LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Vaclovas AREIMA
|
TARP MILIJARDŲ VIENINTELIS
Tu tiki daktarais, Visokiausiais kerais. Geriau savimi patikėki. Žinok, nieks neateis Ir tavęs nepakeis, Nes užgimęs gavai savo vietą.
Juk vienintelis tu Toks pasauly esi Ir pakeisti to niekas negali. Net užgimę kartu Žemės šios bruzdesy Nepaklius į tau skirtą vietelę.
KAM?
O Dieve, jei šviesa esi, Kodėl man tamsą dovanojai?! Gal kad pabuvęs liūdesy Geriau pajusčiau džiaugsmą rojaus?
O gal žinojai, kad manęs Šviesoj nebūtų niekas matęs? Tam, kad įveikčiau bedugnes, Raistus, kur veisiasi gyvatės?
Kad man aklam nebūt baisu Nei gyliai, nei didžiuliai aukščiai... Ar tam, kad buvimu tamsiu Sveikiesiems apie šviesą šaukčiau?
LIKIMAS
Nenupirksi laimės, Skausmo neparduosi, Niekur nepabėgsi Nuo savos lemties. Ką likimas siuntė, Tuo ir pasiguosi. Neuždegs jau niekas Tau naujos žvaigždės.
NE MENININKUI
Manajam pasauly Kiti vėjai pučia, Ir paukšteliai gieda Ten visai kitaip.
Daug kas nepritinka Įprastinei būčiai - Net ir žvaigždės žiba Ten visai ne taip.
Įprastinės spalvos Ne kaip tau atrodo, Nes manoji žemė Kita iš esmės.
Nors užaugom mudu Ir po vienu stogu, Tačiau gaivą geriam Iš kitos versmės.
KŪRĖJAMS
Aš atsikelsiu, kai jau būsiu miręs, Ir taip suriksiu iš visos gerklės, Kad balsas tas aidės laukais ir giriom. Vienus jis stebins, o kitus žavės.
Aš atsikelsiu, kai manuosius kaulus Besotis laikas gal visai suės. Nematomas keliausiu per pasaulį Su vainiku pelnytosios šlovės.
Nenusiminkit, meno broliai brangūs, Kurie šiandieną esat pamiršti, - Už pašaukimą ačiū tarkit dangui, Kad iš gausybės buvot išrinkti.
Ir dar atminkit, kad kūrybos kelias Ilgesnis nei kūrėjo esatis, Todėl jo šlovei paskirta žvaigždelė Dažniau sušvis, kai aplankys mirtis.
GAL
Gal yra pasaulis kitas, Gal kitaip jis sutvarkytas, Bet kol čia gyvens žmogus, Niekados kitaip nebus.
Čia jie pjausis, čia jie riesis, Pasirieję vėl mylėsis, Degins, griaus ir vėl statys, Jei ne Jonas, tai Stasys.
Ir ateitimi šviesiausia Jie visi tikės švenčiausiai. Kartų kartos padės šaukštus, Tokiai aušrai neišaušus,
Nes kol čia gyvens žmogus, Kaip jau buvo, taip ir bus.
KIEKVIENAM SAVO
Jei nebūsi koks veikėjas, Nepateksi į muziejų. Po mirties už kuklų triūsą Ten tu pagerbtas nebūsi.
Bet nepykite, mažieji, - Kurgi rasi tiek muziejų! Net ir tiems pritrūksta litų, Kad kaip nors išsilaikytų.
Bet juk kapinės, brangieji, Irgi tam tikri muziejai. Ir kol kas, kiek aš žinau, Yra lankomos dažniau.
O į jas vis vien pakliūsi, Jeigu net garsus nebūsi. - Niekas tau, brolau, neleis Blogą kvapą žemėj skleist.
EPITAFIJA
Kai numirsiu, ten pakaskit, Kur trąšų labiausiai trūksta. Kad galėtų paukščiai lesti, Kai sužels žolelių kupstas.
Aš paukščius labai mylėjau - Jie dainuoti mane vertė. Iš krūtinės posmai liejos Ir gyvenimui apkartus. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |