LASS LITERATŲ KŪRYBA

Karolina KAZLAUSKIENĖ

Žibuoklės 

Vanduo jau sugrįžo į upę, 

Ledonešis baigės seniai. 

Lazdyne erškėtžvirbliai tupi, 

Juos slepia žalsvi žirginiai. 

Ant žemės po medžiais prikritę 

Daug lapų pernykščių rudų, 

Ir sukasi sukasi sukasi 

Ore debesėlis uodų. 

Va, dūzgia darbštuolė kamanė, 

Geltonas plevena drugys, 

Prieš saulę sušilti sumanė 

Marga tarsi juosta angis. 

Prie kelmo pražydo žibuoklės, 

Net švyti tarp lapų senų. 

Žibuoklės, žibuoklės, žibuoklės - 

Daugybė akelių žydrų! 

Boružėlė 

Vėl kukuoja gegutėlė, 

Pienės žydi geltonai. 

Man ant rankos boružėlė 

Nusileido nelauktai. 

Raudona graži suknytė, 

O ant jos - juodi taškai. 

- Kur skubėjai taip, mažyte, 

Skrisdama gal pavargai? 

Kojinaitės juodos juodos 

Ant kojyčių jos mažų. 

Lipa, lipa boružėlė 

Vis aukštyn, aukštyn pirštu. 

Jau visai ant piršto galo! 

Kelia, tiesina sparnus. 

- Skrisk laimingai! Gero kelio, 

Gal namo, gal į svečius... 

Ledo kalėjimas 

Lijo per naktį, lijo ir šalo, 

Šiandien iš ryto baisiai slidu. 

Kelias ir medžiai, laukas ir balos - 

Viskas apšalo baltu ledu... 

Saulei pakilus, tik žaižaruoja 

Medžiai ir tvoros, takas, laukai. 

Mainosi spalvos, dega, marguoja - 

Lobius brangiausius, atrodo, matai. 

Debesys niūrūs uždengė saulę, 

Papūtė vėjas. Vėl lyja lietus, 

Tie visi lobiai - tai tik apgaulė, 

Ledo kalėjimas - šaltas, baisus. 

Sraigė 

Esu aš prisiekus turistė, 

Kur noriu, keliauti galiu. 

Nereikia statyt palapinių 

Ir viešbučių man nė jokių! 

Miške ar sode, netgi upėj, 

Ar saulė, ar lyja lietus, 

Nereikia ieškoti, kur slėptis - 

Turiu aš visur namelius. 

Nameliai - tai mano kuprinė, 

Dėl to aš rami visada. 

Gal kartais manęs nepažinot? 

Esu aš tik sraigė maža. 

Gervės grįžo 

Ilgos ilgos gervės kojos, 

O pati - melsvai pilka. 

Juodas kaklas ir sijonas, 

Kepurėlė raudona. 

Vėjas jos sijoną plaiksto, 

"Krry!" - sušunka ji staiga, 

Žvalgosi, aplinkui vaikšto. 

Atsiliepia jai kita. 

Skamba pelkėj jų trimitai - 

Šoks. Vestuvės gervių bus. 

Jos sugrįžo, jos sugrįžo - 

Jau pavasaris pas mus! 

Bebro namas 

Graužia bebras blindę storą. 

Jau, jau tuoj, žiūrėk, nugrius! 

Turi didelį jis norą - 

Pastatyti sau namus. 

Bus po vandeniu jų durys, 

Stogas, sienos - virš vandens. 

Dumblo, akmenų jau turi, 

Ir medienos atgabens. 

Jam pati į talką skuba, 

Pasikviečia ir vaikus. 

Mėnuo šypsosi pro rūką, 

Stebi triūsiančius bebrus. 

Lėlys 

Rodo medin eigulys: 

- Pažiūrėk, mergyt, - lėlys! 

Jį pažinti nesunku, 

Kada snaudžia ant šakų. 

Tupi jis tikrai keistai, 

Ne kaip paukštis - išilgai, 

Ir atrodo lyg šaka, 

Pikto vėjo nulaužta. 

Net spalva jo - kaip žievės. 

Jis perdien čia taip tupės 

Prisiglaudęs, nežymus, 

Kai sutems - tada atkus. 

Skris, vartysis, plaks sparnais, 

Vėl domėsis vabalais. 

Prisimerkęs snaudžia jis - 

Laukia, kol ateis naktis.