PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

TARP SVAJONIŲ IR REALYBĖS

Jaunystė - didelių polėkių ir dar didesnių lūkesčių metas. Kelias, kurį pasirenki, tolimas, juo reikia eiti nuo taško A iki B ir dar toliau. Vieni bėga galvotrūkčiais, nepaisydami, kas bus toliau, kiti - neskubėdami, apskaičiuodami kiekvieną žingsnį. Prie tokių priskirčiau nuoširdžią, lengvai bendraujančią Lietuvos sporto universiteto 1-ojo kurso studentę, būsimą kineziterapeutę Rūtą Pališkytę. 

Ne vienas iš mūsų vaikystę piešia pačiomis šviesiausiomis spalvomis: namai - pilni šilumos ir jaukumo, žaidimai, į kuriuos pasinėręs užsimiršti, kad mama jau kelintą kartą ragina sėsti prie pietų stalo. Žodžiu, dienos be rūpesčių ir skausmo. Rūtelė nebuvo iš laimingųjų - rožinis gyvenimas baigėsi pradėjus lankyti Aklųjų ir silpnaregių mokyklą, kurioje mokėsi iki septintos klasės. Mergytę pradėjo kamuoti galvos ir skrandžio skausmai. Jie buvo tokie nepakeliami, kad reikdavo malšinti stipriais leidžiamais vaistais. Grįžo į gimtuosius Pilviškius, kur pradėjo lankyti Santakos gimnaziją. Švelnus mamos pagamintas maistas numalšino skrandžio skausmus. Priežastį, kuri vertė kęsti neištveriamus galvos skausmus, atrado pati. Nuėjo į optiką, prisitaikė tinkamus akinius, ir - skausmo kaip nebūta. Tai laiko stebuklu, iš pagrindų palengvinusiu tolesnį gyvenimą. 

Klausiu, kaip sekėsi integruotis į reginčiųjų aplinką. Rūta sako sulaukusi didelio supratingumo, dėmesio ir iš mokytojų, ir iš klasės draugų. Maloniai nustebino teigiamas direktoriaus ir klasės auklėtojos požiūris į silpnaregę. Auklėtoja subtiliai pristatė Rūtą mokiniams. Negraudeno, kokia nelaiminga, pažeidžiama yra naujoji jų bendraklasė, o tiesiog paprašė padėti jai jaustis taip, kaip kiekvienas jaučiamės atsidūręs vienminčių būryje. Gal tai padėjo, o gal mažuose miesteliuose žmonės yra artimesni, jautresni, bet Rūta puikiai leido laiką gimnazijoje. Gerai mokėsi, lankė vokalinį ansamblį, kuriame dainavo duetus, o kartais ir solo. Netgi dalyvavo "Dainų dainelės" konkurse. Įsigijo draugų, buvo laiminga, netgi plušėdama prie žemės ūkio darbų. Juokiasi, kad, daiginant pomidorų ar kitų kultūrų daigus, apimdavo azartas, norėjosi kuo ilgiau liesti žemę, puoselėti daigą. Atmintyje išliko malonus epizodas iš mokyklos gyvenimo. Ateina Rūta po rugsėjo 1-osios šventės į mokyklą, o prie durų laukia klasės draugės. Pasitiko, į klasę palydėjo. Gyvenk ir džiaukis. Bet kur tau - ieškodama sotesnio duonos kąsnio, mama susiruošė į daugelio pažįstamų garbinamą Angliją. Jautriai merginai tai buvo smūgis į paširdžius. Atsiskyrimas nuo paties artimiausio žmogaus taip paveikė Rūtą, kad ją pradėjo kamuoti depresija. Nesinorėjo eiti į mokyklą, bendrauti, netgi dainuoti taip mėgstamame vokaliniame ansamblyje. Tapo apatiška, neviliojo jokia veikla. 

Reikėjo kažką daryti. Po ilgų pokalbių su šeima išeitį surado, ir, baigusi 10-ąją klasę, vėl iškeliavo į Kauną, kur Kauno medicinos universitete studijavo sesuo. Ji nuomojosi butą, tad apsigyveno kartu. Nuotaika pagerėjo, grįžo noras nepasiduoti juodoms mintims. Pradėjo mokytis Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kur mergaitės laukė dar vienas nusivylimas. Aplinka tikrai nebuvo tokia draugiška, kokia buvo Pilviškių Santakos gimnazijoje. Ne tik mokiniai, bet ir kai kurie mokytojai nesuvokė, kaip galima taip prastai matyti, kai ant nosies akiniai. Tarp klasės draugų pripažinimą pelnė tik tada, kai įrodė, kad kremtant mokslo žinias yra pranašesnė už daugelį kitų. Tik tada prasidėjo artimesnis bendravimas, supratimas ir pagarba. Kai kurie pedagogai, ypač lietuvių kalbos mokytoja, buvo kur kas supratingesni: užduotis rašomas lentoje, padiktuodavo, pasiteiraudavo, kaip jaučiasi. Deja, tokių nuovokesnių buvo mažuma. 

Jau nuo 9-os klasės žinojo, kad rinksis kineziterapiją, ir šiam žingsniui rengėsi iš anksto: aktyviai gilinosi į biologijos, matematikos, lietuvių kalbos mokslus. O savo mėgstamo dalyko - muzikos - egzaminą išlaikė nesiruošusi: nesidomėjo teorija, tobulino praktinius įgūdžius. Gerai pasirodyti padėjo dar silpnaregių mokykloje gauti taisyklingo kvėpavimo pagrindai. Sėkmingai baigusi vidurinę mokyklą, metus ilsėjosi, rūpinosi sveikata, merginai buvo atlikta operacija. Tik po to, dar kartą rimtai apmąsčiusi ir įsitikinusi, kad jos pasirinkimas teisingas, įstojo į Lietuvos sporto universitetą. Studijuoja, kaip ir svajojo, kineziterapiją. 

Neregiams ir silpnaregiams, kaip ir kitiems fizinę negalią turintiems studentams, integruojantis į sveikųjų bendruomenę, problemų nemažėja. Norint jaustis lygiems, patirti kuo mažiau nepatogumų, reikia ištverti nemažai išbandymų. Mūsų valstybėje švietimo sistema ne iki galo pritaikyta regos neįgaliesiems, nors to neturėtų būti. Tarkim, įskaitų, kolokviumų ar egzaminų užduotys pateikiamos tokiu smulkiu šriftu, kad jas ne tik silpnaregiui, bet ir reginčiajam sunku perskaityti. 

Dar tik pirmasis studijų kursas ir, matyt, reikės įveikti ne vieną nepatogumą, bet Rūta užsispyrusi, nelinkusi daug skųstis. Ji tiki, kad kliūtys, su kuriomis susiduria, ne tik vargina, bet ir grūdina, ugdo pasitikėjimą savimi. Svajonėse kuria realius planus: įsidarbinti, atskleisti visus gebėjimus savo pasirinktoje profesijoje. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, sukurti šeimą ir džiaugtis gyvenimu. Sako, nesanti moksliukė, kartais leidžia sau patinginiauti, pamiegoti. Laisvalaikiu klauso klasikinės arba populiariosios muzikos melodijų, nemėgsta roko ar sunkiojo metalo, nes trankios melodijos greitai atsibosta. Nuo didelės įtampos atsipalaiduoja mėgaudamasi vonios malonumais. Padeda pasivaikščiojimai su pinčeryte Maira. Gyvena viena mamos nupirktame dviejų kambarių butuke Vilijampolėje. Nevengia vyriškų darbų - pati susimontavo rašomąjį stalą, lovą. Su malonumu pluša virtuvėje, mėgsta gaminti patinkančius patiekalus. Niekada neatideda pradėto darbo - toks jau suvalkietės būdas: pradėjai - baik. 

Paklausta, ką rinktųsi, jeigu turėtų realią galimybę, Lietuvą ar gyvenimą svečioje šalyje, mergina atsako: tik gimtinę, čia sava kalba, mielesnė aplinka, bičiuliai. 

Sunkiai tiki, kad mama grįš čia, nes Didžiojoje Britanijoje jau įleido šaknis, triūsia keliuose darbuose. 

Rūtos pomėgis - kelionės: keletą kartų lankėsi Vokietijoje, kur sesuo Rima dirba kardiologe, o kita sesuo Jurgita - kosmetologe visažiste. Jeigu leistų finansinės galimybės, keliautų daug. Nori patirti naujų įspūdžių, domisi kitų šalių kultūra, jai smalsu pažinti žmones. Priimdama sprendimus, kaip toje liaudies patarlėje: devynis kartus atmatuoja, dešimtą kerpa. Nors pasitaiko, kad sumanymas gimsta ekspromtu, ir Rūta jį čia pat įgyvendina. 

Neištveriu nepasiteiravusi, kaip renkasi draugus. Pasirodo, atsargiai - svarbus bendravimas, bendri interesai, patikimumas, charakterio savybės. Gal todėl vengia jaunimo taip mėgstamų muzikos klubų šurmulio, nes juose gali nutikti nemalonių dalykų. Savo gimtuosiuose Pilviškiuose lankė visus renginius, mėgo susibūrimus, kur pažįstama aplinka. Neapleidžia ir Kauno mieste organizuojamų švenčių, mugių ir kitų viešų renginių. Nemėgsta vienatvės - erdvės pabūti su savimi pakanka ir namuose. 

Smalsu, ko palinkėtų sau ši komunikabili, įdomi ir atvira pašnekovė. Išgirstu: "Truputėlio sėkmės, kuri padėtų pasiekti tai, apie ką svajoji." 

Pabaigoje - moteriškai lyriškas palinkėjimas: visada justi laiko pulsą, išvengti likimo smūgių, pagauti sėkmės paukštę ir jos nepaleisti.