IŠ MŪSŲ KALENDORIAUS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

VASARIO 27-OJI

Šią dieną turėtų prisiminti visi Lietuvos aklieji ir silpnaregiai, jų bičiuliai. Būtent, vasario 27 dieną 1928 metais buvo atvertos Kauno aklųjų instituto durys, prasidėjo pirmieji mokslo metai. Pirmoji švietimo įstaiga Lietuvoje akliesiems pradėjo veiklą. Tą įsimintiną dieną Aklųjų institute buvo du pedagogai ir dvidešimt auklėtinių. Moksleiviai pradėti mokyti bendrojo lavinimo dalykų, muzikos ir neregiams prieinamų amatų. Ši data - tai ir švietimo, ir organizuotos aklųjų veiklos, ir neregių profesinio rengimo pradžių pradžia. Pirmieji auklėtiniai savo stropumu įrodė, kad gali labai daug. Per stebėtinai trumpą laiką išmoko brailio raštą, puikiai išmoko dėstomus dalykus. Po keturių mėnesių, birželio 27 dieną, apsilankęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su Vyriausybės delegacija buvo maloniai nustebinti aklųjų pasiekimų. Tai puikiausiai liudija likęs Prezidento įrašas Kauno aklųjų instituto svečių knygoje, kraštotyrininkų išsaugotoje iki šių dienų. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro taryba šiuos - 2013 metus - paskelbė Aklųjų švietimo metais. Numatyta didelė renginių programa, bus įvairių susitikimų, diskusijų, konferencijų, parodų. 

Apie aklųjų ir silpnaregių švietimą bei lavinimą rašyta daug, matyt, ir ateityje šia tema bus rašoma - ją gvildens ne vienas žurnalistas, pedagogas ir mokslininkas. Per švietimo dešimtmečius keitėsi ir tobulėjo įvairios mokymo programos, kito ir pačios mokymo bei ugdymo įstaigos. Žmonės su regos sutrikimais tapo išsilavinusiais ir gana išprususiais. Gabūs įgijo aukštąjį išsilavinimą. Sėkmingai darbuojasi įvairiose įmonėse, įstaigose ar turi savo verslą. Apie juos būtų galima parašyti didelį straipsnį, gal straipsnių ciklą, bet šiuo atveju mums labiau rūpi švietimo pradžia, vystymasis bei šio proceso istorinė kaita. Ir čia pirmiausia iškyla pedagogas, išmokęs pirmąją raidę ir atvėręs kelius į pasaulio pažinimą, nuoširdžiu darbu įskiepijęs meilę žodžiui, mokslui ir kultūrai. Prie šio kilnaus darbo prisidėjo daug pedagogų. Nors tikslios statistikos nėra, bet remiantis kai kuriais šaltiniais tikėtina, kad tokių žmonių, dirbusių ir šiuo metu tebedirbančių su neregiais moksleiviais, jau gerokai per tūkstantį. Aišku, vieni dirbo trumpiau, kiti didžiąją gyvenimo dalį paskyrė tiflopedagogo darbui. Už tai buvę moksleiviai jiems yra nuoširdžiai dėkingi. Neminėsime garbių pedagogų vardų, jų būtų labai labai daug, tačiau vieną buvusį pokario metų moksleivį minėti būtina. Tai jis jausdamas dėkingumą ir pagarbą šios profesijos žmonėms atliko didelį ir labai kruopštų darbą. Suregistravo XX amžiaus pedagogus, dirbusius su aklaisiais ir silpnaregiais moksleiviais, ir išleido knygą "Lietuvos tiflopedagogų sąvadas". Socialinių mokslų daktaro Valentino Vytauto Toločkos knygą 2002 metais išleido Lietuvos aklųjų biblioteka. Šis rašytinis paminklas - tai padėka humaniškiausios profesijos žmonėms. Leidinyje suregistruoti 775 asmenys. 

Aklųjų švietimo sukakties proga pažvelkime, kaip steigėsi ir kito švietimo įstaigos Lietuvoje. Daug dešimtmečių aklųjų švietimo centras buvo Kaune. Čia pradėjęs veikti Aklųjų institutas plėtėsi ir didėjo. Lietuvos akliesiems globoti draugijos iniciatyva 1937 m. pavasarį buvo pastatytas naujas erdvus dviaukštis mūrinis pastatas, tuo metu garsiai pavadintas instituto rūmais. Moksleiviai iš dviejų nedidelių medinių pastatų persikėlė į erdvias patalpas. Reikia pasidžiaugti, kad visi trys pastatai iki šių dienų yra išlikę, tai tikri mūsų istorijos liudininkai, jų sienos mena daug praeities įvykių. O dviejuose pastatuose iki šiol aidi moksleivių balsai. Čia veikia Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, jo adresas - Taikos prospektas 6 a. Persikėlus į naujuosius rūmus iš esmės pasikeitė ir pagerėjo moksleivių gyvenimo ir mokymosi sąlygos. Padaugėjo moksleivių. Praplėstos mokymo programos, pagausėjo mokymo priemonių, instituto bibliotekoje padaugėjo knygų. Apie mokymo įstaigą ir moksleivių pasiekimus vis dažniau sužinodavo visuomenė. Mokiniai koncertuodavo mieste, buvo pristatomos jų darbų parodos, o atliekami kūriniai skambėdavo per Kauno radiofoną. Leidžiami leidiniai buvo gausiai iliustruoti nuotraukomis - jie pasakojo apie Lietuvos ir pasaulio aklųjų gyvenimą ir veiklą. Visos šios priemonės keitė žmonių pažiūrį į akluosius ir aklumą. Tačiau keičiantis politinei situacijai keitėsi ir mokymo įstaigos veikla. Sovietams okupavus Lietuvą, įvyko daug pasikeitimų. Buvo likviduota Lietuvos akliesiems globoti draugija, kuri rūpinosi instituto veikla. Buvo panaikinta lenkų okupuotame Vilniuje veikusi aklųjų mokykla, o moksleiviai tolesniam mokslui buvo perkelti į Kauno aklųjų institutą. 1940 m. spalio 1 dieną Kauno aklųjų institutas buvo suvalstybintas, o 1941 m. vasarą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, prasidėjo negandų ir nepriteklių metai. Pablogėjo ir instituto bei moksleivių situacija. Pusę instituto rūmų pastato užėmė okupantų vokiečių dalinys, reikėjo gyventi ir mokytis labai susispaudus - būta vargo ir bado dienų. Bet ir tokiomis sąlygomis instituto veikla nenutrūko. Okupacijos metais Aklųjų institutas liko valstybinė mokykla su priaugančiomis bendrojo lavinimo ir amatų mokymo klasėmis. O 1944 m. birželio mėnesį aštuntos klasės baigimo pažymėjimus gavo pirmoji moksleivių laida. 

Pasibaigus karui, pagerėjo bendra situacija. Pradėta kurti Lietuvos aklųjų draugija. Kauno aklųjų institutas buvo pervardintas ir nuo 1949 metų tapo Kauno aklųjų mokykla-internatu. Tokiu pavadinimu ši mokymo įstaiga veikė iki 1975 m. rugpjūčio 31 dienos ir buvo vienintelė mokymo įstaiga Lietuvoje, kuri lavino mokyklinio amžiaus vaikus. 1955 metais ji tampa vidurine mokykla. Tais metais išleidžiama pirmoji abiturientų laida - brandos atestatus gauna penki moksleiviai. Džiugu, kad ir šiandien du šios abiturientų laidos žmonės yra veiklūs, žinomi Lietuvoje ir už jos ribų. Tai - spaudos darbuotojas ir rašytojas Lionginas Ragėnas bei socialinių mokslų daktaras Valentinas Vytautas Toločka.  

Sustiprėjus aklųjų organizacijai buvo remiama ir ši Kauno mokykla. Skiriamos nemažos finansinės lėšos mokymo priemonėms įsigyti, moksleivių aprangai bei mitybai. Organizacijos vadovai rūpinosi, kad jaunoji karta būtų išsilavinusi ir nejaustų nepriteklių, o pabaigę mokslus taptų aktyviais ir kūrybingais Aklųjų draugijos nariais. Kasmet daugėjo moksleivių. Gabiausieji, baigę vidurinę mokyklą, stodavo į aukštąsias mokyklas ir sėkmingai jas baigdavo. 

Pokario metais susirūpinta ir suaugusių aklųjų bei silpnaregių švietimu. Tuo metu daug žmonių buvo neišsilavinusių. Lietuvos aklųjų draugijos vadovai ėmėsi savo narių švietimo. Prie penkių Aklųjų draugijos įmonių, veikusių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Švėkšnoje, organizavo beraščių ir mažaraščių mokymo kursus. Buvo patvirtinti kursų nuostatai ir mokymo programa, priimti dirbti mokytojai. Po darbo valandų neregiai buvo mokomi bendrųjų dalykų bei skaityti ir rašyti brailio raštu. Tokie kursai vyko nuo 1959 metų pradžios iki 1965 m. pavasario. Po to penkerius metus suaugusieji galėjo mokytis vakarinėse pamaininėse vidurinėse mokyklose, kuriose veikė specialiosios klasės akliesiems. 1971 metais buvo įkurta Respublikinė suaugusių aklųjų vidurinė mokykla. Mokyklos centras su administracija buvo Kaune, skyriai - Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Vilniuje. Ši mokykla veikė 20 metų. 

Grįžkime prie vaikų švietimo. Kaip anksčiau rašyta, iki 1975 metų Lietuvoje veikė tik viena mokykla Kaune, tačiau į ją patekdavo ne visi vaikai, turintys regos sutrikimų. Mokykla buvo perpildyta, nes prieš karą statant pastatą buvo numatyta, kad čia mokysis 100 auklėtinių, o jų kai kuriais metais būdavo iki 170. Nedideliuose bendrabučio kambariuose miegodavo 12, kartais 14 vaikų. Stigo patalpų ir mokymo reikmėms. Spręsti susidariusią situaciją suskubo Lietuvos aklųjų draugija. Buvo priimtas nutarimas skirti nemažą pinigų sumą iš organizacijos lėšų ir pradėti projektuoti bei statyti antrąją mokyklą Vilniuje. Taigi 1975 m. rugsėjo 1-ąją Lietuvoje pradėjo veikti dvi mokyklos, skirtos sutrikusios regos moksleiviams: Kauno silpnaregių mokykla-internatas ir Vilniaus aklųjų bei silpnaregių mokykla-internatas. 

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kito ir tobulėjo švietimo sistema. Mokyklų pagrindu susikūrė ugdymo centrai. 1994 metų pradžioje Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Jis teikia metodinę paramą, konsultuoja kitų ugdymo įstaigų specialistus, leidžia vadovėlius brailio raštu. Labai svarbų vaidmenį suvaidino šioje įstaigoje veikęs Kompiuterinės technikos taikymo centras - jis atvėrė kelią aklųjų kompiuteriniam raštingumui Lietuvoje. Pastaruoju metu vis daugiau moksleivių renkasi integruotą mokymąsi ir mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. 

Minint gražią Lietuvos aklųjų ir silpnaregių švietimo sukaktį, tikrai yra kuo pasidžiaugti. Neregiai yra išsilavinę, lygiaverčiai visuomenės nariai, renkasi priimtinas profesijas, studijuoja aukštosiose mokyklose, sėkmingai integruojasi į darbo rinką, yra matomi, turi didelių galimybių rinktis. 

MINĖTINOS SUKAKTYS 

Kovo 9 d. sukanka 70 metų, kai gimė (1943) Ona Metelionienė (Vailionytė), aktyvi LASS narė Lazdijų rajone. 

Kovo 28 d. sukanka 50 metų, kai gimė (1963) ekonomistas, buvęs UAB "Regseda" direktorius Valdas Glaveckas.