PARODOS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

NEREGIAI: SUSTABDYTOS LAIKO AKIMIRKOS

Į labai neįprastą renginį sausio 17 d. buvo pakviesti Kauno aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariai ir miesto gyventojai. Pirmą kartą mūsų centre buvo rodoma unikali audiovizualinė fotografijos paroda "Ne(pa)matytas gyvenimas: prie aklųjų". Ją surengė žinomas kaunietis fotomenininkas, fotografijos meno galerijos "F" steigėjas ir kuratorius, kasmetinio ir didžiausio Baltijos šalyse fotografijos festivalio "Kaunas Photo" direktorius ir meno vadovas Mindaugas Kavaliauskas. Autorius ištisus metus įdėmiai stebėjo ir fiksavo aklųjų bei silpnaregių kasdienio gyvenimo ir šventines akimirkas. Savo stebėjimo rezultatus jis pateikė įvairovės nestokojančiame nuotraukų cikle. 

Pirmiausia ekrane išvydome Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro auklėtinius. Situacijos įvairios: čia juos matome pasiklydusius tujų labirinte, čia žiūrinčius naujametinį filmuką ar atsisveikinančius su mokykla. Nuotraukas plačiai komentavo centro direktorė Janina Stuopelienė. Neskubėdama, tarsi norėdama sustabdyti užfiksuotą vaizdinį, ji padėjo dar giliau įsijausti ir pajausti pasikeitusią šio laiko dvasią. Įsiminė jos ištarti žodžiai: "Kažkada mažieji verkdavo, atvežti į mokyklą, bijodavo atsiskirti nuo tėvų, verkdavo ir atsisveikindami su ja, šiandien to nėra..." 

LAB Kauno filialo vedėja Irena Blaževičienė padėjo "pamatyti" regos neįgaliuosius, keliaujančius į biblioteką, požeminę perėją ar parduotuvę, įtaigiai apibūdino aplinką ir erdves, kuriose atsidūręs kiekvienas jaučiasi kitaip: vieno veide - įtampa, kito - susimąstymas, trečio - sukaupta ramybė. Daugelis sėdinčiųjų salėje išgirdo savo pavardes ir galbūt jautėsi pamaloninti. Irena neužmiršo paminėti netgi tokių detalių: "Šioje nuotraukoje matome vadinamą "pletkų alėją", kur šnekučiuojasi atėję pasivaikščioti neregiai. Joje labai šviesu, toliau, medžių paunksmėje, - tamsa." 

Kitame nuotraukų cikle nusikėlėme į Kauno aklųjų ir silpnaregių centrą, kur fotomenininkas atidžiai žvalgėsi ir fotografavo jau kitokią erdvę, kur akivaizdūs neregių ir silpnaregių užimtumo momentai. Šias nuotraukas išsamiai pristatė centro direktorius Stasys Babonas. Komentaruose ryškėjo jo požiūris ne tik į vyksmą, bet ir nuomonė apie žmonių charakterius, nuotaiką. Iš atskirų epizodų jis piešė ir dėliojo vientisą mozaiką. Sakysim, pristatydamas vaizdą pynimo iš vytelių patalpoje, pajuokavo, kad čia vyrauja neįprastas chaosas, daug ženklų, liudijančių anų ir šių laikų dvasią. Galėjai pajusti, kad tai puikiai ne tik plunksną, bet ir žodį valdančio žmogaus pasakojimas. 

Portretines ir keletą bendrų nuotraukų trumpai, taikliai apibūdino pynėjas Virgilijus Šlipaitis. Iš nuotraukų žvelgė gyvenimo patirties kupini moterų veidai. Jas matėme ir besišypsančias, ir susikaupusias, ir filosofiškai susimąsčiusias. Fotomenininkas subtiliai pagavo kiekvienai būdingą to momento nuotaiką, jausmą. Tai įžvalgaus, patyrusio menininko žvilgsnis. 

Įdomiai buvo sumanyta parodos pradžia ir pabaiga. Filmuotoje medžiagoje pamatėme ketvirtoką Paulių Ašmontą. Jam Janina Stuopelienė paskiemeniui diktavo parodos pavadinimą, kurį jis rašė brailio mašinėle, o perskaitė tik tada, kai buvo apžvelgta visa paroda. 

Dainomis ir muzika renginį apipynė dainininkė Ona Matusevičiūtė, moterų vokalinis ansamblis "Credo" ir jaunoji ugdymo centro pianistė Silvija Petkevičiūtė. 

Organizuodami šią parodą, baiminomės, kad ja nesusidomės neregiai ir silpnaregiai, kad jie numos ranka sakydami: "Ką mes ten akli būdami pamatysim?" Pasirodo, smarkiai apsirikome - jų susirinko išties nemažai. Salėje būriavosi ir jaunimas (gal tai buvo Mindaugo Kavaliausko kūrybos gerbėjai, o gal mokiniai), bet buvo malonu juos čia matyti. 

Kas išprovokavo tokį renginį? Apie tai papasakojo pats fotomenininkas. Pasirodo, pabendravęs su vienu iš garsiausių Lietuvos fotografijos meistrų Antanu Sutkumi, iš jo sužinojo, kad yra tokia, dar 1968 m. išleista knyga "Kelio pradžia", kurią puošia jo nuotraukos. Mindaugas susidomėjo, atėjo į mūsų centrą, pasiteiravo, ar negalėtų gauti tos knygos. Laimei, ją turėjome. O toliau veiksmas rutuliojosi tarsi savaime - šalia daugelio neatidėliotinų darbų, nesibaigiančio parodų organizavimo Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Kinijoje, JAV, Australijoje, radęs laisvą minutę, neužmiršo ir mūsų. Be to, Mindaugas Kavaliauskas gyvena mūsų mikrorajone ir nuolat mato neregius ir silpnaregius pro savo buto langą ar išėjęs pasivaikščioti su šuneliu. 

Didžiuojamės, kad žinomas fotomenininkas, prestižinių prizų ir kitų kūrybos apdovanojimų laureatas, daugkartinis Kultūros ministerijos stipendininkas rado ir laiko, ir noro įamžinti ir galbūt palikti istorijai žmonių su regos negalia išgyventas akimirkas. Jį laikome kažkada Antano Sutkaus pradėtų darbų tęsėju.