IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

LAIŠKAS REGINTIESIEMS

Visuotinis požiūris į aklumą ir neregį niekada nebuvo toks geranoriškas ir pozityvus kaip šiuo metu. Įvairiais istorijos laikotarpiais į akląjį žiūrėta gana skirtingai, dažnai - skeptiškai, net priešiškai. Aišku, būta gražių išimčių. Vienas kitas gabus žmogus tapdavo garsiu poetu, filosofu, oratoriumi, mokslininku, muziku ar puikiu amatininku. Bet tai buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Per daug nesigilindami į istorijos peripetijas pažymėsime, kad visuotinis požiūris į šią žmonių grupę pradėjo kisti ne taip seniai - XVIII amžiuje, pradėjus visuotinį aklųjų švietimą ir lavinimą. Šio svarbaus darbo novatorius prancūzas Valentinas Hajuji 1784 metais Paryžiuje įsteigė aklųjų institutą ir pradėjo akluosius sistemingai mokyti. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Tačiau iki rimto konkretaus darbo pradžios buvo šviečiama ir ruošiama visuomenė. XVIII amžius - amžius, kuris gavo prasmingą vertinimą, Apšvietos amžiaus vardą, atliko svarbų vaidmenį ir aklųjų labui. Išsilavinę žmonės - mokslininkai, filosofai, švietėjai - skelbė laisvės ir lygybės idėjas. Susirūpinta aklųjų padėtimi, stengtasi atskleisti jų gabumus ir parodyti šios žmonių grupės perspektyvas. 

Šiame straipsnyje prisiminsime vieną tų laikų įžymų žmogų - Deni Didro (Denis Diderot) ir jo svarbų veikalą "Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti". Šiemet sukanka 300 metų nuo garsaus švietėjo gimimo, o pernai - 35 metai, kai šis laiškas išleistas lietuvių kalba. 

Deni Didro (1713 - 1784) - prancūzų rašytojas, literatūros kritikas, vienas žymiausių Švietimo epochos atstovų, enciklopedistas. Tėvai siekė, kad sūnus pasuktų dvasininko keliu. Jis stropiai mokėsi jėzuitų švietimo įstaigose. 1732 metais baigė Paryžiaus universitetą, gavo menų fakulteto magistro laipsnį. Pasirinko ne dvasininko kelią, o, patyręs pažangių švietėjų įtaką, tapo aktyviu jų sekėju. Parašė originalių darbų, su bendraminčiais leido "Enciklopediją". Tuo metu ji tapo savotišku Švietimo epochos simboliu - manifestu. 1749 metais išleido knygą "Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti" - leidinį, padėjusį visuomenei keisti požiūrį į neregius. 

Leidinyje autorius kėlė neregių lavinimo reikalingumą ir teoriškai pagrindė galimybę sukurti lytėjimu suvokiamą raštą. Pateikė pavyzdžių apie aklųjų pasiekimus ir gebėjimus. Aukštino aklojo galimybę liečiant pirštais pažinti daiktus ir aplinką. Pateikė savo bendravimo su neregiais patirties. Štai ką rašo apie aklą mokslininką: "Saundersonas su nepaprastu pasisekimu dėstė Kembridžo universitete matematiką". Tačiau autorius apgailestauja dėl buvusios tuometinės situacijos: "Daug geriau naudotis jau gatavais simboliais negu juos kurti, o šitaip tenka elgtis, kai dar nėra nieko sukurta. Kaip būtų gera Saundersonui, jeigu penktaisiais jo gyvenimo metais būtų jau buvusi sukurta lytėjimo aritmetika ir jam pačiam nebūtų reikėję jos sugalvoti, turint dvidešimt penkerius metus." Prisiminkime, kad tuo metu brailio rašto dar nebuvo, - Luji Brailis šešių taškų raštą sukurs tik po aštuoniasdešimt metų. Iki to meto daugeliu atvejų rašto sistemas kurdavo kiekvienas individualiai ir jomis galėdavo naudotis tik pats kūrėjas. Retais atvejais keli jo pasekėjai, jeigu tokių atsirasdavo. Aptariamas Didro veikalas suvaidino reikšmingą vaidmenį organizuojant sistemingą aklųjų švietimo pradžią pasaulyje. 

Įdomus faktas: knyga "Laiškas apie akluosius regintiesiems pamokyti" Paryžiuje buvo išleista anonimiškai, be autoriaus vardo. Taip elgtis knygos autorių skatino karti patirtis. Mat 1746 metais išleista knyga "Filosofinės mintys" oficialiems valstybės ir bažnyčios atstovams pasirodė įtartina ir pasmerkta, Prancūzijos sostinėje ją viešai sudegino. Pažangios ir švietėjiškos mintys nelengvai skynėsi kelią ir aštuonioliktajame amžiuje. Norėdamas išvengti galimų nemalonumų, rašytojas nepasirašė. Moksliniai ir filosofiniai samprotavimai apie pasaulio, apie žmogaus proto galią "oficiozams" nepatiko, nors jie buvo siejami su aklojo gyvenimo patirtimi. Valdininkai netruko išsiaiškinti ir gana greitai surado autorių. Deni Didro buvo nubaustas ir šimtą dienų praleido kalėjime Vensoro pilyje. Šis incidentas parodo, kokie buvo įtempti autoriaus santykiai su oficialiais valdžios atstovais. Bet dėl šio fakto knyga nebuvo sumenkinta, veikiau priešingai, sulaukė susidomėjimo. Knyga buvo išversta į kitas kalbas ir tapo prieinama daugeliui skaitytojų įvairiose šalyse. 

D. Didro knygą išleisti lietuvių kalba iniciatyvos ėmėsi Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos darbuotojai. Iš prancūzų kalbos vertė Chuanas Viktoras Spitrys. 1977 metais knygą išleido "Minties" leidykla, gana dideliu 5000 egzempliorių tiražu. Lietuviškam leidiniui pratarmę parašė prof. Romanas Plečkaitis. Jis rašė, kad "Laišką apie akluosius regintiesiems pamokyti" reikia vertinti daugiau filosofiniu požiūriu. Jame autorius išreiškė savo pagrindines filosofines pažiūras, susiklosčiusias tuometės švietėjiškos filosofijos pagrindu. Empirikai tvirtina, kad visos žmogaus žinios kylančios iš patyrimo, kad įgimtų idėjų nėra - gimęs kūdikis tėra "tabula rasa", kurioje patyrimas įrašo įvairius įspūdžius". Knyga ir šiuo metu yra aktuali, domina skaitytojus, ypač akademinę bendruomenę. Aišku, tuomet keltos filosofinės mintys bei apmąstymai yra ne kartą kitę, bet istorine prasme leidinys tikrai įdomus ir vertingas. Skaitantys brailio raštu šį leidinį gali rasti aklųjų bibliotekoje ir jos filialuose. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Balandžio 9 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1963) Alvydas Valenta, filologas, spaudos darbuotojas, rašytojas. 

Balandžio 12 d. sukanka 80 metų, kai gimė (1933) Vytautas Karvelis, habil. socialinių mokslų daktaras, profesorius, daug nuveikęs ruošiant tiflopedagogus Lietuvoje (mirė 2011). 

Balandžio 17 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1963) Egidijus Jakimavičius, masažuotojas, UAB "Gydomojo masažo centras" Vilniuje įkūrėjas ir vadovas. 

Balandžio 20 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1963) Daina Vitkauskienė (Murauskaitė), tiflopedagogė, VšĮ Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorė.