LASS LITERATŲ KŪRYBA

Rožė POŠKIENĖ

IŠ "LAIŠKŲ JERONIMUI"

Trečias laiškas (2011-05-16) 

Mielasis, 

vėl su savo lukutais sėdu į traukinį. Prašiau kupė. Įlipau, žiūriu - bendras. "Negerai, - galvoju, - nebus kur kojų ištiesti." Ieškau numerio - veda į patį galą. Dar blogiau. Pasirodo, čia, Jeronimai, kaip ir prie to ežero - penkiavietėj gyvenau atskirame kambaryje. Pačiam gale - kajutė. Tik ji jau ne man vienai skirta: besėdįs jaunas vyrukas su trumpikėm ir dar jaunesnė moteriškaitė su dukrele. 

Bėda, kad man reikėjo atbulai važiuoti. Pasibėdavojau, kad galiu pradėti "ožius pjauti" - tučtuojau jaunikaitis užleido savo vietą. Įsitaisiau kaip ponia pagal savo norą. Bet to vyro kojos nelabai tilpo po staliuku, todėl man kojų ištiesti nebuvo kur. 

Pradėjau susipažinti. Mamą paklausiau tos mergaitės vardo: Anna Drumbacela Miceace Kumpacela. 

- Kodėl toks ilgas ir keistas vardas? - Ji brazilė. Ten įprasta duoti kelis vardus. Vartojam tik Anna. 

Ir pradėjo pasakoti apie Brazilijos džiungles, apie ten augančius bananus. Atsiprašau, Jeronimai, kad vieną sykį, tau parnešus bananus kaip didysis pirštas, supykau ir išbariau, kad nakažas perki. Tokius brazilai ir tevalgo, o netelpančius į sprindį beždžionės lukštena, sušeria gyvuliams arba mums. 

Nuvažiavau laimingai, o kitą dieną išskubėjau į Santariškes. Juk tu žinai, kad be vokelio - kaip ten nebuvęs. Kiek sykių buvau - man nė karto receptuko neparašė. Todėl šį kartą aš jiems įteikiau vokelius su receptu, nukniauktu iš UAB "Žemaitijos širšyno." Liepė atvažiuoti dar kartą. 

Kitą dieną šventėm Antanuko gimtadienį. Nupirkau buteliuką su šv. Antano atvaizdu. Klebonėlis pripylė švęsto vandens. Tai aš ne tik Antaną - visus pašventinau. 

Dar nubėgau į bažnytėlę. Seniai bebuvusi po pamaldų neskubėjau išeiti. Žiūriu - pradėjo rinktis poros ir ne poros, vaikai su balionais ir be jų. Šonuose lakstinėja vyrukai tokiais keistais aparatais nešini. Tik blykčioja, tik spragsi. Pasitraukiau iš pirmo suolo į šalį. Nepadoru spoksoti bažnyčioj. Vėl mintys prie Antano. Žiūriu - prie šv. Antano altoriaus daug žvakelių dega. "Uždegsiu ir aš savo Antanukui žvakelę", - pagalvojau. Žvalgaus, kur pinigiukų įmesti, kur žvakelės, - nėr. Pamačiau prie degančių žvakelių tokį juodą lagaminą. Čia, matyt, viskas yra. Lagamine užtraukta ir didesnė, ir mažesnė kišenėlė. Į mažąją įmečiau litą, atidariau didžiąją - nei šis, nei tas. Jokios žvakelės. Prarijo mano litą. O vienas iš tų ponaičių man į akis blizgina ir spragsi aparatu eidamas artyn. 

Ten sėdėjo dar viena moterėlė, likusi po pamaldų. Paklausiau, kur čia viską rasti. Ji privedė prie sienos: "Į tą skylutę sienoj įmesk pinigėlį." Įmečiau. "Einam prie žvakučių. Jos čia, apatinėj lentynoj." Ir degtukų man davė. Uždegiau žvakelę ir taip Antaną pašventinau dar kartą. 

Parvažiuodama susipažinau su Monika. Esanti jau dešimtmetė. Ji paklausė, kiek man metų. "Prie aštuonių pridėk dar du - kiek bus?" - "Dešimt." - "Na, matai, mudvi vienmetės. Galim pažaisti." Tai ir žaidėm visą kelią. 

Jeronimai! Dabar labai paplito nauja liga - kaulų retėjimas. Saugokis, kad neprikibtų. Sako, kaulai išretėja ir sukrinta. O mano terbos tokios sunkios. Einu ir girdžiu, lyg kas riešutus gliaudytų. Bijau subyrėti. 

Tai ir žvalgaus pagalbos, išlipusi iš traukinio. Eina toks jaunuolis, ausis užsikišęs. Pašnekinau. Išsitraukė tuos kištukus ir, sužinojęs, ko aš noriu, čiupo maišelius ir ne tik į aštuntuką įnešė, bet prinešė iki durų "Išlipti". Matai, Jeronimai, koks paslaugus bernelis. 

Išlipusi iš autobuso, vėl žvalgaus, kas čia galėtų pagelbėti. Pareina skrybėlėtas jaunikaitis. Aš vėl puoluos prie jo: "Ar negalėtumėt mano maišelius pernešti per gatvę?" "O kur gyveni?" - paklausė. "Čia pat, tame trylikaaukštyje." Galvojau, kad jis šiaip paklausė, o jis mano maišelius įnešė ir į trobą. 

Jeronimai, rinkim jį prezidentu. Jis ir dabar taip atrodo - su skrybėle. 

Va, Jeronimai, iš tokių mums reikia mokytis. Aš ir mokaus. Išėjau vieną saulėtą dieną užsimaukšlinusi skrybėlę, kad saulė paskutinių smegenų neištirpintų. Ant ausų užsikabinau didelius juodus akinius. Perėjau vieną eismo pusę, žaliąją zoną, žiūriu - iš kitos gatvės pusės prie žaliosios zonos svyruoja žmogus, atkišęs rankas. Vargšelis! Gal aklas? Paėmiau už rankelės ir pervedžiau iki kitos eismo juostos. Pasižiūrėjo pasilenkęs, kas po ta skrybėle. "Gali toliau nevesti", - ir nusvyravo į "Medinavą". Nė ačiū nepasakė. 

Tiek šį kartą. 

Visada Tavo Levanora 

Levanuora, er aš, dornios, kažin kumet tau maišelios nešiuojau. 

Jeruonėms 

Ketvirtas laiškas (2011-08-15) 

Mylimasis, 

nepyk, mielasis, kad aš vėl su priekaištais. Tu savo lovelėj prie televizoriaus su pasauliu bendrauji, o nežinai, ne tik kas Lietuvoj, bet ir kas mieste daros. Čia atsirado penkios eismo juostos: mašinoms nuvažiuoti ir parvažiuoti, dviratininkams važiuoti viduriu šaligatvio, o pėstiesiems - kas beliko: viena puse šaligatvio nueiti, kita - pareiti. Bet nueidamas gali visus medžius ir stulpus išbučiuoti, o pareidamas - viena koja šaligatviu, o kita - kur nori. 

Vienoj pusėj tie stulpai ir medžiai labai gerai tokiems pavargėliams kaip aš. Einu sykį į polikliniką. Ir taip kojų nebepavelku. Atsirėmiau į medį pailsėti. Atvažiuoja priešais tuo raudonuoju taku jaunuolis. Strikt nuo dviračio, pripuolė: 

- Kas yra, močiut, gal greitąją kviesti? Kokios pagalbos reikia? 

- Nereikia nieko, vaikeliuk, ačiū tau. Pailsėsiu ir eisiu toliau. Man jau netoli poliklinika. 

Jaunuolis nuvažiavo. Grįžtant namo, be jokio kelio ir takelio važiuoja sau du palkūzai. Galvoju: "Mane vienu pirštuku paliestų - subyrėčiau į šipulius." Nė kelmo! Vienas pusbernis įsibėgėjo ir trenkė man į nugarą. Pats pusbernis vertėsi ant šono. Mėginu eiti toliau - mano batai nebesilaiko ant kojos. 

