NAUJI LEIDINIAI

Andrius VAINORAS

ŠALIA JO NEBUVO PRASMĖS VAIDINTI

Praėjus šešeriems metams po gaisro viename iš Vilniaus bendrabučių, nusinešusio dviejų žmonių gyvybes, neregio fotografo, muzikanto, poeto Remigijaus Audiejaičio bičiuliai, draugai, dvasios broliai parengė ir išleido knygą "Regėta Lietuva". Joje surinktos R. Audiejaičio darytos nuotraukos, poetiniai tekstai, draugų prisiminimai, interviu. Knygoje yra ir plokštelė su paties Remigijaus atliekamomis dainomis, skaitomais eilėraščiais, dviem dokumentiniais filmais: Dalios Survilaitės - "Kurmiu" ir Martyno Barnevetzo "Lost child" ("Prarastas vaikas"). Knyga pristatyta rugsėjo 14 dieną Vilniaus knygų festivalyje. Ją sudarė ir išleido leidyklos "Vario burnos" vadovas Tomas S. Butkus. Garso takelius atrinko ir leidybai parengė muzikantas ir poetas Domantas Razauskas. Knygos leidybą rėmė Kultūros rėmimo fondas, taip pat buvo ir smulkesnių rėmėjų, vienaip ar kitaip prisidėjusių, kad leidinys išvystų dienos šviesą. Visi jie išvardyti leidėjų padėkoje. S. Jokužio spaustuvei talkinant ant knygos viršelio ir jos viduje atsirado tekstas brailio raštu. 

Daugelis Remigijaus bičiulių vieningai sutaria, kad svarbiausia šiam žmogui buvo gyvenimas, o tik paskui - jo atspindžiai kūryboje. Todėl Remio, kaip draugai jį vadindavo, kūrybos nėra išlikę labai daug, nes pats autorius ją ne itin vertino, tiksliau - nesaugojo ir neturėjo pretenzijų palikti ateinančioms kartoms. O tai, kas išlikę, - daugiausia draugų archyvuose, senuose, dar veikiančiuose arba jau ir neveikiančiuose kompiuteriuose, įvairiose laikmenose. Visa tai reikėjo surinkti, apibendrinti, sudėti į knygą. 

Patys keisčiausi Remigijaus kūrybiniai sumanymai realizavosi trijose srityse: fotografijoje, muzikoje ir literatūroje. Šios sritys nuosekliai ir pristatomos "Regėtoje Lietuvoje". 

Kaip pristatydami knygą rašo jos rengėjai, "Regėta Lietuva" remiasi paprasta ir sukrečiančia istorija. Tai knyga apie aklo žmogaus pastangas rasti savo vietą pasaulyje. Remio, paprasto vaikino iš Kauno, gyvenimas parodė, kad negalia nėra kliūtis gyventi savitą ir vertingą gyvenimą. "Jis gimė 1972 m. Kaune, mokėsi Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje baigė fleitos klasę. Metus Filadelfijoje (JAV) studijavo pagal neregiams skirtą programą. Mokėsi darbo kompiuteriu pagrindų, anglų kalbos, orientuotis mieste. Ten pat pradėjo fotografuoti ir studijuoti japonų kalbą. Grįžęs įstojo į Vilniaus universitetą. Baigęs anglų filologijos studijas, VU Orientalistikos centre studijavo japonų kalbą ir Azijos kultūrą. 1999-2005 m. surengė keturias fotografijų parodas VU, "Galeroje", Vilniaus fotografijos galerijoje, Rygoje. Iki pat mirties buvo muzikinės grupės "Mad Man Moon" ("Išprotėjusio žmogaus mėnulis") vokalistas, dainavo Lietuvos aklųjų chore, daug koncertuodavo kartu su dainų autoriumi bei atlikėju Domantu Razausku. Kartu su draugais nuolat kūrė trumpus humoristinius eilėraštukus - lietuviškus haiku. Leidinyje pateikta 17 autoriaus fotografijų, kurias galima priskirti neįprastam, Lietuvoje pirmą kartą išbandytam žanrui - garsiniam fotomenui. Plokštelėje įrašyti originalūs muzikos kūriniai, sukurti R. Audiejaičio arba kartu su juo, ir kitų menininkų vizualioji kūryba, skirta žmonių su negalia temai", - rašoma leidinyje. 

Draugai vienbalsiai sutaria, kad "Remio išskirtinumas - ne tik absoliuti klausa bei virtuoziškas balso valdymas, bet ir gebėjimas atvira širdimi bendrauti su žmonėmis, kad ir koks būtų jų amžius, socialinė padėtis ar pasaulėžiūra. Prieš dešimt metų R. Audiejaitis buvo tapęs neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalimi: jį galėjai sutikti tai Vilniaus universiteto filologijos fakultete, tai Rašytojų sąjungos kavinėje, tai klajojantį prie Vilnelės ar kitame Lietuvos pakraštyje - Druskininkų "Poetiniame rudenyje". 

