LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

PENKIOLIKTOJI MANO ŽIEMA

(Tęsinys, pradžia "M. Ž." Nr.4) 

Nuo Mozūrų pusės pasigirsta motoras. Ežeru lekia motociklas su dviem vyrais. Smarkiai nusistebėjau - toks ežero glotnumas, o jie važiuoja sau, nevirsta. Nuparpė, nurūko miestelio linkui. Gal po kokio pusvalandžio ar kiek - motoras vėl. Tie patys, žinoma, tie patys... Tiktai grįžta gal ne visiškai tuo pačiu keliu. Tikrai ne tuo pačiu. Pirmiau pradūmė šita puse salos, o dabar už jos užlindo. Nespėjo motociklininkai iš akių pradingt, staiga kaži kas atsitiko. Pasigirsta trenksmas, traškėjimas ir tuojaus pat žmonių riksmai. Visas tirpau nutirpau. Pamiršęs viską: neištrauktą meškerėlę, peikeną - roviau iš vietos. Tikriausiai bus paslydę, pargriuvę, susižeidę - reikia pagelbėt. Tiktai šiuokart iš to mano "rovimo" grynas šnipštas teišėjo. Sąnariai buvo taip nuimti, taip pakirsti, kad lazdom vos vos galėjau pasispirt. Šiaip taip nusikapsčiau. Dalykus išvydau blogesnius, negu galvojau. Ne parvirtę motociklininkai buvo, o įlūžę. Tuodu meškeriotojus - didelį ir mažą - jau radau nelaimės vietoj. Berniokėlis nuo įlaužos stovėjo kiek atokiau, jo tėtis, padavęs vieną šaliko galą tam, kuris murdėsi, kitą galą suspaudęs savoj saujoj, mėgino įlūžėlį ištraukt. Kad nors krislelis naudos būt buvęs iš to traukimo... Gelbėtojas mėgina ir šiaip, ir taip: čia žingtels kairėn, čia dešinėn, čia pasisuks šonu, prasižergs... Tačiau kai tik stipriau patraukia, tai ne įlūžusiajam padeda pasikelt, o patsai ima slyst eketės pusėn. Antrasis motociklininkas didžiosios bėdos kaži kaip buvo išvengęs. Net kelnės, ir tos ne visos buvo šlapios. Žliaugė tik nuo pusės šlaunų. Lyg paurzgaudamas, lyg padejuodamas šitas šlapiakelnis gelbėtojui mėgino padėt nugriebęs už kailinius juosiančio diržo. Padės mat, kai šitoksai ledo slidumas, dar šlapio. 

Siaubo apimtas, mačiau - bėdžius ilgai neišsilaikys savo užmestom rankom, tuoj tuoj nueis po ledu paskum motociklą. Nieko gero nesitikėdamas, betgi apsidairiau. Gal dar kokia pagalba atskuba? Atskubės mat, sulauksi... Krutėjo tiktai viena vienintelė žmogysta, ir ta pati toliausiuos toliuos. Nieko ji, suprantama, negirdėjo, nieko nežino, kas čia pasidarę. O kad ir žinotų... Šiaip tai, regis, ežeras nebūna žmonių pamirštas, bet kai jų verkiant reiktų, tai va... Bet mano akys visgi už kai ko užsikabino. Čia pat parvirtusi gulėjo meškeriojusio gelbėtojo skrynelė, voliojos pamesta peikena. Kitą peikeną turėjo taip pat gandęs persigandęs mažasai. Peikenos, peikenos... Man galvoj tik blykst, tik švyst... Tarytum kieno pastūmėtas, puoliaus prie vienos jų, tos, kuri voliojos. Sumetęs, kur reiktų kapot, pradėjau "vanot" eketėlę. Vanojau it padūkęs, iš visų savo jėgų. Kai ašmenys pasiekė vandenį, įnagio kotą pagrūdau žemyn, kiek leido skylės kraštai. Tada per jį permečiau savo ragutėlių virvę, abiem galais pririštą prie užsirietusių pavažėlių. Pačias ragutėlas stumtelėjau gelbėtojui. Tas žaibu sumojo, kas reikia daryt. Viena ranka čiupo už galinio vežėčiukių stipino, kita - už nelaimėlio riešo. Eketės žmogui vis kartodamas "pasimugink, pasimugink", ėmė tempt daugiau nebeslysdamas. Mano ragutėlas net trekštelėjo, peikenos kotas panoro linkt, kur nereikia. Kad tik kas neišsinertų, nenulūžtų, kad tik virvė nenusmuktų... 

