LASS LITERATŲ KŪRYBA

Pranas ŽIOGAS

 


NESUSIKALBA, IR TIEK 

(kasdienybės aktualijos) 

 

Žmona ir vyras nesusikalba. Kaip jie gali susikalbėti, jei jau visą savaitę nesikalba? Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip visada - nuo dalykų, kurie, palyginti su pradiniu sprogimu, nuodėmingu Adomo ir Ievos obuoliu, pasauliniu tvanu ir net su dinozaurų išnykimu, atrodo tokios smulkmenos, kad be mikroskopo net neįžiūrėtum. Tai iš šalies taip atrodo, o žmonos vyrui ir vyro žmonai prieš akis neužmirštamas dalykas ta baisi akimirka, kai iš darbo įlėkęs vyras stvėrė televizoriaus pultelį ir įjungė kanalą, kuris transliavo futbolą. Baisus poelgis! Juk tuo metu žmona jau kaupė čiurkšlę ašarų prieš eilinę jaudinančią dviejų besislapstančių įsimylėjėlių ilgo išsiskyrimo sceną. 

Ašaros moterėlei vis tik ištryško, kaip ir turėjo būti pagal iš anksto numatytą scenarijų, tik dabar jau neaišku, dėl ko. Gal dėl vaizduotėje susikurto filmo tęsinio, o gal iš apmaudo, kad akys neišvydo tos jaudinančios kulminacijos prieš kitą seriją, kuri bus tik rytoj. 

Tuo metu aikštėje atsitiko tai, kas pusę sirgalių privertė linksmai šaukti, net dainuoti, o kitą pusę - rėkti nelietuviškai, kumščiu daužyti, kur papuola. Ir atsitik tu man taip - įvartis! Vyras pribėgo prie televizoriaus, apkabino jį ir pabučiavo. Jis ruošėsi bučiuoti įvartį įmušusį futbolininką, tačiau paskutinę akimirką vaizdas televizoriaus ekrane pasikeitė ir lūpos prilipo prie praleidusios įvartį komandos trenerio sėdynės. Nelaimingasis treneris nusigręžęs garsiau už stadiono pranešėją aiškino savo atsarginiams žaidėjams, kaip toje nelaimę atnešusioje situacijoje reikėjo elgtis, o gal - kaip elgtis nereikėjo. 

Vyras kiek sutrikęs atitraukė savo lūpas nuo trenerio užpakalio, tai yra nuo ekrano, ir žvilgtelėjo į žmoną. Toji vis dar liejo gailias ašaras. To jau buvo per daug! Sirgalius įtūžo: 

- Tai tu palaikai priešininkų komandą?! Taip ir žinojau! Man dabar viskas aišku! Tu visada prieš mane. Aš nekenčiu savo uošvės, o tu ją myli, mane erzina tas "susilaižęs" kaimynas, o tu jam šypsaisi, aš tiesiog alergiškas šunims, o tu juos glostai ir dar maitini iš rankų. Viską darai, kad mano kantrybė trūktų. Greitai einam skirtis. 

Ir abu nuėjo. Kur geriausia skirtis, nežinojo, tai nusprendė pabandyti išsiskirti keliose vietose. Kur geriausiai pasiseks, ten ir bus jų skyrybų vieta. 

Bažnyčioje nepavyko. Kunigas neleido. Parduotuvėje blaškė naujos nematytos prekės, tiksliau, nematyti įpakavimai. Nepasisekė ir kino teatre. Kaip tyčia filme - vestuvės. Tos serijos, kurioje skyrybos, neparodė. Staiga abu susižvalgė, atsitokėjo, padaužė vienas kitam per pakaušius ir abu patraukė pas psichologą. Psichologas buvo rimtas vyras. Klausydamasis jų pasakojimo, nei juokėsi, nei verkė, nei kumščiu į stalą trankė, nei kojomis trypė. Nelabai normalus, bet juk ir gydytojų visokių pasitaiko. Psichologas, išklausęs sutuoktinius, juos išskyrė iš pirmo karto. Ne visam laikui. Tik vienai valandai. Pasikalbėjo su kiekvienu atskirai akis į akį. Vėl kalbėjo labai rimtai, tarytum tai būtų jo paties arba jam labai artimų žmonių, gal net giminaičių, problema. Porelė klausėsi ir mokėsi. 

Į namus vyras ir žmona grįžo atgaliniu keliu - pro kino teatrą, parduotuvę ir bažnyčią, tik visai ne todėl, kad būtų prietaringi. Tiesiog sutuoktiniai visur buvo netyčia pamiršę po kokį vertingą ar bevertį daiktą. Peržengę namų slenkstį, nutarė nuo rytojaus ryto pradėti naują gyvenimą ir vienas į kitą pažiūrėti kitomis akimis. 