- Matai, ką tu padarei - mano batus suplėšei! - subariau berną. Pritarė ir draugas: 

- Ar nematai, kur važiuoji?! 

Parėjau batų skutus nusitvėrusi rankoj. 

Kaip matai, ir tie dviratininkai yra dvejopi: vieni savo taku važiuoja, kiti - makaluojasi prie parduotuvių. O dabar, Jeronim, kelk ir nunešk mano batus pas šiaučių. Yra čia pat, už kampo. Neturiu kuo apsiauti. 

Nužemintai laukiu paslaugos - Tavo Levanora. 

P. S. Jeronimas, paskaitęs laišką, rimtai supyko: 

- Ves tau kas nuors nutink er nutink. Dėlkuo mon niek! - ir apsivertė ant kito šono. 

Šeštas laiškas (2012-08-01) 

Mylimasis Jeronimai, 

aš jau keliauju namo. Reikėjo užsukti į Jonavą, bet neturėjau sveikatos. Patraukiau toliau į vakarus. Nuo Kauno viduriuos pradėjo kažkas maišytis, ir pasiruošiau "ožius pjauti". Kelionėj, sako, taip pasitaiko, bet man - pirmas kartas. Išsitraukiau geroką maišą. Na, ir prasidėjo... Nepatogu, žinoma, bet, ačiū dukrelei, kad nepamaitino išleisdama. Todėl buvo daug triukšmo dėl nieko. 

Taigi po to triukšmo viskas įėjo į vėžes, ir važiavau apžvelgdama Lietuvą pro langą. Autobusas sustojo netoli Nemakščių prie užeigėlės. Maža ko žmonėms prireikia per ilgą kelionę. Žiūriu - kavinė baras. Žinom mudu, kad daug kas baras: opozicija su pozicija, vaikai, vyras su žmona, tėvai ant vaikų ir atvirkščiai... Bet kad kavinė? Norėjau paklausti, kodėl ji baras, bet vairuotojas neišjungė motoro ir palikau nieko nesužinojusi. 

Vilniuj, mačiau, yra specialiai paruoštų vietų. Daugiausia pusrūsiuose baras. Gal kad nesigirdėtų barnių. Norėjau sužinoti, kas ten su kuo ir dėl ko baras, bet bijojau užeiti - nemėgstu barnių. Tu pats tai žinai. 

Bet ir taip nesigirdėtų: mašinos zuja viena po kitos ar viena greta kitos. Kartais ir penkios iš karto. 

Parvažiuoju į Klaipėdą. Šoku į aštuntuką, o šis pasuko pajūrio link - Jūros šventė. Žvalgaus į laivus, į milžiniškas gerves... Staiga akys užkliūva čia pat, prie gatvės: "Kavinė prie židinio baras".. "Na, - galvoju, - jei jau kavinė ir prie židinio baras - svieto pabaiga, ir gana. Židinys juk šeimos, meilės simbolis, o čia - baras." 

Žadėjau iššokusi lėkti sugėdinti, sutaikyti - nepadoru prie židinio bartis. Bet vėl pagalvojau: nei mano kiaulės, nei mano pupos. Be to, netoliese policininkai. Jei reiks, sušukuos kaip baltą vilną. 

Mylimasis mano Jeronimai, kad visi taip gyventų taikoj ir ramybėje kaip mudu. Per dienas nė žodeliu nesusikeičiam. Tik aš karts nuo karto ištariu: valgyti. O iš tavęs nė čiukšt, nė balso. Ir taip metai iš metų. Aš tau laiškus rašinėju, o tu guli sau prieš televizorių. Kalbi su juo, su radiju, su laikraščiais ar meilės romanais. Ir gyvenam mudu kaip du balandėliai, kurie ant langų kopinėdami kartais padaro pliurkšt. 

Išsiilgusi Tavo balso 

Levanora 

Levanuora! Juk galė šalėn nugint. 

Jeruonėms