LASS LITERATŲ KŪRYBA

Edmundas POCIUS

SUSPĖJAU 

Plaukė debesys pavėjui - 

Ten, kur saulė geso. 

O aš plaukti nemokėjau, 

Tai, maniau, nuskęsiu. 

Krito lapai. Vienas lapas 

Bandė nenukristi. 

Niekas man nesakė labas, 

Bet ir nesuvystė. 

Lijo lietūs. Buvo šlapia. 

Laikas nusiprausti. 

O kai aš toks neišlepęs, 

Tai išlįsiu sausas. 

Mėnuo su žvaigždučių spiečium 

Vėlei susiriejo. 

Paukščių Takas ryškiai švietė - 

Kur man juo nuėjus? 

Pūtė permainingas vėjas 

(Ne visai iš šiaurės), 

Meilė kaip degtinė liejos - 

Spėjau kyštelt taurę. 

MINUTĖS 

Mane mano mielos minutės užgriuvo 

Ir sako - mes tau dovana. 

Norėjau kur nors pasislėpt, bet jų buvo 

Per daug, gal daugiau nei viena. 

Nyku joms manojoj apleistoj pašiūrėj - 

Žinau, bet draugaujam vis tiek, 

Nors kartais jos taip į mane pasižiūri, 

Kad čia jau tik, Dieve, padėk. 

Jomis pasipuoščiau tarytum girliandom 

Ir pasipuikuočiau, tiktai 

Per greit jos pavirsta dienom ir net metais, 

Nes nieks joms neleidžia kitaip. 

Ir nesuka niekur tos mano minutės, 

O aš, nors ir keista, suku. 

To dėlei nuo savo minučių (juk liūdna?) 

Per sieksnį vis atsilieku. 

Tačiau pasivijęs lyg saują monetų 

Žarstysiu ilgais vakarais, 

Nes meilė joms mano - kas ką bekalbėtų - 

Rytoj dar tikrai nepraeis. 

SVARBIAUSIA 

Kada šis pasaulis išvydo mane, 

Jam kas, viskas jam kuo puikiausiai. 

Bet aš ar to noriu, ar gal kartais ne, 

Labai ten manęs kas ir klausė. 

O to, ko norėjau, kai nedavė nieks, 

Tai norai kažkur ir pradingo. 

Tikrai - pabandyk, tiesiog šiaip, nenorėt - 

Atrodysi, oi, koks protingas. 

Gal keista, gal kvaila, gal dar kas, bet gaut 

Nenoriu aš valdiško laiško. 

Nenoriu nė pragaro, net nė dangaus, 

Nes ten juk ir taip viskas aišku. 

Kam čia besakyt, kad nebūtų smagu, 

Jei imtų mane ir nukištų 

Ar į negyvenamą salą, ar kur, 

Kada Europa šitaip krykščia. 

Pro nosį praskrido Amūro strėlė - 

Kažkas vėl kreivai nusitaikė. 

Jaučiu kartą: štai ko nenoriu - mylėt, 

Tik baigėsi tai nelabai kaip. 

Jei jau aš nenoriu, tai nieks nepadės - 

Labai tas nenoras padūkęs. 

Baisiausiai nenoriu, kad šias eilutes 

Berašant užlūžtų pieštukas. 

MAN SAKĖ 

Ak, būk tu žmogus - taip man sakė. 

Juk tai net visai nesunku. 

Na, jei būčiau buvęs makaka, 

Paskui gal ir tapčiau žmogum. 

Turėk savo galvą, dar sakė - 

O tiek tai ir aš jau žinau. 

Užtat tas, pasiskolintąsias, 

Nedelsdamas sugrąžinau. 

Visas tarsi pamirštą grąžą 

Atidaviau. Kam jos man - ai... 

Net procentų niekas neprašė. 

Gal tokios tebuvo - visai... 

Senatvei taupyk, sakė, kojas, 

Nes bus ir tada reikalų. 

Tikrai juk - todėl padėkojęs 

Taupau. Kiek galiu, tiek guliu. 

Gyvenk kaip visi, kas gi daros - 

Man porino tokia teta. 

Štai taip į visus besidairant 

Gyvent nebeliko kada. 

Man sakė - būk geras, kaip dera, 

Ir elkis šiek tiek padoriau. 

Puiku - esu velniškai geras, 

Tik niekam nuo to nėr geriau. 

PRIE PRAGARO VARTŲ 

Prie pragaro vartų stovėjau, 

Mačiau, kaip smagia ristele 

Suplukusios sielos skubėjo 

Pirmyn. Ne atgal. Ne šen ten. 

Nors nieko aš joms nežadėjau, 

Nerodžiau viltingai dantų - 

Vis tiek manimi jos tikėjo, 

Kaip tikima kandidatu. 

Kurią nors netyčia paklausus, 

Kodėl ji nenori dangaus, 

Žaviai taip, žaismingai nurausta - 

Gal pats susiprask ir neklausk. 

Jokių nė rinkimų nebūna, 

Visai nesikeičia valdžia. 

Jei kam tai netyčia užkliūna, 

Kažkas negerai tam - štai čia. 

Klientą raguoti rangovai 

Sutinka karštai ir švelniai. 

Todėl konkurencinę kovą 

Užtikrintai laimi velniai. 

Tad sielos vis skuba. Vis eina, 

Lyg tuoj tuoj vartus kas užtrenks, 

Nors teko pakelti ir kainą, 

Nes šildymas brangsta. Ir brangs. 

Bet aš juk tik paprastas velnias - 

Dangun gal, ar ką, jau teks lįst, 

Kai pragaras tiek prisipildys, 

Jog vietos net man nebeliks.