Valentino AJAUSKO piešinys

Rytojaus rytas. Žmona pusryčiams pateikė kiaušinienę. Keturioliktą kartą. Dėl tų prakeiktų kiaušinių vyras jau ryte bijo atsibusti, bet šį rytą sučiulba kitaip: 

- Brangioji, kaip tu sužinojai, kad aš šį rytą svajojau apie kiaušinienę, o ne apie omletą? 

Vakaras. Vyras pagaliau po trijų mėnesių prašinėjimų, šį kartą neprašomas, ima kabinti prieš trejus metus jo paties dovanotą paveikslą ant sienos. Žmona susižavėjusi stebi ir komentuoja procesą: 

- Kaip gerai, kad tą vinį būtent čia įkalei! Jei ir susižalosime užsikabinę, tai tik kaktas, o akių tai tikrai neišsibadysime! Ir vinį gerą radai - visai nesurūdijus! Ir pirštai beveik sveiki, ir sienos nedaug nutrupėjo, ir vinis nelabai susilankstė... O plaktuko galvutė nuo koto visai netoli nulėkė! Tik vieną balkono durų stiklą sudaužė! Kaip tik tą mažesnį! Kraujo visai nedaug ant grindų! Manau, ne tik išgyvensi, bet turi vilčių ir pasveikti, o gal net ir vaikščiosi. 

Norite sužinoti, kaip dabar gyvena ši porelė? Nueikite pas psichologą ir paklauskite. Tiesą sakant, jis jums nieko nepapasakos, nes tai profesinė paslaptis. O rašant šį rašinį man kilo mintis, kuria su malonumu pasidalinsiu su jumis, mieli skaitytojai: 

- Gyvenkite taip, kaip jums patinka, ir pamatysite, kiek daug šalia jūsų yra žmonių, kuriems nepatinka, kaip jūs gyvenate. 

 

IŠ KO PASISEMTI? 

 

Pirmiausia - labas visiems, kas mane skaitote ar klausote. Pratinuosi būti mandagus. Juk ką tik baigėsi mandagumo mėnuo. Kiekvieną dieną nubudęs vis mąstau apie būsimą dieną. Norėčiau, kad ši diena man būtų prasminga, ką nors įdomaus sužinočiau, malonaus patirčiau, netikėto pajausčiau. Visų pirma reikėtų teigiamos energijos. Privalau pavalgyti - duoti kūnui pakankamai kalorijų. Kokį čia maistą pasirinkus? Šis nesveikas, tas - per riebus, dar kitas - su konservantais, o anas - nevertingas nei kūnui, nei sielai. Dar čia toks yra, bet labai jau neskanus dėti į burną, o juk tiesiai į skrandį neįkiši. Šitas, kuris už ano, neaišku, iš ko pagamintas, o dar kito, kuris visai kitoks, man ir mano giminei nerekomenduoja nei gydytojai, nei veterinarai bei vaistininkai. Lieka grynas vanduo iš nepatikrinto šulinio, parūdijusio čiaupo ar plastikinio butelio. Sklidinai pripildęs savo skrandžio ertmes, tiksliau sakant, sočiai prigėręs, ėmiau dairytis ko nors įdomaus ir vertingo šiai dienai. Nutariau ieškoti teigiamų emocijų. Įsijungiau radiją, bet ten politikai karštai diskutavo, kuri spalva, raudona ar mėlyna, labiau veikia visos šalies ekonomiką, nedarbą ir kiekvieno Lietuvos gyventojo socialinę bei materialinę padėtį. Mane, kaip neregį, diskusija apie spalvas nelabai sudomino. Išjungiau radiją ir įjungiau televizorių. Pirmame pasitaikiusiame kanale moteriškė visai tautai skundėsi, jog ją negeri kaimynai blusomis užpjudė ir trys akredituotų žurnalistų brigados, lydimos ginkluotos policijos automobilio su įjungtais švyturėliais, žaibo greičiu (330 metrų per sekundę) atlėkė išsiaiškinti, kuriems kaimynams tos blusos priklauso ir ar tikrai jas kaimynai įkalbėjo užpulti vargšę moteriškę. Kitas kanalas transliavo muziką. Styginių, klavišinių ar pučiamųjų instrumentų garsai ir dainingų žmogystų balsai mano abiems ausims patinka. Pakvipo relaksacija ir mano kūnas pasiruošė garsų dušui. Gaila, bet teko nusivilti. Kelias minutes elektroninis būgnas "kalė" lyg kokią vinį į nepritvirtintą skardą vienodą ritmą, o nei melodijos, nei kokio balso taip ir neišgirdau. Tai man nepatiko. Tokia muzika - kokiems sektantams. Gal ten jiems garso takelis įstrigo ar muzikantai instrumentus namie paliko, o dainininkas mirtinai užkimo. Vėl mygu pultelį. Kažkoks likimo nuskriaustas bedarbis skundėsi, kad pažeidžiama jo prigimtinė teisė tingėti, nes už pašalpą reikalaujama atidirbti. Pultelis - vėl mano rankose. Daug skirtingų garsų. Visi šaukia vienu metu, tik sunku suprasti, ką jie rėkia. Čia tai bent! A, tai juk čia sportas. Kaip supratau iš komentatoriaus greitakalbės, kažkokių dviejų turbūt labai vargingų šalių futbolininkai bandė atimti vieni iš kitų vienintelį aikštėje buvusį tikriausiai labai brangų, gal net briliantais inkrustuotą kamuolį. Pirštas vėl ieško, kur spausti. Grožio specialistai vienas už kitą garsiau aiškino moterims, kaip jos turi elgtis su savo kūnu, kad jų krūtinės būtų didesnės nei užpakalinė pilvo dalis žemiau juosmens, kietesnės nei pakaušis, o kojos net tris kartus ilgesnės už viso kūno ilgį, padaugintą iš skersmens. Kelių kanalų transliacija buvo nelietuviška, tad ir juos greitai peršokau. Aklas būdamas televizijoje akių nepaganysi, tad manęs nesuviliojo nei iliuzionistas, turėjęs parodyti ypatingą fokusą, nei šokių konkursas ar prašmatnių baldų reklama. 

Nesugalvojęs, ką įdomaus galėčiau nuveikti namuose, išėjau į lauką. Maniau, linksmai pabendrausiu su kaimynais ir praeiviais. Jau laiptinėje susitikau dvi kaimynes, kurios nesutarė, kuriai šią savaitę šluoti laiptinę, tad kol man pačiam nekliuvo šepečio kotu, prasmukau paskubomis pasilabinęs. Gatvėje lijo lietus, o aš išėjau iš namų be skėčio. Lyjant lietui su praeiviais gatvėje ramiai nepasišnekučiuosi. Teks vėl smukti kur nors į vidų. Mintys, smegenyse apsukusios kelis ratus, apsistojo ties viena netoliese gyvenančia garbaus amžiaus močiute, spalvotą vaizdų pasaulį, kaip ir aš, reginčia tik sapnuose ir prisiminimuose. Po kelių minučių baltoji lazdelė surado jos buto duris. Durys čia niekada nerakinamos lyg neatmenamai senais protėvių laikais. Regėjimo ir judėjimo negalių prikaustyta prie lovos moteris kantriai laukia užsukančio jos rūpesčius palengvinančio sūnaus ar kokios dar paeiti galinčios kaimynės. 

Jūs gal ir nepatikėsite, jog išėjau pro tas duris kupinas daug šviesesnių minčių, nei buvau atėjęs. Atrodytų, ko gali pasimokyti iš amželį baigiančios senučiukės? Pasirodo, galima daug ko, jei esi nusiteikęs nuoširdžiai tuos žmones išklausyti. Žodžiai. Paprasti žodžiai. Tikri, išgyventi, nesuvaidinti, nieko nenutylint. Teko per savo amželį perskaityti apie daugelio žmonių likimus, tačiau joks rašytojas, kad ir koks gabus būtų, nesugebėtų perteikti tų paprasčiausių tiesų, jausmų, išgyvenimų ir sukrėtimų, kaip tai padaro gyvas žmogus, kai jis atsiverčia savo nerašytą prisiminimų knygą ir ima pasakoti iš širdies. Kai įsijauti į pasakojimą ir tarsi kartu su tuo žmogumi lyg labai pagreitintame filme pragyveni visą jo gyvenimą, supranti, jog gauni nenupasakojamą ir neįkainojamą dovaną. Mane nustebino tos moters atminties šviesumas. Vardai, pavardės, vietovių pavadinimai, metai, įvykiai liejosi lyg iš kompiuterio. 

Jau baltosios lazdelės vedamas namo susimąsčiau, kad dažnai neužtekdavo kantrybės išklausyti savo tėvų, kai jie pradėdavo ką nors pasakoti iš savo praeities. Pasidarė dėl to labai gėda ir tikriausiai nuraudau, nes pajaučiau, kaip įkaito net ir lietaus gaivinamas mano veidas. Dar labiau tapo gaila, kad pats nepasiėmiau tų nematerialių dovanų, kurias kiekvienas tėvas ar mama mielai pridėtų prie palikimo savo vaikui. Jau nužydėjo mamos ir tėčio dienos. Paskendęs savo mintyse net nepastebėjau, jog už nugaros liko posūkis namų link ir tiesiai pirmyn veda kelias prie tėvų kapelių. Nieko nepadarysi - reikės pasikalbėti mintyse. 

Rytoj mus vėl pakvies nauja diena. Tarp kitų reikalų reikaliukų reikės vėl aplankyti kokį nemažą metų bagažą turintį žmogų, ir diena bus įdomi bei prasminga. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]