MINTYS

Pranas ŽIOGAS

PATEKAU

Seminarų būna verčiančių žiovauti, žaisti pieštuku, skaičiuoti minutes iki kavos pertraukėlės, bet pasitaiko įdomių klausos, uoslės bei lytėjimo organams, naudingų sielai. Man pasisekė ištraukti "laimingą bilietą" ir patekti į tokį seminarą. Iki tos dienos atrodė, jog esu nemažai patyręs verdančio ir šaldančio, stingdančio ar besilydančio. Paaiškėjo, jog tai tik mano iliuzija. O gal tapau pernelyg jautrus ir nemoku į viską šaltakraujiškai, pragmatiškai reaguoti? Perskaitę šį rašinį, vertinkite patys. Žmonės, kuriems menas yra nelabai vertas dėmesio užsiėmimas, gali manęs nesuprasti. Labiau turėčiau sudominti bandančius ką nors gražaus, įdomaus ar neįprasto sukurti, mokančius tuo kūriniu pasidžiaugti ir kitiems parodyti. Tai tiek pratarmės, o dabar imkime reikalą "už šaknies". 

Iš įprastos kasdienės aplinkos patekau į terpę, kurioje sukiojosi profesionalūs aktoriai, kompozitoriai, dailininkai, būsimieji menininkai - studentai ir net tikras cirko žonglierius. Kiekvienas tikras menininkas - įdomi asmenybė, gyvenanti kažkokiame savitame, tik jam ar jai suprantamame pasaulyje. Kiek apsiraminau, kai sužinojau, jog tarp susirinkusių į seminarą yra keli neįgalieji. Iš aklų ar silpnai reginčių buvau vienintelis, kiti atvyko neįgaliojo vėžimėliuose, dar kiti turėjo kitokio pobūdžio negalią. 

Susipažinę pradėjome bendrą menininkų ir neįgaliųjų projektą. Pirmiausia pabendravome be žodžių, tik piešdami vieną bendrą didžiulį paveikslą. Tas procesas vadinosi labai skambiai - kolektyvinė meninė interakcija. Kiekvienas galėjo piešti tai, kas patinka, taisyti ar tobulinti kitų piešinius. Piešiau ir aš. Tikiuosi, nupiešiau, ką buvau sumanęs, o štai prie kitų piešinių prisiliesti nedrįsau. Reikėjo vaizdo, o jo akyse nebuvo ir uoslė, jutimas ar garsai nepagelbėjo. Prisipažinsiu, nors beveik nieko nepažinojau, bet draudimas piešiant kalbėti man buvo tikra kankinimo priemonė. Neprieštarausiu, jog sužinojęs, kad piešti dar teks, neapsidžiaugiau. Šį kartą jau piešėme kiekvienas savo piešinį ir niekas kitas neturėjo teisės ką nors keisti ar tobulinti arba atvirkščiai. Piešėme - kaip kas supranta - veidrodį. Nupiešę turėjome savo piešinį pakomentuoti. Iš komentarų supratau, jog ir patys piešiniai, ir veidrodžio suvokimas, jo prasmė bei įtaka kiekvienam žmogui yra visiškai skirtingi. Įsivaizduoju, kad taip atsitiktų, jei pieštume ar pasakotume apie bet kurį kitą mums gerai pažįstamą daiktą ar reiškinį. Pats įdomumas prasidėjo tada, kai reikėjo savo piešinį ir jo paaiškinimą pavaizduoti naudojant įvairias meno rūšis ir jo išraiškos priemones: judesius, pantomimą, dailę, scenografiją, dekoracijas, muziką ir dar daug ką, ko aiškiai įvardinti nelabai sugebu. Aptikau pojūčių, kurie iki šiol buvo snaudę. Jie malonūs, keliantys nuotaiką, o kaip ir kodėl atsirado - paaiškinti nesugebėsiu. 

