LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vaclovas AREIMA

 


Valentino AJAUSKO piešinysTARP MILIJARDŲ VIENINTELIS 

 

Tu tiki daktarais, 

Visokiausiais kerais. 

Geriau savimi patikėki. 

Žinok, nieks neateis 

Ir tavęs nepakeis, 

Nes užgimęs gavai savo vietą. 

 

Juk vienintelis tu 

Toks pasauly esi 

Ir pakeisti to niekas negali. 

Net užgimę kartu 

Žemės šios bruzdesy 

Nepaklius į tau skirtą vietelę. 

 

KAM? 

 

O Dieve, jei šviesa esi, 

Kodėl man tamsą dovanojai?! 

Gal kad pabuvęs liūdesy 

Geriau pajusčiau džiaugsmą rojaus? 

 

O gal žinojai, kad manęs 

Šviesoj nebūtų niekas matęs? 

Tam, kad įveikčiau bedugnes, 

Raistus, kur veisiasi gyvatės? 

 

Kad man aklam nebūt baisu 

Nei gyliai, nei didžiuliai aukščiai... 

Ar tam, kad buvimu tamsiu 

Sveikiesiems apie šviesą šaukčiau? 

 

LIKIMAS 

 

Nenupirksi laimės, 

Skausmo neparduosi, 

Niekur nepabėgsi 

Nuo savos lemties. 

Ką likimas siuntė, 

Tuo ir pasiguosi. 

Neuždegs jau niekas 

Tau naujos žvaigždės. 

 

NE MENININKUI 

 

Manajam pasauly 

Kiti vėjai pučia, 

Ir paukšteliai gieda 

Ten visai kitaip. 

 

Daug kas nepritinka 

Įprastinei būčiai - 

Net ir žvaigždės žiba 

Ten visai ne taip. 

 

Įprastinės spalvos 

Ne kaip tau atrodo, 

Nes manoji žemė 

Kita iš esmės. 

 

Nors užaugom mudu 

Ir po vienu stogu, 

Tačiau gaivą geriam 

Iš kitos versmės. 

 

KŪRĖJAMS 

 

Aš atsikelsiu, kai jau būsiu miręs, 

Ir taip suriksiu iš visos gerklės, 

Kad balsas tas aidės laukais ir giriom. 

Vienus jis stebins, o kitus žavės. 

 

Aš atsikelsiu, kai manuosius kaulus 

Besotis laikas gal visai suės. 

Nematomas keliausiu per pasaulį 

Su vainiku pelnytosios šlovės. 

 

Nenusiminkit, meno broliai brangūs, 

Kurie šiandieną esat pamiršti, - 

Už pašaukimą ačiū tarkit dangui, 

Kad iš gausybės buvot išrinkti. 

 

Ir dar atminkit, kad kūrybos kelias 

Ilgesnis nei kūrėjo esatis, 

Todėl jo šlovei paskirta žvaigždelė 

Dažniau sušvis, kai aplankys mirtis. 

 

GAL 

 

Gal yra pasaulis kitas, 

Gal kitaip jis sutvarkytas, 

Bet kol čia gyvens žmogus, 

Niekados kitaip nebus. 

 

Čia jie pjausis, čia jie riesis, 

Pasirieję vėl mylėsis, 

Degins, griaus ir vėl statys, 

Jei ne Jonas, tai Stasys. 

 

Ir ateitimi šviesiausia 

Jie visi tikės švenčiausiai. 

Kartų kartos padės šaukštus, 

Tokiai aušrai neišaušus, 

 

Nes kol čia gyvens žmogus, 

Kaip jau buvo, taip ir bus. 

 

KIEKVIENAM SAVO 

 

Jei nebūsi koks veikėjas, 

Nepateksi į muziejų. 

Po mirties už kuklų triūsą 

Ten tu pagerbtas nebūsi. 

 

Bet nepykite, mažieji, - 

Kurgi rasi tiek muziejų! 

Net ir tiems pritrūksta litų, 

Kad kaip nors išsilaikytų. 

 

Bet juk kapinės, brangieji, 

Irgi tam tikri muziejai. 

Ir kol kas, kiek aš žinau, 

Yra lankomos dažniau. 

 

O į jas vis vien pakliūsi, 

Jeigu net garsus nebūsi. - 

Niekas tau, brolau, neleis 

Blogą kvapą žemėj skleist. 

 

EPITAFIJA 

 

Kai numirsiu, ten pakaskit, 

Kur trąšų labiausiai trūksta. 

Kad galėtų paukščiai lesti, 

Kai sužels žolelių kupstas. 

 

Aš paukščius labai mylėjau - 

Jie dainuoti mane vertė. 

Iš krūtinės posmai liejos 

Ir gyvenimui apkartus. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]