- Padėk laikyt! - šūktelėjau be darbo stypsančiam bambizui. 

Prišoko, padėjo. Dviese kotą ne tik kad išlaikėm, bet net truputį priešingon pusėn pakreipėm. Dabar jau virvei jokiausiais būdais nebenuslyst. Ir šit galų galais, galų galais žmogus, per nago juodumėlį nenuėjęs kitan pasaulin, kaip ilgas tyso ant stipraus ledo. Pašoko drebulys, pradėjo drebėti taip, kad net dantys subarškėdavo. Mačiau prasižiojusią ištrauktojo burną, gaudančia orą, mačiau atsistot pastangas, kurios vis nueidavo niekais. 

- Kur čia arčiausiai šiluma? - pasidairė gelbėtojas ir kartu su laimingesniuoju važiuotoju, "ruonį" pakėlę už pažastų, nuvilko žolininkės Agotos gryčion. 

Tad šit kaip tada nutiko, gan paprastai. 

Grotuve storai urzgavo kontrabosas. Akordais kliunksėjo, stiklo šukelių garsiukus barstė fortepijonas. Ritmu žaidė mušamieji. Tai aštriau, tai minkščiau melodijas vedžiojo saksai, klarnetai. 

Užsižiebiau šviesą ir aš, ėmiau laukt mamos. Pradėjus temt - pareina. Ak, mamule, mamut, kiek prisikentėjai dėl manęs ir dar tebekenti to neparodydama. Argi valytojos darbas - tavo darbas? Taip ir savo profesiją gali užmiršt. O žinot, jog vyresniems esi tik merga su vaiku, tai argi malonu? 

Jeigu apie tėtušį težinojau tiek, kad yra niekšelis, ir daugiau nieko, tai apie mūsų Adeliukę per tuos savo penkiolika metelių prisiklausiau nemažai, oi, nemažai. 

Brandos atestatas tik su pora ketvertų, bet aukštieji mokslai mergaitės nevilioja, seniai žino - rinksis amatą, tik amatą. Naginga visa šeima, tai ko jai panašia nebūti? Tėtė - pripažintas kalvis, dar ir batsiuvys ne iš prastųjų. Mama - mezgėja, audėja, ir tokia, kad kitos panašios gerai paieškot reiktų. Ogi brolelis... Tam tik paduok medį, tai pamatysi, ką ištaisyt gali. 

Riaubų panelė panoro būt kirpėja. Su pagyrimu baigė mokslus, kokių reikėjo, ir prasidėjo kirpėjos kelias rajoninio miesto "grožio salone". Dirbo iš širdies, lyg pažaisdama. Kirpo, šukavo, garbanojo. Nesidrovėjo ir patart, fasoną pasiūlyt. Klientų, klienčių - tiesiog neatsimušt. 

Paskum vienas iš dailiai, individualiai apkerpamųjų apie gražią paną, puikią meistrę pradėjo sparną rėžt. Žadėjo - iki amžiaus galo, iki grabo lentos. Tik kai kirpėja pradėjo lauktis ir paprašė ilgiau nedelst, žiedelius sumainyt, kol dar nežymu, tai iš auksaburnio išgirdo jau visai kitonišką giesmę, Adeliukę tiesiog trenkusią pritrenkusią: 

- Tu ką, su protu susipykai? Taip išsyk užsikart ant sprando vaiką! O ir laisvę kokiems galams su tais žiedais sukaustyt? Tik pradedam gyvent, paspėsim... Atsikratyk, kuo skubiau atsikratyk! Man tavęs pačios reikia, ne kokių ten prielipų! 

Ir dar daug daug visokios kitokios bjaurasties "brangusis" prikalbėjęs. 

Nors sielvartaudama, būsimoji mama, mano brangioji mamutė, kavalieraičiui pasakiusi: 

- Kai lauksies patsai, tai tada ir galėsi atsikratyt, o dabar dink man iš akių. Durys - štai kur! 

- Nieko nebus, dukrele, pati viena neapsieisi, viską mesk, važiuok namo. Pati ramiau gyvensi, mažutėlį ramesnį išnešiosi, - springdama ašarom, pakvietė motušėlė. 

Tėvų pastogė jai išties buvo ir ramybės uostas, ir patikimiausia užuovėja nuo šaltų pagairių. 

Patyliukais, paslapčiom kirpėja gražino aplinkinių galvas, už darbą teimdama labai jau ne po daug. Kai kokiam pensininkui ar pensininkei plaukus sutvarkydavo vien už ačiū. 

Padidinusi Riaubų šeimyną dar vienu nariu, skardžiabalsiu Riaubuku, miestan grįžt nesiskubino - anūkėlio tėvuliams neužkars: pačiai norėjosi vystyt, praust, kalbint, čiūčiuot, savo pieneliu maitint. Su gimdytojais pasikalbėdavusi - gal važiuos tada, kai Mariukui reikės eit mokyklon. Miestas nepabėgs, palauks. 

Kai pradėjau vaikščiot, po to kalbėt, mamytukas ėmė dairytis kokio nors darbelio. Ką gero toksai bažnytkaimėlis galėjo pasiūlyt? Nieko. Užtat sužinojusi, kad, vienai moteriškei išėjus pensijon, mokyklai reikia valytojos, nė nemirktelėjusi nubėgo, pasisiūlė. 

Mažajam pipirui, taip sakant, man, tasai mokyklos metas ėjo atėjo, pasidariau pirmokas, o iš namų tada neiškrutėjom niekur. Dėl ko taip atsitiko, nežinau ligi šiolei. Nepykau - gera man buvo šitoj senelių pastogėj. 

Ėjau per klases, vis išgirsdamas: "Gal nuo kitų mokslo metų..." Man tai užvis labiau būtų patikęs toksai ketinimas: "Kai pabaigsi šitą pagrindinę, tai tada..." 

Mokykloj jaučiausi savas saviausias, šiltesnių mielesnių namų surast nė nesvajojau. Pastogė ten, mieste, žinoma, atsirastų, bet nebūtų senelių. 

Kolei kas dienos, savaitės slinko ramiai, tvarkingai. Pavojaus varpelis suskambo visai neseniai, tik nuo praėjusių Kalėdų. 

Antroji švenčių diena. Visi keturi skaniai, sočiai papietavom. Senelis nuslinko prigult, mama brazdėjo virtuvėj. Maniškiame ir kartu visų kambaryje pasilikome dviese su močiute. Aš, nuo sotumo net aptingęs, atsilošiau sofoj, senelė sėdėjo tame patogiajame krėsle, sterblėn pasidėjusi mandoliną. Paplimpsino pirštais, skersai stygų pavedžiojo kauleliu. Paskum suskambo kalėdinė giesmė: "Gul šiandieną jau ant šieno Karalaitis iš dangaus." Kažko pasiimt įbėgo mama. Nerado, išbėgo atgal. Giesmei nutilus, mandolinos kaulelis dar pavirpino pačias plonąsias stygas, o tada močiutė ima ir ištaria: 

- O jeigu taip imtume ir tavo mamą ištekintume? Matai, kokia dar jauna, kokia graži? 

"Juokauna senutėlė, - pagalvojau, - gerai nusiteikusi, tai ir juokauna." Sumečiau šiokį tokį juokelį ir patsai, pasakiau: 

- Jeigu pirmąjį valsą bus leista su mama sušokti man, ne jaunikiui, tai valio. 

Bet akis močiutės veidan tai visgi įsmeigiau. Neišskaičiau jame nieko. Pažiūrėjom taip vienas į kitą, pažiūrėjom keletą sekundėlių, tada sykiu nusijuokėm. 

Nusijuokimas - nusijuokimu, Kalėdos - Kalėdom, jos ėjo, praėjo, pasitikom Naujuosius, ir tie jau už nugaros, o man jau ne visai taip pat, kaip ligi švenčių. Vaikštau, darbuojuos ir matau - širdin kaži koks spaiglys įsmigęs. Tai kaip čia dabar - mama ne mane vieną myluos, bučiuos. Tokio likimo posūkio man nereikia, nenoriu. Pasiklausinėt, pasiaiškint reiktų, tik kad tos lūpos bijo prasivert. Ką veiksi - pakentėsim, pavaikščiosim su tuo spygliu, laikui einant, pasimatys. Melsiuos, kad viskas pasiliktų, kaip yra, bet iš tikrųjų - mama dar labai jauna ir labai labai graži. Visgi būtų bais gerai kuo greičiau išsinarpliojus iš to neaiškumo. Žinot, kas, kaip, visuomet pravartu: nereikia murdytis jokiose ten spėlionėse, jokiuose įsivaizdavimuose. Bus patėvis - tai ką gi, bent žinosiu. Galėčiau dienom naktim svarstyt, kaip čia pasielgus. Patarimų laukčiau iš senelių, iš dėdės, iš kokio kito artimo žmogaus. Amžinai laikyt pririštą prie savęs mamą - prastai, kasdien trintis šonais su kažkokiu pribuvėliu - irgi prastai. Tai klampynė, tai velniava. 

Mokyklos valytoja namo sugrįžo. Mačiau šmėkštelėjusią už lango, girdėjau virtuvėje sušnekusią su seneliais. Paskum atėjo, kur aš, klestelėjo šalimais ant sofos. Pasėdėjom, patylėjom, džiaziukų neišjungiau. 

- Kokia miela muzikėlė, - pasakė ir tuo pačiu atsikvėpimu pasiteiravo: - Kaip sekės ruošt pamokas, neįstrigai prie kokios lygties ar ko? 

- Ko ten įstrigsiu. 

Dar pasėdėjom, dar pasiklausėm. 

- Gera čia su tavim, bet... Reikia bėgt, sykiu su močiute pagaspadinausim. 

Neiškenčiau rajoninio laikraščio į rankas nepaėmęs dar sykį. Čiupau nuo stalo, išskleidžiau ant kelių. Sakykit, ką sau norit, o žiūrėt į savo nuotrauką laikraštyje nėra nemalonu. 

Iš naujo įsisiūbavo vaizduotė. Jau tarytum neabejojau, jog ir tėveliukui numeris į rankas bus pakliuvęs. Gal net šitą pačią minutę sėdi žmogėnas ant sofos lygiai taip pat, kaip šit ašen, laikraštis jam irgi ant kelių. Vienu žodžiu, tip top kaip čia, taip ir ten. Kažin kokią nutaisęs fizionomiją, kas akyse? 

Išsijuosusi toliau darbuojas vaizduotė. Štai matau tėtušėlį nabagėlį krimtusį susikrimtusį, trankantį sau kumščiu į krūtinę, besiruošiantį klaidą ištaisyt, mane pripažint. Nagi nagi, vaizduotėle, kas toliau, kas dar? Rodyk, rodyk... Rodo. Matau: atsliūkina toks nedrąsus, toks atgailaujantis, tik nežinau, kur - mokyklon ar į namus, bet atsliūkina, tiesia ranką, nori sveikintis, prisistato tėčiu. Aš, žinoma, esu kietas kiečiausias, kaip tikras Damasko plienas - jokios rankos nepaduodu, glėbesčiuotis nesirengiu. Kietais žodžiais sakau: "Tamstelės nepažįstu ir pažint nenoriu. Keliauk, iš kur atkeliavęs." Net minučiukę pasimėgavau tokiu savo kietumu. 

O gal būtų visai kitaip. Gal susigėdyčiau savo piktumo. Ką aš žinau... 

Po vakarienės visi keturi pasižiūrėjom televizorių, šnektelėjom apie šį bei tą ir išsiskirstėm miegot. 

Naktį susapnavau. Antrusyk gyvenime jį pamačiau. Ne kokį ten pasprukėlį, o tikrą gerą savo svajonių tėtį. Gyvena su mama, su manim, su seneliais... Viskas kaip tikroj tikriausioj šeimoj. Graži vasaros diena. Šilta, šviesu, žalia... Mama pasisodinusi prie šulinio garbanoja lyg matytai, lyg nematytai moteriškei plaukus. Aš, atrėmęs petį namo sienon, laukiu iš kaži kokios kelionės turinčio tuoj tuoj parvažiuot tėčio. Tokio gero, tokio stipraus, tokio vyro ąžuolo. Matau - sunkvežimiu atšvilpia, atidumia tiesiai per banguojantį ežerą. Mašina jau kieme. Tėtis iš jos iššoka šokte. Kad jau pulsim vienas prie kito, kad jau apsikabinsim... 

Atsibudau su besidaužančia širdim, abiem rankom prie krūtinės spausdamas antklodės gniužulą.