Dirbome grupėse. Vėliau aptarinėjome, patarinėjome. Vėl dirbome, kūrėme ir drįsčiau pasakyti - iš naujo kūrėme save. Kiekvienas tame kūrybos procese pamiršo, kas profesionalus menininkas, o kas labiau įpratęs būti tarp žiūrovų ar klausytojų. Pirmą kartą gyvenime reikėjo betarpiškai bendrauti su žonglieriumi. Regintys projekto dalyviai patys pasigamino specialius žongliravimo kamuoliukus ir mokėsi žongliruoti iš karto trimis kamuoliukais. Kamuoliukus pasigaminti pavyko ir man, ne prastesnius nei kitų, ir maniau, jog tuo mano galimybės baigėsi. Nieko panašaus. Žonglierius Mantas Markevičius individualiai mokė mane kontaktinio žongliravimo. Nežinau, ar suprasite, kas tai, bet reikėjo išmokti daryti įvairius judesius užsidėjus kamuolį ant delno išorinės pusės, kumščio, akiduobės, alkūnės vidinės pusės. Svarbiausia užduotis - visą laiką jausti kamuolį, jo padėtį ir neleisti nukristi ar nuriedėti. Reikėjo nemažai paplušėti, kol su tuo kamuoliu "susidraugavome" ir jis nuo manęs nebėgo lyg kokia gražuolė nuo pabaisos. Vakarais, kai jau visai išvargdavome, klausydavomės vis kitokių lektorių. Klausėme paskaitų apie modernaus meno socialinius aspektus, meno poveikį asmens gerovei, muzikinę neverbalinę komunikaciją, šiuolaikinio cirko metodus sveikatai palaikyti, relaksacinės muzikos kūrimo metodus, aplinkos muziką (daugelis tai vadina paprasčiausiu triukšmu) ir net visatos, žmogaus ir meno sąsajas. Susipažinome su originaliais muzikos terapijos instrumentais ir patys juos išbandėme. 

Ką pavyko sukurti? Sunku ir nusakyti. Tą "vaisių" rugsėjo 20 dieną galėjo pamatyti ir įvertinti žiūrovai Vilniuje. Mūsų sukurtas "Veidrodis" buvo parodytas tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje. Mano nuomone, visiems be išimties projekto dalyviams vertingiausias buvo pats kūrybos procesas. Ko gero, tuo iš esmės visokiausi "performansai" ir skiriasi nuo įprastų spektaklių ar koncertų. 

Dar galiu pasidžiaugti: nors esu aklas, man buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Smagu, nes per trumpą laiką įgyti pasitikėjimą žmonių, kurie anksčiau nėra gerai susipažinę su regėjimo negalia, - ne toks jau dažnas reiškinys. Tokiais atvejais, kai pasitikima, visada jaučiuosi atstovaujantis visai neregių šeimai. 

Susipynusios meno rūšys papildo viena kitą ir yra neišsemiamas aruodas naujoms idėjoms ir jų įgyvendinimo būdams. Neįgaliam žmogui būtina ką nors kurti. Tai gal net svarbiau nei vartoti kai kuriuos vaistus. Žinojau ir anksčiau, bet neįsivaizdavau, jog vos ne kiekvienas aplink mus esantis matomas ir nematomas, girdimas ir tylus, užuodžiamas ar bekvapis, jaučiamas ar net įsivaizduojamas, mintyse sukurtas elementas gali mus nepaprastai stipriai veikti - ir teigiamai, ir neigiamai. Žmogus girdi tik mažą procentėlį garsų, kurie sklinda aplinkoje. Tas pats ir su regėjimu. Juk yra daug dalykų, kuriuos žmogus mato tik per mikroskopą, ar priešingai - tik per teleskopą. Nepasakyčiau, jog mane paguodė vieno lektoriaus pasakyti žodžiai, kad iš esmės visi žmonės yra akli ir kurti, jei juos lygintume su kai kuriais gyvūnais. Kai suvokiau, jog tai tiesa, pasaulį ir žmogaus kelią per gyvenimą įvertinau naujai. Tai dariau ne pirmą kartą. Kiek daug mes dar nežinome! Kuo daugiau sužinome, tuo labiau suprantame, kad dar mažiau žinome, nei galvojame, jog žinome. Visada noriu pasakyti tiksliai, trumpai ir aiškiai, kaip sakydavome paauglystėje, kad net "bobutė suprastų", o dažnai pasakome miglotai. Nesmerkite. Aš tik žmogus. Noriu būti laimingas, noriu, kad visi šalia būtų laimingi. Todėl ir parašiau šį rašinį jums. Kurkite - tai viena iš "magistralių" į laimę. Netikite? Pabandykite.