Iki šiol pasakojamos pačiam Remigijui arba su juo nutikusios keisčiausios, netikėčiausios istorijos. Štai viena jų: "Remis sėdi sau "ant laktos" (tokia vieta filologijos fakultete - red. past.) ir rūko. Staiga nugirsta pro šalį einančią didelę minią žmonių. Minia sustoja. Vienas žmogus prieina prie Remio, pasilenkia ir angliškai paklausia, kaip jam sekasi. "Na, nieko, sėdžiu, va, rūkau...", - lengvabūdiškai atšauna Tanaka. Žmogus patapšnoja jam per petį ir minia vėl pajuda. Kažkas po kelių minučių Remio paklausia, ar jis žino, kas jį tik ką užkalbino? Tai buvo Dalai Lama." 

Šis susitikimas įvyko per pirmąjį Dalai Lamos apsilankymą Lietuvoje daugiau nei prieš dvidešimt metų. Atsitiktinumas, sutapimas ar kažkas gerokai daugiau, bet leidinys apie Remį dienos šviesą išvydo per antrąjį Tibeto dvasinio lyderio apsilankymą mūsų šalyje. Anot vieno iš Remigijaus bičiulių, šito fakto nederėtų kaip nors sureikšminti ar įžvelgti jame kokios nors mistikos. Vis dėlto ar šiaip žiūrėsi, ar kitaip, kažkokios mistikos čia esama. Netikintiems mistika - žemiškesnė istorija. 

Poetas Rimvydas Stankevičius: "Kuo šioje ypatingoje draugijoje ypatingas buvo Remis? Na, pirmiausia išsiskyrė klausa. Ne kartą pats esu žaidęs su Remiu tokį žaidimą: numetu ant kambario grindų monetą, o jis iš žvangtelėjimo atpažįsta tos monetos nominalą. Atpažindavo be klaidų. Kartą gatvėje radau pusės JAV dolerio vertės monetą. Norėdamas sugluminti Remio klausą, žaidimo metu numečiau ant grindų ir ją. Remis pasiklausė, pakraipė galvą ir paprašė ją mesti dar kartą. Mečiau. Tada Remis nusišypsojo visa burna ir gūžtelėjo pečiais: "Būtų Amerika, sakyčiau - pusė dolerio, o dabar nežinau." Atpažino, nes, dar būdamas moksleivis, metus gyveno ir mokėsi JAV. Puiki buvo ir jo muzikinė klausa, bet kaip tik dėl jos, manau, Remiui paprasta muzikinė harmonija atrodydavo primityvi, banali, neįdomi. Žavėjosi aštriais, netikėtais sąskambiais, disonansais, į gyvenimo pabaigą buvo pamėgęs (ir pramokęs) gerklinį tuvių dainavimą, į diktofoną įsirašinėdavo gamtos garsus. Dėl šios priežasties mūsų pasisėdėjimų su Remiu muzikinis fonas ne visada būtų buvęs gražus įprastai ausiai..." 

Paklaustas, kuo praturtino pažintis su Remiu ir kodėl jis šitaip stipriai traukė skirtingų interesų, skirtingų kartų žmones, muzikantas ir poetas D. Razauskas atsako: "Kažkaip žodis "praturtino" nesisieja su Remiu... Greičiau "nuskurdino" - pačia geriausia prasme. Iki nuostabių nuogybių. Na, o kodėl taip stipriai vienijo? Nežinau. Galiu tik spėti priežastis - pirma, Remis buvo aklas. Ir čia dedu ne minuso, o pliuso ženklą. Aklas titulams, postams, laipsniams, išskyrus kai kuriuos laipsnius, vaidybai. Tai nereiškia, kad jis neturėjo savo kaukių - turėjo... Bet Remis nematė kitų kaukių, kvailų paviršiaus žaidimų. Prie jo nebuvo prasmės vaidinti, ir tai negalėdavo nežavėti. Be to, Remio intelektas buvo labai aukštas ir - tai dar svarbiau - jis turėjo fantastišką humoro jausmą. Su juo dažniausiai būdavo linksma daryti bet ką. Trečia, Remis buvo džentelmenas. Įžeidinėti ir ieškoti, kas čia talentingas, o kas grafomanas, - ne jo stilius. Jo stilius: "O, davai, visi išgeriam!" Ir ketvirta. Sunku pasakoti apie Remį tiems, kas jo nepažinojo. Nė vienas apibūdinimas nieko išties nepasakys. O tiems, kurie jį pažinojo, nieko pasakoti nereikia." 

* * * 

Iš tikrųjų - kalbėti apie Remigijų labai nelengva, ypač būtuoju laiku. Vienas iš Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerio" veikėjų mėgdavo kartoti, kad pasaulis yra juoda komedija, skirta Viešpačiui prajuokinti, o mes visi esame tos komedijos dalyviai. Ankstyvos netektys, draugų mirtys, nei iš šio, nei iš to kylantys gaisrai šitą įspūdį dar labiau sustiprina. Lieka vienintelė išeitis - išdidžiai ir iki galo suvaidinti skirtą vaidmenį. Remigijus nebuvo aktorius ir niekada gyvenime nevaidino - tai vienbalsiai tvirtina visi jo bičiuliai, tačiau didįjį vaidmenį - gyvenimą - jis vaidino talentingai. Gal net nevaidino - improvizavo.