siekei? 

G. L. Mokykloje man patiko istorijos pamokos. Per jas daug sužinodavau. Laisvalaikiu skaitydavau istorines knygas, domėjausi politiniu šalies gyvenimu. Pamažu galvoje subrendo mintis studijuoti istoriją arba politologiją. Šiuo savo sumanymu pasidalijau su aplinkiniais. Tiesą pasakius, mano pasirinkimas jų nesužavėjo. Išgirdau, kad istorijos mokslas neregiui sunkiai įkandamas. Pasirinkusiam humanitaro studijas reikia daug skaityti. Neregys be aplinkinių pagalbos tai padaryti nepajėgs. Brailio raštu reikiamų knygų bei monografijų nėra. Dar vienas argumentas - baigęs tokius mokslus darbo negausi. Iš tiesų nažai neregių, baigusių istoriją, dirba pagal specialybę. Paklausiau aplinkinių. Ėmiau ieškoti praktiškesnės profesijos. Žinoma, ilgai ieškoti nereikėjo. Kaip daugelis neregių bei silpnaregių, pradėjau domėtis masažu. Dar mokydamasis mokykloje, savaitgaliais lankiau "Sidabrinio lotoso" rengiamus masažo kursus. Jų trukmė - keturi mėnesiai. Iš pradžių masažas man nepatiko. Kursus lankiau siekdamas praktinių įgūdžių - ne iš pašaukimo. 2009 metai - savotiškas mano lūžis. Masažu pradėjau domėtis sistemingai. Tuo tikslu lankiausi ir Vilniaus kolegijoje. Baigęs mokyklą pasirinkau šią kolegiją. Tais metais masažuotojų specialybę norėjo įgyti daug abiturientų. Buvo konkursas. Deja, likau už laimingųjų brūkšnio. 

"M. Ž." Neįstojęs į Vilniaus kolegiją visus metus praleidai pas tėvus. Ką per tą laiką nuveikei? 

G. L. Tuos metus nesėdėjau dykas. Toliau domėjausi galimybe studijuoti masažą. Deja, Lietuvoje mokytis nebuvo galimybės. Siūlė važiuoti į Lenkiją studijuoti. Šio pasiūlymo atsisakiau. Labai norėjau mokytis Lietuvoje. Atvirai sakant, svetima šalis mane baugino. Ieškojau ir kitų įsidarbinimo būdų. Galvojau apie darbininko profesiją: kreipiausi į "Liregus" įmonę. Joje lankiausi kelis kartus. Man buvo aiškinama, jog finansuojamų vietų nėra. Per televizorių po kelių mėnesių išgirdau visai kitą - priešingą informaciją. Tai išgirdęs labai nusiminiau. Šioje įmonėje lankiausi dar kartą. Šį kartą man pasiūlė dalyvauti viename iš Valakupių reabilitacijos centre rengiamų projektų, kuris skirtas žmonių su negalia profesiniam mokymui. Pasirinkimo neturėjau, sutikau dalyvauti ir iki šiol nesigailiu. 

"M. Ž." Papasakok apie šį taip tau patikusį projektą. Ko tu ten išmokai? Ar kasdieniniame gyvenime pritaikai ten įgytas žinias? 

G. L. Pirmiausia ne taip paprasta buvo ten patekti. Reikėjo išlaikyti bandomąjį testą. Su juo susidorojau sėkmingai ir iš karto patekau į antrą etapą. Programos trukmė buvo keturi mėnesiai - nuo 2011 metų rugpjūčio 22 iki gruodžio 22 dienos. Žmonių su regos negalia iš viso mokėsi trys. Vienas iš mūsų dar ir negirdėjo. Iš viso buvome septyniese. Vieni gyveno bendrabutyje, aš, kaip vilnietis, turėjau į užsiėmimus atvažiuoti. Tiesa, buvo skirtas vairuotojas, kuris mane pasiimdavo sutartoje vietoje ir ten pat atveždavo vėl. Mokantis pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kompiuteriniam raštingumui įgyti. Iki tol aš menkai temokėjau naudotis kompiuteriu. Be kompiuterinių mokslų, buvo sporto užsiėmimai, ergoterapija, mobilumas, psichologija, relaksacijos pamokos. Užsiėmimai būdavo bendri ir individualūs. Štai psichologė su mumis bendraudavo "akis į akį". Svarbiausia, aš ne tik išmokau dirbti kompiuteriu, bet ir susipažinau su naujais žmonėmis. Radau naujų draugų. Su vienu bendrauju iki šiol. 

"M. Ž." O kaip masažas - juk siekio neatsisakei? 

G. L. Apie masažą nuolat galvojau. Laukiau palankios progos. Kasdien lankiausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos internetinėje svetainėje. Vieną kartą pamačiau, kad masažo kursai jau prasidėjo. Pavėlavau tris dienas. Labai nusiminiau. Betgi žinoma: jei ko labai nori, tai pats Viešpats padeda. Taip nutiko ir man. Dalyvavau "Elvio" programos mokymo kursuose. Ten sužinojau, jog 2012 metų rugsėjo mėnesį bus rengiami nauji masažo kursai. Gavęs masažo kursų organizatorių kontaktus, nedelsdamas paskambinau. Taip pradėjau mokytis masažuotojo profesijos. Mokomės keturias dienas per savaitę. Be masažo, studijuojame kompiuterinį raštingumą, psichologiją, anglų kalbą ir kitokių dalykų. Užsiėmimams skirta aštuoni šimtai valandų. Baigęs masažo kursus planuoju dirbti namuose. Jau turiu nešiojamąjį masažo stalą. 

"M. Ž." Esi aktyvus garsinių knygų skaitytojas, retkarčiais nevengi brailio raštu išleistų knygų. Kodėl mieliau "skaitai" ausimis, o ne pirštais? 

G. L. Su brailio raštu susipažinau parengiamojoje mokyklos klasėje. Pirmus metus rašyti ir skaityti sekėsi sunkiai. Laikui bėgant atsirado būtinų įgūdžių. Pradėjau greičiau rašyti bei skaityti. Ypač intensyviai brailio raštu naudojausi mokykloje. Kai ją baigiau, daugiau naudojausi garso įrašymo priemonėmis. Tiesa, brailio rašto nepamiršau. 2012 metais dalyvavau Brailio skaitymo konkurse. Laimėjau antrąją vietą. Skaitymas brailio raštu turi ir minusų. Pirmiausia - knyga didelio formato ir stora. Ją nešioti nėra patogu. Antra, senojo leidimo knygos - kietais viršeliais. Jas skaitant, nusiverčia puslapiai. Naujose knygose slidžiais viršeliais kitas trūkumas - jų slidumas. Žinoma, jas skaityti gera. Įgarsintos knygos labai kompaktiškos, visuomet prieinamos, didesnis jų pasirinkimas. Aš labai mėgstu skaityti detektyvus. Ypač vertinu rusų detektyvų meistrus: A. Marininą, D. Doncovą. Iš užsienio autorių mėgstu J. Grishamą. Iš neregių rašytojų labiausiai vertinu Sauliaus Plepio knygą "Maištas prieš lemtį". Baisiausia buvo skaityti tremtinių literatūrą. Aprašomi žiaurumai paliko neišdildomą įspūdį. Kartais visos knygos netgi iki galo neišklausydavau, padėdavau į šalį. 

"M. Ž." O kaip ta vandens baimė? Nugalėjai tu ją ar ji tave? 

G. L. Erdvėje orientuojuosi sunkiai. Į miestą vienas neišeinu. Vis dėlto yra baimės jausmas. Manau, kiekvienas neregys tokių baimių turi. Svarbu išmokti su jomis kovoti ir jas įveikti. Štai aš labai bijojau vandens. Man vandens stichija baugi. Vieną kartą nusprendžiau pažinti šią stichiją. Pradėjau lankyti baseiną. Žinoma, plaukti nemokėjau. Pirmiausia, reikėjo išmokti tai daryti. Dabar jau galiu nuplaukti kelis šimtus metrų. Įveikęs vieną fobiją, drąsiau žiūriu į kitas. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS