LIETUVOS AKLŲJŲ ŠVIETIMUI - 85

VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ

Šiuos, 2013 metus, aklųjų bendruomenėje minime kaip neregių švietimo metus. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus Lietuvoje prasidėjo organizuotas neregių mokymas. 

Kur per tuos dešimtmečius nuėjome, kas esame, kur einame? Šiuos ar panašius klausimus 2013-aisiais kelsime ne kartą. Vienas pirmųjų bandymų - žurnalisto Alvydo Valentos pokalbis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) direktore Angele Daujotiene. 

- Gerbiama direktore, pradėkime nuo to, kad LASUC vidurinė mokykla tapo gimnazija. Kada tai įvyko? Kodėl? Ar realiai kas nors pasikeitė, jeigu taip, tai kas? 

Lietuvoje iki 2015 metų pagal naująjį Švietimo įstatymą vidurinių mokyklų apskritai neturėtų likti. Visos vidurinės mokyklos, nenorinčios tapti pagrindinėmis mokyklomis ar progimnazijomis, turi akredituotis. Yra tam tikri rodikliai, kuriuos mokykla turi atitikti, kad galėtų vadintis gimnazija. Mūsų mokykla irgi tam ruošėsi. Ruošėmės ilgokai, apie pora metų. Praėjusių metų balandį vyko akreditacinės komisijos posėdis (komisiją sudaro švietimo įstaigų, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovai). Iš 180 galimų taškų surinkome 162 - tai labai geras įvertinimas. Nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d. tapome gimnazija, pasikeitė LASUC nuostatai, visa organizacinė centro struktūra (su ja galima susipažinti LASUC interneto svetainėje www.lasuc.lt). Tapome "ilgąja" gimnazija, t. y. gimnazija, kurioje mokiniai mokosi nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kaip žinome, daugelis Lietuvos gimnazijų turi tik baigiamąsias keturias klases. Mokyklos tapimo gimnazija procesas nėra toks paprastas: akreditacinė komisija dirba pačioje mokykloje, vertina daugelį kriterijų: moksleivių pažangumą, lankomumą, įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas skaičių, mokyklos bendruomenės pasirengimą pokyčiams. Kaip minėjau, gavome aukštą įvertinimą ir tai, be abejo, džiugina. 

- Bet kurios įstaigos struktūra - labiau formalus dalykas, reikalingas pačiai įstaigai, jos darbuotojams, su ja tiesiogiai susijusioms struktūroms. Vis dėlto žmonėms, besidomintiems aklųjų ugdymu, būtų įdomu plačiau sužinoti, koks Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centras yra dabar, kaip veikia visas organizmas ar atskiros jo dalys? 

- Pirmiausia neliko bendrojo ugdymo skyriaus - jis tapo gimnazija. Gimnazijoje nėra lavinamųjų klasių, jos priklauso specialiojo ugdymo skyriui. Šis skyrius taip pat vykdo ikimokyklinį specialųjį ir kurčneregių specialųjį ugdymą. Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyrius vienija specialistus, teikiančius pagalbą tiek gimnazijos, tiek ir visos Lietuvos švietimo darbuotojams, mokiniams bei jų tėvams. Neformaliojo švietimo ir socializacijos skyrius rūpinasi popamokine mokinių veikla. Informacijos skyrius papildo fondus vadovėliais, mokymo priemonėmis, leidžia vadovėlius brailio raštu. Ugdymo aprūpinimo skyrius tvarko mokyklos ūkį, valgyklos ir medicinos punkto darbą. 

- LASS vadovai nuolat akcentuoja, kad turi keistis, tiksliau, plėstis LASUC funkcijos (suaugusiųjų reabilitacija, pagalba integruotai besimokantiems vaikams ir pan.). Ką apie šį funkcijų išplėtimą manote jūs? 

- Visos funkcijos, kurias suminėjote, yra vykdomos tiek, kiek leidžia centro kompetencija. LASS kelia klausimą dėl profesinio mokymo būtinybės. Tačiau tiek mūsų bendruomenės požiūris šiuo klausimu, tiek bendra situacijos analizė rodo, kad profesiją aklieji ir silpnaregiai turėtų įgyti integruotai. Profesinio ugdymo praktiką turėjome, centre vienuolika metų veikė profesinio lavinimo skyrius. Skyrių teko uždaryti dėl objektyvių priežasčių - nesusirinkdavo reikalingas moksleivių skaičius. Didžiausią šio skyriaus moksleivių dalį sudarydavo mūsų centro auklėtiniai. Dabar jau keleri metai 80 - 90 proc. mūsų mokinių įstoja į aukštąsias ar profesines mokyklas, mokosi kartu su reginčiaisiais. Štai, pavyzdžiui, praėjusiais metais iš trylikos abiturientų mokosi 12. Akivaizdu, kad žmonės nori įsigyti paklausias, vertinamas profesijas, o tai dažniausiai galima padaryti tik mokantis kartu su reginčiaisiais. Manau, kad ši tendencija išliks ir ateityje. O suaugusiųjų reabilitacija pagal patvirtintas Švietimo ir mokslo ministerijos socialinio ugdymo programas vykdoma. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris būtų kreipęsis ir nebūtų gavęs pagalbos. Priminsiu, kad pagal ŠMM patvirtintas programas, socialinės reabilitacijos kursą sudaro keturios dalys. Tai orientacija ir mobilumas, kasdienio gyvenimo įgūdžiai, brailio raštas, kompiuterinis raštingumas. 

- Vis dėlto žiūrint iš šalies ir pernelyg nelendant į reabilitacijos brūzgynus, susidaro įspūdis, kad prieš keletą metų šis procesas buvo gyvesnis, socialinio ugdymo skyriuje nuolat būdavo keletas neregių, kažkas vykdavo... 

- Taip, būdavo. Bet, kaip minėjau, šiuo metu neturime jokių prašymų. Paskutinė sutartis su LASS tuo reikalu buvo bene 2011 metais. Kalbant apie regėjimo negalią turinčių žmonių reabilitaciją, matyt, reikia kalbėti ir apie tai, kad nesame globos įstaiga, kaip kai kas įsivaizduoja, kad galėtume suaugusius žmones apgyvendinti, maitinti. Tai jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklos sritis. Kad galėtume žmogų apgyvendinti, maitinti, reikalingas papildomas finansavimas. Tas finansavimas turi būti iš kažkur skiriamas - savivaldybių biudžetų, valstybinių programų, projektų ar pan., tačiau be jo priimti žmogaus negalime. Pačią socialinės reabilitacijos bazę turime, darbuotojus - taip pat, žmonės gali kreiptis bet kuriuo metu, išskyrus vasaros atostogas, kai mūsų darbuotojai atostogauja. 

- Grįžkime prie vaikų. Tiflopedagoginė pagalba integruotai besimokantiems vaikams - kokia LASUC vizija ar pozicija yra šiuo klausimu? 

- Kiekvienam vaikui Lietuvoje, turinčiam kokią nors negalią, turi būti nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai. Tik tokiu atveju jis gauna papildomą finansavimą, o kartu ir papildomas paslaugas. Akliems ir silpnaregiams vaikams visoje Lietuvoje specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi dalyvaujant mūsų centro tiflopedagogams. Tiflopedagogai susitinka su vaiku, vertina jo regėjimą, rašo rekomendacijas. Tokiu būdu vien per pirmąjį praėjusių metų pusmetį patikrinta beveik 500 vaikų. Iš jų daugiau nei šimtui nustatyti specialieji poreikiai. 

- Daug metų kalbama apie tai, kad LASUC turėtų tapti visos Lietuvos aklųjų ugdymo metodiniu (ar resursų) centru. Ką jūs apie tai manote? Ar tai vyksta, jeigu taip, tai šį vyksmą pakomentuokite plačiau. Jeigu ne - tai dėl kokių priežasčių? 

- Kaip mes aiškinamės resursų centro sampratą? Manau, kad tiek mes, tiek Prano Daunio centras Kaune ir yra tokie resursų centrai. Čia yra kaupiama tiflopedagoginė patirtis, čia, susidūrę su problemomis, kreipiasi bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai. Tai būtų tarsi vienas resursų blokas. Antras blokas - tikrieji resursai: mokymo priemonės - vadovėliai, žemėlapiai ir t. t. Anksčiau, kai aklųjų buvo daugiau, dėl priemonių kildavo problemų. Dabar jų praktiškai nekyla. Kas prašo, tas gauna. Vertinimas, pagalbos suteikimas, konsultavimas - visą šią veiklą vykdome. 

- Ar bendrojo lavinimo mokyklos žino, kad yra toks Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, ar kreipiasi, ar naudojasi jūsų paslaugomis? 

- Lietuva jau nuėjusi daug toliau nei situacija, kurioje kas nors apie mus žino ar nežino. 2012 m. birželio mėn. priimtas bendras ŠMM ir Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimas dėl kompleksinės pagalbos vaikams teikimo. Kiekvienoje savivaldybėje yra žmogus, atsakingas už tokios pagalbos teikimą. Taigi pagalbos teikimas negalią turintiems vaikams jau yra reglamentuojamas teisės aktais. Tačiau čia reikia prisiminti, kad pagal Savivaldos įstatymą kiekviena savivaldybė savo teritorijos gyventojais rūpinasi pati. Pati sprendžia, kaip ir iš kur paslaugas pirks. Vienos savivaldybės su mūsų centru sudaro sutartis, kitos vaikus atveža pačios. Vienos kreipiasi į Kauną, kitos - į mus. 

- Kokios yra neregių ir silpnaregių ugdymo tendencijos? Kaip ir kokias jas matote jūs? Kaip vystysis ar galėtų vystytis aklųjų ir silpnaregių švietimas artimiausią dešimtmetį? 

- Pirmiausia turime konstatuoti, kad tikrųjų aklųjų ir silpnaregių Lietuvoje mažėja. Mane, kaip Lietuvos pilietę, tai džiugina. Kodėl mažėja, priežastis matyčiau tris. Visų pirma gimstamumo problema. Antra - migracija. Trečia - medicinos pažanga. Sparčiai mažėja vaikų, rašančių brailio raštu. Mūsų centre klasėse po vieną du mokinius. Visoje Lietuvoje integruotai mokosi aštuoni, rašantys brailio raštu. Prieš dešimt metų tokių mokinių buvo dvigubai daugiau. Taigi pirmoji ir svarbiausia tendencija būtų mano minėtas nematančių ar labai silpnai matančių vaikų mažėjimas. Antra tendencija, jau tiesiogiai susijusi su švietimu, geresnė pagalba integruotai besimokantiems silpnaregiams vaikams. Moksleiviai, jų tėvai vis drąsiau eina integracijos keliu. Nedidelė mokinių dalis liks specialiosiose mokyklose. Nerimą kelia kompleksinę negalią turintys vaikai. Vaikui paprastai nustatoma pirmoji stipresnė ar labiau į akis krintanti negalia, o į tai, kad jis dar gali ir blogai matyti, nekreipiama dėmesio. Tuos dalykus aptarsime balandį vyksiančioje konferencijoje. 

- Kiek pamenu, kelis dešimtmečius buvo teigiama, kad, nors medicina vis pažangesnė, nematančių ir silpnai matančių vaikų skaičius populiacijoje beveik nesikeičia - jų būdavo priskaičiuojama apie tūkstantį. Dabar, jeigu neklystu, paskutiniais duomenimis Lietuvoje tokių vaikų yra 500: apie 450 mokyklinio amžiaus ir apie 50 ikimokyklinio amžiaus. Išeitų lyg ir dvigubai mažiau nei prieš penkiolika ar dvidešimt metų? 

- Šis klausimas ypač jautrus. Manau, kad ir tie skaičiai, kuriuos paminėjote, nerodo tikrosios padėties. Kad ir dėl vienos paprastos priežasties: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai pateikiame bendrą moksleivių skaičių mes, ir tuo pat metu tuos pačius moksleivius pateikia rajonų, iš kurių jie yra kilę, organizacijų (dabar LASS filialai - red. past.) vadovai. Netvirtinu, kad tai visuotinis reiškinys, bet tokių atvejų tikrai yra buvę. Kol neturėsime vardinių sąrašų, neturėsime ir tikslaus šių mokinių skaičiaus. Galiu pasakyti dar daugiau: esama rajonų, kur oficialiai deklaruojama, kad nėra nė vieno nematančio ar silpnaregio vaiko. Lietuvoje veikia švietimo darbuotojų informavimo sistema (SVIS). Šioje sistemoje kaupiami duomenys apie visus mokyklinio amžiaus vaikus. Tiesa, prisijungti prie jos gali ne kiekvienas žmogus, o tik gavęs prieigos teisę ir reikalingus slaptažodžius. Tai štai, jeigu pasižvalgysime po SVIS'ą, tai ir rasime mano vardintų rajonų, kur nėra aklųjų ir silpnaregių vaikų. 

- Ką tokia situacija rodo? Kad nemokame ieškoti? 

- Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad pedagoginės psichologinės tarnybos tinkamai nenustato visų vaiko turimų negalių ir ugdymosi sunkumų. Kaip ir minėjau, nustatoma didesnė, stipresnė negalia ar sunkumas, o tai, kad vaikas dar gali ir blogai matyti tarsi lieka nuošalyje. 

(bus daugiau)