NAUJOS KNYGOS

Guostė GLACKAITĖ

SMAGŪS DEKLAMUOTI

Karolinos Kazlauskienės knyga "Vaikystės dienelės" , 2012 metais išleista leidyklos "Lututė", iliustruota Lietuvos fotografų klubo daugiau nei dvidešimties fotografų nuotraukomis, paremta Pakruojo rajono savivaldybės administracijos, - miela dovana vaikams. Keturiasdešimtyje suvirš eilėraščių - daugiausia margas gamtos pasaulis. Kuo jis gali mažąjį skaitytoją suvilioti? 

Tikrai visada esama tokių, kuriems imponuoja konkretumas, - netgi eilių. Konkretūs jau patys eilėraščių pavadinimai - tai aiškios nuorodos, apie ką bus kalbama kūrinėlyje: "Boružėlė", "Ūmėdėlė", "Kregždutės", "Sraigė", "Žibuoklės" ir kiti. Iš netikėtesnių paminėčiau kelis: "Paukščių kavinė", "Ledo kalėjimas", "Akmenukų milijonas". Konkretumas jaučiamas ir poetiniame vyksme. Štai eilėraštis "Lėlys". Nusakoma lėlio poza (jis atrodo "lyg šaka"), ir spalva (ji "kaip žievės"), ir įpročiai ("jis perdien čia taip tupės", "kai sutems - tada atkus"), ir maitinimasis ("domėsis vabalais"). Manyčiau, kad šioje knygelėje itin sėkmingas fotografų ir poetės bendradarbiavimas. Dėl snaudžiančio ant šakos lėlio nuotraukos ir poetinės "nuotraukos" pranašumo dar reikėtų pasiginčyti - manau, vieniems imponuos eilėraštis, kiti rinksis fotografiją. Kita vertus, kai taip gražiai sintetinami du menai, laimi pati knyga - ji spalvinga, nuotaikinga, žaižaruojanti. Nuotraukose itin įspūdingas kolorado vabalas, sraigė, voras. Eilėraštyje dažnai atskleidžiamas nufotografuoto objekto "charakteris" - štai kad ir kolorado vabalo gudrumas: 

Prie pilvelio glaudžia kojas 

Apsimetęs grumsteliu. 

Kolorade, tu gudruolis, 

Tik už bulves - nu nu nu! 

Tie, kurie mėgsta poetinės fantazijos šuorus, čia jos daug neaptiks. Aišku, iškart įsimena boružėlės "kojinaitės juodos juodos ant kojyčių jos mažų", sraigė, pavadinta "prisiekusia turiste", žiema, primezgusi "šitiek kepurių", bebras, kuris, sumanęs statytis namą, "dumblo, akmenų jau turi", kuris "medienos atgabens". Bet apskritai visoje knygelėje dominuoja konkretaus pasaulio realijos, poetiniai siužetai paprasti. Gal šiuolaikinėmis technologijomis besižavinčius vaikus sudomins pasiklydusios varlytės bei kurmio pagalbininko istorija eilėraštyje "Kurmis ir varlės"? Paėmęs telefoną, kurmis paskambina varlytės mamai ir šitaip išgelbsti paklydėlę. 

Esama lakoniškų eilėraščių, kuriuose - įprasto poetinio lobyno tikrinti patikrinti poetiniai įvaizdžiai, bet K. Kazlauskienės knygelėje jie pinasi savaip. Štai kad ir tokie ketureiliai: " Žydi vyšnios, / Žydi ievos, / Nuo žiedelių / Raibsta pievos." Antrasis posmelis: "Skraido bitės, / Medų neša. / Ten karvutė / Žolę peša." Visi kiti - tokie pat trumpučiukai, smagūs deklamuoti. Kartais vaikams norisi tokio smagaus trumpumo - jie noriai kimba tokius eilėraštukus mokytis. Ypač tokius, kurie įtaigesni: 

Kas čia pasidarė, 

Kurgi vandenėlis? 

Žiūri išsigandęs 

Margas antinėlis. 

Smagiai prasideda ir eilėraštis "Voras": 

Audžia tyliai voras 

Vis naujus tinklus, 

Nes senus sudraskė 

Vėjas ir lietus. 

Taip pradėtas "istorijas" drąsesni poetiniai viražai padarytų nenuspėjamas, netikėtas. Kita vertus, pradžia, beldžiantis į poezijos pasaulį, ko gero, gali prasidėti ir taip, tai yra skambiai, paprastai, - vėliau bręsdamas žmogus atranda tai, kas yra tikroji lyrikos gelmė, perlas. 

Kažkada viename interviu teko girdėti Martyną Vainilaitį sakant, kad rašyti vaikams sunkiau nei suaugusiems. Niekada nebuvau susimąsčiusi, kodėl. Šiandien kelias priežastis numanau. Rašyti vaikams - tai grįžti į pirmapradišką ir neprognozuojamą pasaulį be jokių kaukių. Rašyti vaikams - tai prabilti į juos paradoksalia jų pačių kalba. Kartą vieną tokį sakinį perskaičiau ant didelio džipo: "Kai užaugsiu, būsiu džipas." K. Kazlauskienei, kaip poetei, linkiu kuo drąsesnių ir lakesnių plunksnos šuolių.