JAUNA MINTIS

STOVYKLA - ŠALTAKRAUJIŠKUMO IŠMĖGINIMAS

Už lango vasaros kaitrą keičia darganotas, vėsus ruduo. Tai tikras ženklas, kad moksleiviai ir studentai grįžta į klases ir auditorijas. Nuo rugsėjo pirmosios pradeda suktis mokslo ratas. Jis begalinis ir per amžius nesustoja, tik nuolatos keičia savo pavidalą. Sunku įsivaizduoti, jeigu taip nutiktų. Rugsėjo 1-oji - Mokslo ir žinių diena. Šios dienos ženklas - mirguliuojančios gatvės, kurios lyg margaspalvių žiedų jūra. Tai moksleivių padėka mokytojams už jų triūsą. Tada ir mes noromis nenoromis prisimename mokslo metus ir mokytojus. 

Ši "Mūsų žodžio" pašnekovė taip pat savo gyvenimą pasiryžusi susieti su mokykla arba su žmonių švietimu. Aušra Garunkšnytė studijuoja Lietuvos edukologijos universitete (LEU), trečiame kurse, socialinę pedagogiką ir žurnalistiką. Aušra 2011 metais baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. LEU pasirinko neatsitiktinai. Mokslams ji skiria daug dėmesio. Laisvomis valandomis skuba į stadioną. Mergina yra vidutinių nuotolių bėgikė, tris kartus tapo Lietuvos čempione. Šį titulą ji iškovojo tarp neregių ir silpnaregių sportininkų. Merginos gyvenimas neįsivaizduojamas be knygų. Jos - neišsemiamas ne tik žinių, bet ir taurių jausmų, gyvenimo patirties šaltinis. 

"M. Ž." Kaip atsitiko, kad iš kelių dešimčių aukštųjų mokyklų bei kolegijų pasirinkai studijas Lietuvos edukologijos universitete? 

A. G. Jau mokyklos suole svarsčiau, kas man patinka. Įsivaizdavau, kad esu įvairiausių profesijų žinovė. Susidarė ištisas sąrašas, tada jį trumpinau. Pagaliau sąraše liko vienintelė specialybė - žurnalistika. Ją pasirinkau neatsitiktinai. Mokykloje buvo leidžiamas vietinis laikraštukas. Į jį nemažai rašiau. Kalbinti žmones, rinkti faktus, analizuoti juos man labai patiko. Tai tikrai nemonotoniškas darbas. Norėdamas parašyti gerą tekstą, turi į jį "įdėti daug savęs". Tai iš tiesų kūrybingas darbas. Pildydama studijų anketą, žinoma, pirmiausia pasirinkau studijas Vilniaus universitete. LEU stojantiesiems siūlė naują specialybę - socialinę pedagogiką ir žurnalistiką. Į nemokamą studijų vietą nesurinkau reikiamo balų skaičiaus, todėl reikėjo rinktis mokamą mokslą. LEU studijos pigesnės. Čia pasirinkusi mokslus, galvojau apie ateitį. Negavusi žurnalistės darbo galėsiu dirbti socialine pedagoge. Dvi profesijos visada geriau nei viena. LEU baigusi studijas planuoju tęsti žurnalistikos mokslus toliau. Atlikdama praktiką supratau: kol kas darbas su vaikais - ne mano pašaukimas. Paprasčiausiai pristingu kantrybės. O mokytojas turi būti kantrus ir tolerantiškas. Jam nevalia į akis drožti tiesą. Ypač svarbus socialinio pedagogo bruožas - tolerancija. Man visa tai reikės įgyti. Neslėpsiu, esu negailestinga pačios savęs teisėja. Norėdama reikalauti iš kitų, pirmiausia turiu išsikuopti savo daržą. 

"M. Ž." Ar tiesa, kad tavo bendramoksliai nė neįtarė apie pačios prastą regėjimą? 

A. G. Esu silpnaregė. Mano regėjimas studijoms netrukdo. Paskaitas konspektuoju ranka. Jeigu nematau, kas rašoma lentoje, nesivaržau ir priėjusi pasižiūriu. Kartais dėstytojas leidžia prisėsti prie jo kompiuterio. Taip pat gaunu elektroninius dėstytojų paskaitų užrašus. 

"M. Ž. Papasakok apie savo praktiką. Kur ją atlikai, ar esi ja patenkinta? 

A. G. Atlikau ne vieną. Praktikavausi Ukmergės laikraštyje "Gimtoji žemė". Buvo kelios užduotys. Pagrindinis mano darbas buvo stebėti, kaip dirba laikraščio žurnalistai bei darbuotojai. Tiesą pasakius, aš ten nebuvau itin pageidaujama. Gal būtų nepriėmę, jeigu ne mūsų šeimos bendra pažįstama. Neslėpsiu, "Gimtojoje žemėje" beveik nieko neveikiau. Iš žurnalistinės praktikos tikėjausi daugiau. Norėjau rašyti. Deja, rašto darbų man niekas nepatikėjo. Tiesa, iš pradžių šią praktiką norėjau atlikti "Mūsų žodžio" redakcijoje. Vyriausiasis redaktorius pasakė, kad "Mūsų žodyje" padirbėti visada suspėsiu. Linkėdamas man gero, žurnalistinę praktiką pasiūlė atlikti kitur. Viliuosi, kita tokia praktika bus visavertė, o ne formali. 

"M. Ž." Žinau, kad dalyvavai "išgyvenimo" stovykloje. Kaip ten patekai? 

A. G. Tik pradėjus studijuoti, pirmą savaitę mus visus išvežė į Trakų rajoną. Ten buvo surengti išgyvenimo kursai. Mus apgyvendino apleistoje mokykloje. Reikėjo miegoti ant grindų. Tokiomis sąlygomis gyvenome savaitę. Per ją teko atlikti daug įvairiausių užduočių. Visus mūsų veiksmus stebėjo ir vertino dėstytojai. Įsimintiniausias - naktinis žygis. Jame patyrėme daug smagių ir kraupių nuotykių. Mokykloje buvo įsikūręs dienos centras. Mes bendravome su jį lankančiais vaikais. Matyt, dėstytojai pratino prie socialinio pedagogo veiklos. Išgyvenimo kursuose nuo kitų studentų niekuo nesiskyriau. Su visomis užduotimis susidorojau. Blogiau buvo, kai reikėjo įrodinėti, kad nevartoju svaigiųjų gėrimų. Bendrakursiai mano žodžiais sunkiai tikėjo ir nuolat ragino prisijungti. 

"M. Ž." Šią vasarą turėjai puikią galimybę dalyvauti Latvijoje tarptautinėje vaikų su regos negalia stovykloje. Kaip ten patekai? 

A. G. Iš tiesų tai man buvo tikra staigmena. Šioje stovykloje neketinau dalyvauti. Netikėtai sulaukiau Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidento Lino Balsio skambučio. Jis pasiūlė važiuoti. Po ilgų dvejonių ir įkalbinėjimų sutikau. 

"M. Ž." Papasakok apie ją plačiau. 

A. G. Važiuodama į Latviją tikėjausi daug dinamiško veiksmo ir įvairios veiklos. Šie lūkesčiai atsirado, kai perskaičiau tarptautinės stovyklos dienotvarkę. Tai stovykla, skirta neįgaliems sportininkams. Pati idėja įdomi. Neįgalus vaikas galėjo vykti kartu su reginčiu draugu. Tai tikrai įdomi ir daug žadanti sąjunga. Deja, teko nusivilti. Stovyklos dalyviai nebuvo užsiėmę. Susidarė įspūdis, kad stovyklautojai ir vadovai pasitiki spontaniškumu. Vieną dieną žino, ką veikti, o kitą - ne. Stovykloje Latvijoje dalyvavo lietuviai, latviai ir rusai. Vieninteliai rusai sportavo profesionaliai. O kiti pramogavo. Rytais darydavome "zuikišką" mankštytę. Ji buvo pernelyg lengva. Dalyvavome keliose sportinėse estafetėse. Žinoma, be sportinės veiklos buvo kelios ekskursijos. Man labiausiai patiko lankymasis žirgyne. Netgi teko pajodinėti žirgu. Taip pat patiko ekskursija po Jūrmalą. Gidas pasakojo šio miesto istoriją, supažindino su architektūros paminklais. 

"M. Ž." Kaip įvertintum šią stovyklą? Tiksliau, kuo ji tave praturtino? 

A. G. Pirmiausia - naujos pažintys. Ypač buvo smagu bendrauti su bendraamžiais iš Latvijos. Vaikinai labai draugiški ir paslaugūs. Su stovyklautojais iš Rusijos daug bendrauti neteko, nes jie visą laiką sportavo, laikėsi griežtos dienotvarkės. Stovykloje supratau, kad esu tolerantiška ir tvirta. Nugalėjau save - pradėjau bendrauti su nepatinkančiais žmonėmis. Man buvo smalsu stebėti ir mokytojų veiksmus. Pasigedau jų darbo, organizuotumo. Su vaikais dirbo jaunos merginos, galbūt studentės. Jos buvo sutrikusios ir nežinojo, kas vyksta. Stebėdama jų veiksmus galvojau, ką aš daryčiau kitaip. Dar kartą pakartosiu: didžiausias trūkumas - veiklos stoka. Stovyklos dalyviai turėjo pernelyg daug laisvo laiko. Manyčiau, dienotvarkė turėjo būti kitokia. Pagaliau tarp mokytojų ir stovyklautojų turėjo būti riba, kurios peržengti nevalia. O čia jos pasigedau. 

"M. Ž." Gal bendravimas su kitų šalių jaunimu yra kuo nors ypatingas? 

A. G. Bendravimas su kitų šalių atstovais buvo labai įdomus. Ypač daug bendravau su latviu Artūru. Kalbėjomės angliškai. Pritrūkę žodžių kalbėdavome rusų kalba. Visų stovyklautojų bendravimo kalba buvo anglų, rusų kalbų mišinys. Artūras gabus kalboms. Jis puikiai supranta lietuviškai. Aišku, latvių kalba šiek tiek primena lietuvių. 

Aš pripratusi prie neregių, nes pati blogai matau, todėl bendrauti buvo lengva ir paprasta. Šios stovyklos išskirtinis bruožas - draugiškumas. Visi buvo labai draugiški, paslaugūs. Prireikus vieni kitiems padėdavo. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS