JAUNA MINTIS

SIEKIU PAŽINTI REALYBĘ

"Šiame gyvenime nedaug ką nuveikiau. Kol kas baigiau vidurinę mokyklą, Lietuvos edukologijos universitetą (LEU). Dabar mokausi masažo. Vien šiomis gyvenimo sritimis neapsiriboju. Mane domina daugybė įvairiausių dalykų. Ypač domiuosi mokslo naujienomis. Mano tikslas - kuo daugiau pažinti, pamatyti, padaryti. Savo esaties neįsivaizduoju be muzikos ir literatūros. Ypač žaviuosi vadinamaisiais "prarastos kartos" menininkais. Vienas iš jų - Gabrielis Garsija Markesas. Su juo tikrai mielai praleisčiau savaitgalį. Pokalbių temų mums nepristigtų", - apie save pasakojo "Mūsų žodžio" pašnekovė Giedrė Meškauskaitė. 

Giedrę neramina tokie patys dalykai kaip ir kitus. Silpnaregė akcentuoja socialinius netolygumus bei sunkumus. O dėl savo ateities mergina nesuka galvos. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų turime savo ateitį. O kokia jinai bus - tik laiko klausimas. Dėl to nuogąstauti ir krimstis neverta. 

"M. Ž." Humanitariniai mokslai, mokytojo profesija - tai vaikystės svajonių išsipildymas ar tik... 

G. M. Į šį klausimą nėra taip paprasta atsakyti. Pirmiausia į universitetą stojau norėdama ištrūkti iš kasdienybės rato. Vyliausi sutikti kitokius žmones. Juos geriau pažinti ir susidraugauti. Žinoma, troškau įgyti kuo daugiau žinių. Kodėl pasirinkau istoriją-pedagogiką? Mano pasaulėvokai ši specialybė labai tiko. Ji labai plati, apimanti daugelį gyvenimo sričių. Istorija gali būti bet kas. Faktiškai bet kuris įvykis jau priskiriamas istorijai. Studijų metais supratau, kad istorike mokslininke tikrai negalėčiau dirbti. Manęs nevilioja dokumentų analizė ir monografijų rašymas. Istorijoje domiuosi kitais dalykais. Istorija - savotiškas patirties įgijimo būdas, asmenybės lavinimo priemonė. 

"M. Ž." Rinkdamasi mokytojos istorikės studijas, gal turėjai sektiną pavyzdį, o gal kaip tik - atvirkščiai? 

G. M. Kiekvienas mokinys turi jam patinkantį ar nepatinkantį mokytoją. Dažniausiai juo besąlygiškai žavimasi arba atvirkščiai. Aš irgi nesu išimtis. Norėčiau kalbėti apie dėstytojus. Į juos galėjau pažvelgti ne vaiko, o suaugusio žmogaus akimis. Studijų metais mane žavėjo vyresnio amžiaus dėstytojai. Jie geba gyventi savo dėstomu dalyku ir tyrimo objektu. Jie ne tik puikiai išmano savo dalyką, bet ir sugeba jį susieti su gyvenimu bei žmonėmis. Iš tikrųjų gerai perteikti žinias nėra lengvas uždavinys. Vien akademinių žinių nepakanka. Dėstytojas turi būti ne tik mokslininkas, bet ir geras pasakotojas bei psichologas, gebantis valdyti studentų auditoriją. Džiaugiuosi, kad tokių dėstytojų sutikau. 

Dar noriu sugrįžti prie mokytojų temos. Būnant mokiniu, mokytoją vertinti teigiamai sunku. Studijuodama supratau, kad mokytojo profesija yra labai keistas darinys, į vieną suplakantis profesionalumą ir socialinį bendravimą. Dabar mokytojų nelengvą darbą vertinu ir juo žaviuosi. Ne kiekvienas gali suvaldyti ir ko nors išmokyti pašėlusius paauglius ar vietoje nenustygstančius pradinukus. 

"M. Ž." Kokią įtaką studijos Edukologijos universitete turėjo tavo asmenybei? 

G. M. LEU studijas vertinu pusmečiais. Jie yra skirtingi. Štai studijų pirmąjį pusmetį man buvo keista stebėti bendramokslių elgesį. Antrąjį pusmetį studentai įsidrąsino ir ėmė aktyviai dalyvauti universiteto visuomeninėje veikloje. Trečiasis pusmetis įsiminė, nes buvo dėstomųjų dalykų įvairovė. Be istorinių disciplinų, buvo dėstoma psichologija, sociologija ir pedagogika. Mūsų kurse mokėsi šešiasdešimt studentų. Pirmaisiais metais bendravau tik su keliomis kurso draugėmis. Pernelyg bendrauti nesistengiau. Esu uždaras žmogus. Nemėgstu kitiems siūlyti savo draugystės. Mėgstu nedidelę draugiją. Iš bendramokslių priešiškumo nesulaukiau. Tiek dėstytojai, tiek studentai yra atviri, pasiruošę bendrauti ir padėti. Jie mane priėmė natūraliai. Negalios neakcentavo. Studijų pabaigoje įsidrąsinau. Su visais bendravau laisvai. 

"M. Ž." Šioje aukštojoje mokykloje mokslai studentams, turintiems regos negalią, yra pritaikyti? 

G. M. Studijos LEU studentams su negalia nėra pritaikytos. Tai yra studento ir dėstytojo savas santykis. Dėstytojai su neįgaliais studentais susiduria retai, todėl jiems tai irgi savotiškas iššūkis. Žinoma, jie, kiek išmanė, tiek padėjo. Jeigu egzaminas būdavo raštu, tai aš atsakinėjau žodžiu. Kartais nukopijuotą dėstomąją medžiagą man duodavo padidintomis raidėmis. Trečiame kurse mėginome gauti kompiuterį su teksto didinamąja programa. Deja, diegiant šią programą atsirado nenumatytų kliūčių. Dėstytojai mielai pritaikytų studentams su regos negalia mokomąjį procesą, bet šioje srityje jie paprasčiausiai neturi jokios patirties. 

"M. Ž." Paprastai humanitarinės studijos reikalauja nemažo apsiskaitymo ir nuolatinio bendravimo su knyga. Kaip pati susidorojai su šiuo nelengvu reikalavimu? 

G. M. Apsiskaitymas - plati sąvoka. Žinoma, studentui humanitarui gyvenimas be knygos neįsivaizduojamas. Man skaityti buvo labai sunku. Noras pažinti ir sužinoti vertė ieškoti išeičių. Dar kai geriau mačiau, nemažai skaičiau. Šis įdirbis pravertė studijuojant. Dažnai reikėjo pagalbos prašyti draugų bei artimųjų. Kartais skaitydavau savarankiškai. Tomis dienomis ilgai sėdėjau bibliotekoje. Palyginti su bendramoksliais, mano skaitymo sparta labai menka. Tą pačią knygą skaitau keliolika kartų lėčiau negu regintieji. Naudodamasi didinamuoju stiklu didelės spartos nepasieksi. Bibliotekos darbuotojos, matydamos mano vargus, nusižengdavo bendrai tvarkai. Jos leisdavo kai kurias knygas išsinešti iš bibliotekos. Labai padėjo ir Lietuvos aklųjų biblioteka. Naudojausi garsinių knygų fondais. Smagu, kad yra įgarsinta tiek daug naudingų knygų. 

"M. Ž." Dėl kokių priežasčių pasirinkai ne mokytojos darbą, o praktinę profesiją - masažą? 

G. M. Priežastis banali - nesu garantuota, kad gausiu mokytojos darbą. Mano gyvenimas - eksperimentas. Suprantu, tai skamba keistai. Norėdama pažinti save, turiu eksperimentuoti. To daryti nenoriu "kitų sąskaita", todėl nusprendžiau mokytis masažo. Tai praktinė profesija, užtikrinanti tam tikras nuolatines pajamas. 

"M. Ž." Kaip tavo gyvenime atsirado fotoaparatas? 

G. M. Norėdama pažinti gyvenimą, stebiu akimirkas. Gal todėl atsirado fotonuotraukos. Tiesa, fotoaparato aš neturiu. Fotografuoju mobiliuoju telefonu. Šis pomėgis priverčia būti pastabiai. Gyvenime yra daug dalykų, kurių kasdien nematome. Turėdamas rankose akimirkų fiksavimo aparatą, daug ko tiesiog negali nepastebėti. Koks malonumas tokias akimirkas įamžinti. Fotografija susidomėjau dar būdama paauglė. Ypač rimtai susidomėjau mokydamasi vidurinės mokyklos paskutinėse klasėse. Dažniausiai fotografuoju savo malonumui. 

"M. Ž." Studijų metais savo nuotraukas po egzamino dovanojai dėstytojams. Tai originalumo proveržis ar paprasčiausia padėka? 

G. M. Nesiekiau išsiskirti iš kitų studentų. Nuotraukų dovanojimas - tai tam tikra prabanga. Dėstytojai perteikia savo žinias, gyvenimo patirtį. Kitais žodžiais tariant, žmogus atiduoda dalelę savęs. Tai tikrai nepaprasta. Panorau jiems už triūsą atsilyginti. Mano sielos dalis - fotografija. Tad po egzamino, jau įvertinta, dėstytojams dovanojau po vieną nuotrauką. Nuotraukų tematika labai įvairi. Man ne tiek svarbu, kokia akimirka ten užfiksuota. Kur kas svarbiau, kad su dėstytojais pasidalinau savo kūrybos dalele. 

"M. Ž." Be fotografavimo, mėgini rašyti. Kodėl rašai pasakas? 

G. M. Pasakų rašymas - sveikintinas dalykas. Pasaka ar fantastinis elementas kartais leidžia pasakyti daugiau negu įprastas žanras. Tokia žanrinė forma leidžia suderinti realiame gyvenime nesuderinamus reiškinius ir procesus. Nesu didelė literatė ir literatūros žinovė. Mano kūrinėliai - spontaniškumo vaisius. Tai pasakos ir mitologijos samplaika. Nutolimas nuo realybės yra pats geriausias tikrovės pažinimo būdas. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS