LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

ARMONIKĖLĖ

(Apsakymas)

Apylinkės pirmininkas, kresnas žmogutis su išblukusia kareiviška palaidine, ilgai nesvarstęs nuvedė mane į bažnytkaimio pakraštyje, atokiau nuo vieškelio, esančią sodybą. Neaiškaus amžiaus apšepęs šeimininkas į pirmininko išvedžiojimus, pilnus piktų užuominų, nudelbęs akis tarė: 

- Mokesčius sumokėjau, pyliavas atpyliau, ko dar nori? 

- Priimk mokytoją pagyventi, - parodė pirmininkas į mane ir nuėjo jam vienam žinomais keliais. 

Iš namų, nešina tuščiais krepšiais, išbėgo jauna mergina, tikriausiai šeimininko sesuo, pagalvojau, stabtelėjo ir, akiplėšiškai tyrinėdama mane, paklausė: 

- Kas toks dar tas? 

- Sako, mokytojas... - numykė šeimininkas, grumdydamas dešinę ranką į kelnių kišenę. 

- Mokytojukas! - prunkštelėjo ji pro sodrias lūpas. - Pamatysim, kas ir ką čia mokys... Cha cha cha... 

Ji nusikvatojo man į veidą ir, vilnydama šlaunimis, dingo tarp obelų šakų, nokstančių vaisių nusvarintų iki burokų vagų. 

- Taigis. Gal eik į vidų ar ką... - pakvietė šeimininkas ir pirm manęs nuvėžlino per kiemą, kuriame riogsojo netvarkingai palikti padargai. Iš medumi kvepiančių gonkų suėjom erdvion seklyčion, kurios grindys buvo taip iššveistos, kad blizgėjo lyg poliruotos. Kertėje, ant senos komodos, švytėjo akordeonas. 

- Ooo... Ir muzikantų esama! - linksmai šūktelėjau. 

- Kažkada buvo... Taigis, - nenoromis atsakė jis, ir tik dabar pastebėjau, jog šeimininko dešinioji ranka be plaštakos. Pasidarė nesmagu. Šeimininkas pravėrė duris į nedidelę kamarėlę ir tarė: 

- Jeigu patiks, kurdinkis! 

Padėjau portfelį ant vienintelės kėdės, įspraustos tarp mažo stalelio ir lovos, užtiestos žalzgana antklode, atidariau bjauriai girgždantį langelį ir lengviau atsikvėpiau - jaučiausi puikiai įsikūręs. 

Išėjęs pasidairyti į kiemą, užkalbinau šeimininką, kuris kuitėsi su pakinktais ant prieklėčio, bet šneka mums nesimezgė. O sužinojęs, jog jaunoji mergina - ne šeimininko sesuo, bet jo žmona, kažkodėl net nusivyliau senosios sodybos paslaptinga romantika. Beje, ir paskui, nenorėdamas šios patrauklios moters tapatinti su mano vaizduotėje įsitvirtinusiu atstumiančiu "buožės" ūkio gaspadinės paveikslu, aš nevadinsiu jos šeimininke. Apsigyvenus tik už kelių dienų, sėdant pietauti, staiga ji liovėsi juoktis iš kažkokio menkniekio, surimtėjo ir valdingai pasakė: 

- Žinok, mokytojėli, aš neketinu būti tamstos tarnaitė. Jeigu nori, kad duočiau valgį, turi man padėti ūkyje. Byra rugiai, reikia nedelsiant kirsti, o koks iš Simono darbininkas - pats matai! 

Nors iki mokslo metų pradžios buvo likęs vos mėnuo ir aš turėjau aibes reikalų, vis dėlto nesvyruodamas prižadėjau padėti. Tą pačią popietę, užuot ėjęs stiklinti mokyklos langų, drauge su šeimininkais patraukiau į kaitros nuskurdintus laukus. Nuo tos dienos aš neturėjau atokvėpio: grįžęs iš mokyklos, vis turėdavau imtis vienokio ar kitokio darbo. Dienai baigiantis, nuovargis versdavo iš kojų. Girdėjau, žmonės net šaipėsi, neva aš virtęs Klevinienės bernu. 

Jeigu su šeimininku pamažu susidraugavome, kiek įmanoma susidraugauti su tokiu paniurėliu, tai jo žmonos Vaivos kažkodėl aš vengiau: mane varžydavo jos akių žvilgsnis, nuo kurio persmelkdavo šiurpelis, ne iš baimės, ne iš džiaugsmo, žodžiu, bala žino koks šiurpelis... Tačiau iš pasalų aš sekiodavau ją, gėrėdavausi grakščia eigastimi, sunkaus darbo nesudarkytomis linijomis... 

Mano mylimoji būtinai bus panaši į ją, svajodavau ilgomis prietemomis sėdėdamas prie atviro lango ir klausydamasis žiogų čirpimo - savo vaizduotėje kartu su ja bėgdavom susikibę rankomis per žydras pievas. Viskas, kas siejosi su ja, atrodė man žydra! Net mintis, kad būtent su ja galėčiau išsiaiškinti viliojančią meilės paslaptį, nė karto nebuvo dingtelėjusi - ji, mano šeimininko, veikiau draugo, žmona, netikėti prisilietimai atrodė vos ne šventvagystė. 

Šeimininkas, Simonas Klevinis, prieš porą metų dar vadovavo suburtai kapelai, kuri plačiai garsėjo kaip nepamainoma vestuvėse, gegužinėse, visuose suėjimuose, kur reikėjo smagios muzikos. Taigi, begrodamas įvairiose pasvietėse, susiuostė su Vaiva, kurią netrukus už pačią į savo namus parsivedė. Svetimą, bekraitę, lyg nebūtų Simono virtinėmis sekiojusios savos, vietinės merginos, kurios niekad neatleis jam šitokios išdavystės! 

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ir toliau Simonas toks pat smarkus vyras ir šaunus muzikantas, tačiau akylesni, visų pirma jo kapelos muzikantai pastebėjo, kad taip nėra: nei iš šio, nei iš to ims ir atsisakys eiti su visais, nors prieš kelias dienas buvo tvirtai pažadėjęs. Netrukus visi ėmė nuožmiai kaltinti vien Klevinienę: neva aikštinga jaunoji užsigeidusi šviežios žuvies - mat jai, Nemuno žvejo dukrai, karosai iš Simono kūdros per prasti buvę. Meile apžlibęs vyras, pataikaudamas įnoringajai pačiai, granata sprogdindamas miško ežere žuvis, neteko plaštakos... 

Nuo tada visų akyse Simonas geso: apkiauto, traukėsi į kuprą, užkimo net jo aidus balsas, regis, labiausiai dėl to, kad negalėjo paimti į rankas pamėgto akordeono, smuiko stryko... Perniek nuėjo toks muzikantas! Toks vyras, kurio net šešėlį užminti dažnas vengdavo! 

Kartą su reikalais nuvažiavęs į apskritį, užklydau į turgų ir tarp margos prekiautojų minios pamačiau kažkokį tipelį, siūlantį pirkti lūpinę armonikėlę. Po ilgų derybų, nusivylęs neįkandama kaina, aš buvau bepėdinąs šalin, bet tipelis, pastebėjęs mano kišeninį laikrodį, pasiūlė mainus. Laikrodį į lūpinę armonikėlę? Kvailystė! - pasakytų dažnas. Bet mano noras nudžiuginti Simoną, išsklaidyti liūdesio rūką jo akyse buvo stipresnis už sveiką nuovoką. 

Tą patį vakarą, kai Simonas prieš išeidamas panaktinystėn - pirmaisiais pokario metais pakilus arklių vertei, ėmė siausti arkliavagiai, todėl Simonas už kaimynų talkas apdirbant nemažą jo ūkį sutiko eiti panaktinystę bažnytkaimyje - kimšosi pypkę, aš atnešiau armonikėlę kartoninėje dėžutėje ir padėjau ant stalo. 

- Kas čia? - kilstelėjo antakį Simonas. 

Valandėlę jis žvilgsniu tyrinėjo dėžutę, paskui, matyt, suvokęs, kas joje yra, tartum įgeltas pašoko iš užstalės, žengė prie krosnies, iškrapštė iš ugniakuro žariją, uždėjo ant pypkės ir ėmė garsiai papsėti. Plovusi indus Vaiva nusišluostė rankas į prijuostę, atidarė dėžutę ir kandžiai šyptelėjusi tėškė: 

- Kaip sykis tau!.. Galėsi šventoriuj liurlinti. 

Įsižeidęs iki širdies gelmių, aš priekaištingai dėbtelėjau į šeimininkę ir smukau į savo kamarėlę. 

Kelias dienas dėžutė su armonikėle gulėjo toje pačioje vietoje ant stalo, palangėj, o vieną pavakarę, grįžęs iš mokyklos, pamačiau, kad jos ten nebėra. Šeimininkė nukišo ją kur ar?.. - nedrįsau paklausti Simono. Tikriausiai aš būčiau ją visiškai užmiršęs, jeigu ne laikrodis, kurio labai pasigesdavau, kai vieną sekmadienio rytmetį nuo prieklėčio aš netikėtai išgirdau armonikėlės balsą. 

Nuo tos dienos Simas, ką dirbęs nedirbęs, žiūrėk, išsitrauks iš užančio armonikėlę ir griežia. Jo griežiamos melodijos niekad nesikartodavo, liedavosi vis naujos ir naujos improvizacijos, malonios ausiai. Simono jaunąją pačią tarytum nelabasis apsėdo: siautėjo po namus ieškodama kliaučių prie vyro ar manęs. Ir tik pailsusi, ji apsimuturiuodavo šaltame vandenyje suvilgytu rankšluosčiu galvą ir užsidarydavo galiniame kambaryje, kad atgavusi jėgas su nauja energija vėl uitų mus. 

Stojus ilgiems rudens vakarams bažnytkaimio jaunuomenė susibūrė į dramos ratelį. Man atiteko visų artistų atmestas niekingo pirklio vaidmuo. Tą vakarą iki vėlumos aš skaičiau savo rolę. Už sienos dūzgė ratelis, mane marino miegas... 

Užpūčiau lempą. Atsiguliau. Ir tuoj užmigau. Sapnavau žydrą padangę, kurios platybėmis, išskleidęs sparnus, aš skraidžiau viršum žydinčios žemės. Nežinau, kiek klajojau toje žydrųjų sapnų viešpatijoje, kol pajutau atkakliai, bet švelniai stumiamas toliau nuo lovos krašto. 

- Pasislink!.. Man baisu, bijau. 

Nuo vėsių kojų prisilietimo, kurios šmurkštelėjo po antklode ir palietė manąsias, išsilakstė miegai, ir aš pradėjau drebėti nelyginant drugio krečiamas. Ji tuoj pajuto. 

- Neteisybė. Aš nieko nebijau, nieko!.. - karštai kuždėjo. - Apkabink mane, ir tu tai pajusi... 

Delsiau, neįstengiau pajudinti rankų, surakintų drovumo, - šalia manęs gulėjo kitam priklausanti moteris, dažnai nelaimingo žmogaus moteris, o aš ne koks meilužis iš senų romanų, bet "naujo gyvenimo kūrėjas"... Nedrįstu neigti, jog šį teiginį sugalvojau dabar, norėdamas pateisinti savo vyrišką tuštybę, o iš tikrųjų tada aš paprasčiausiai išsigandau tos moters. Galiu guostis bent tuo, kad atstumti ją - mano nuomone, buvo vienintelė dora išeitis. 

Gerai nesuvokiau, kaip išsiritau iš lovos ir atsidūriau ledinio vėjo gairinamame kieme. Laimei, ant pečių turėjau užsimetęs paltuką ir buvau basnirčia įsispyręs į klumpes, kurios pasipainiojo po kojomis. Ieškodamas užuovėjos, ramsčiau sieną vienur, glausčiaus kitur, kol sustirau į ragą, tada paklebenau duris - užšautos sklende. Dar kiek pasibraižęs pasieniais, numoklinau į daržinę ir įsirausiau šienan. Ten pratūnojau, kol pro pakraigės plyšius pradėjo skverbtis matinė šviesa. Keista, bet įprasto tokiam metui brazdesio nebuvo girdėti - negi šeimininkė nesikelia karvių melžti, kiaulių liuobti? Ir trobos durys tebėra užsklęstos?! O man į mokyklą greit metas! 

Susirūpinęs ir kiek įširdęs, aš pasiryžau žūtbūt patekti vidun, apsirengti ir pasakyti šeimininkei, kad ilgiau kęsti jos kaprizų neketinu. Kieme susidūriau su Simonu, grįžusiu iš panaktinystės. Pamatęs tokį mane, jis nustebo ir, springdamas vėjo gūsiais, kažką pasakė. Matyt, aš labai komiškai atrodžiau, net Simonas, tas paniurėlis, neištvėręs nusijuokė... 

Man ne juokas rūpėjo. Nespėjau paaiškinti savo apgailėtinos padėties, kai į gonkas viesulu įlėkė pusplikė šeimininkė: 

- Simonai!.. Tu dar dantis rodysi, įsileidęs šį ištvirkėlį į savo namus. Vožk tam žalčiui per kramę, vožk! Parodyk, kad dar tebesi vyras! Tu iš namų, o jis puolė mane draskyti, še, pasigėrėk! 

Ji atlapojo iki juosmens perplėštus marškinius. Aš netekau žado. Ne begėdiško melo aš buvau apstulbintas. Dėl įžeistos garbės visa savo esybe ji šaukėsi švento keršto, veidai liepsnojo tauriu pasipiktinimu, o akys... Akys paniekos žaibais varstė mane, niekingą kirminą. 

Tuo metu buvau bepradedąs tikėti, kad viskas, ką jinai sako, yra gryniausia tiesa. Ir tartum maldaudamas, kad mano abejones išsklaidytų Simonas, atsigręžiau į jį: prisimerkęs trūkčiojau žandu, jis žengė į mane... Kur kas stipresniam Simonui aš niekad nebūčiau galėjęs rimtai pasipriešinti, juo labiau dabar - apkaltintas, suniekintas, sutryptas į purvą... Grėsmingai užsimojo, laukiau, kad už akimirkos trenks man mirtiną smūgį... Minutė kita, bet smūgio nebuvo. Atsimerkiau. Pajuodusiu Simono veidu riedėjo didelės, retos ašaros... Jis nusisuko ir nuklepsėjo į klėtį. 

Baikščiai dairydamasis į šalis, ar kas nemato mano gėdos, paskubomis susirinkau išmėtytą sniege savo menkutę mantą, apsirengiau daržinėj ir užtrenkiau kiemo vartelius. 

Buvo šeštadienis, per visas pamokas neradau sau vietos, vaikščiojau iš kampo į kampą, menkai suvokdamas, ką daro mokiniai. Paleidau juos anksčiau ir sukrutau rengtis būstą mokyklos palėpėje. Sekmadienį, sutikęs apylinkės pirmininką, pasakiau tik tiek, kad nusprendžiau gyventi mokykloje, nes iš anos sodybos toli eiti. Pirmininkui - kas, pritarė, dargi ant raštinės viršaus buvusią, kirvarpų graužiamą lovą pasiūlė. Dar duonos, pieno. Ir aš vėl pradėjau atgauti pasitikėjimą... 

Pirmadienio rytmetį, pro stoglangį žvilgčiodamas į kiemą, laukiau, kada pradės rinktis mokiniai. Deja, atėjo priešpiečiai, o mano vaikų nepasirodė nė vienas. Blaškiausi po klasę, puldinėjau prie vieno, prie kito lango - už jų visu grožiu spindėjo žiemos diena, ir niekaip negalėjau įminti mįslės - kodėl? 

Į pavakarę atėjo pirmininkas ir užtiko mane, parimusį ant mokytojo stalelio priešais tuščių suolų eilę. Jis įsispraudė į vieną, krenkštelėjo ir tarė: 

- Kokių velnių, kavalieriau, lindai prie tos bobos? Tau mūsiškės mergos per prastos už aną, buožės išperą? 

- Ką dabar čia tamsta niekus paistai? - plykstelėjau raudoniu. 

- Menki niekai!.. Būtum girdėjęs, ką iš sakyklos vakar kunigas ambrijo... 

- Kunigas? Kuo jis dėtas? 

Pakeliui, eidamas iš mokyklos, aš dažnai sutikdavau kunigą, grįžtantį po rytmetinių pamaldų. Man jis darė asketiško, bet doro žmogaus įspūdį, nepaisydamas ateistinių įsitikinimų, aš su juo mandagiai sveikindavausi. 

- Kunigas! - pliaukštelėjo per suolą delnu pirmininkas. - Jis tave apšaukė antikristo pasiuntiniu... Blogio sėkla, svetimų vėjų atnešta į panos Marijos žemę. Pasak jo, tikra Dievo palaima, kad dar netrūksta gerų katalikių, kurios nepasidavė klastingo žalčio gundymams ir parodė namų duris. To negana - jis uždraudė vaikams peržengti mokyklos, virtusios paleistuvystės lizdu, slenkstį. Ragino visiems vieningai pasirašyti prašymą, kad tave iškeltų... Tau dar maža? 

- Kur teisybė, pirmininke? - vos prašnibždėjau sukepusiomis lūpomis. 

- Kieno gerklė skardesnė, to ir teisybė! Šitaip tu nieko neištupėsi, kelk ir drožk pas mokinių tėvus. 

Ne savo rankomis apsivilkau paltą, užsimaukšlinau kepurę ir lyg šunytis už pasaitėlio klusniai sekiau per pusnis paskui brendantį pirmininką. 

Nors tėvai žadėjo, jog jų vaikai rytoj ateisią, išskyrus tris ar penkis mokinukus, ir kitomis dienomis daugiau nė vienas nelankė mokyklos. Aš nusprendžiau nelaukti, kol mano išvijimą patvirtins oficialiu raštu. Varčiausi lovoje ir nekantraudamas laukiau ryto, kad grąžinčiau pirmininkui mokyklos raktus. Staiga pro spiegiančią tylą išgirdau lyg kažką guodžiančius lūpinės armonikėlės garsus... 

Užmigau nė pats netikėdamas. Matyt, miegojau kietai ir ilgai - pakirdau, kai stoglangis jau buvo užlietas saulės. Klausiausi ištempęs ausis ir netikėjau - klasė dūzgė lyg bičių avilys. Nusileidau į apačią. Pro atdaras duris iššvilpė klumpė, kuri vos nekliudė manęs, bet aš, užuot išbaręs išdykėlį, vos susilaikiau nepuolęs bučiuoti raudoniu trykštančiais skruostais ir išblyškusiais veidukais, paskretusiom nosytėm ir šašuotais pakaušiais triukšmadarių... Šiaip taip susivaldžiau ir... pradėjome pamoką! 

Tada aš nežinojau, kas atsitiko. Tik po kelerių metų buvusi mano mokinė pasakojo: tos lemtingos dienos išvakarėse, kai girdėjau armonikėlę, Simonas apėjo visus mano mokinių tėvus ir įtikino juos, kad leistų vaikus mokyklon, esą kunigą suklaidinusios davatkos, o tarp jo Vaivos ir manęs nieko nebuvę... 

Laiku aš nespėjau padėkoti Simonui. Pavasarį jį išvežė. Kaip buožę ir kenkėją. Porą savaičių prieš tai tarp tuščių sienų ir lentynų Simoną paliko Vaiva. Susiglemžė ką begalėdama, aiškindama, neva už sugriautą savo gyvenimą. Iš aptriušusio bažnytkaimio beveik nieko neliko, nebent bažnytėlė, gyvenvietės fone atrodanti lyg nusišėrusi antis ištiestu kaklu į dangų, į kurį iš savo akmeninio aptvaro jai nėra lemta nieko nuvesti. Kunigas kitas, kartais paniurzga, deja, tik niekas jo nepaiso. Likau viengungis. Taip sakant, senbernis. Ne dėl to, kad būčiau nusistatęs prieš moteris... Bet taip išėjo. Vietoj šeimos turiu gražų mokinių būrį. Buvusių irgi devynios galybės, žiūrėk, kuris ir parašo iš tolimosios šiaurės... 

Vaiva, buvusi Simono pati, dabar didelė ponia. Gyvena Kaune, nuosavam mūre, prigrūstam visokiausio gero. Retsykiais pas ją svečiuojasi viena mitri moterėlė iš mūsų gyvenvietės, ji ir pasakojo... Dar pasakojo, neva buvusi šeimininkė prisimenanti mane ir apgailestaujanti, kad aš buvęs ir likęs nepataisomas mulkis. Kas žino, gal ji teisi. Bet tegu per daug nesipučia: vis dėlto jai nepasisekė mudviejų su Simonu širdyse šeimininkauti kaip nuosavam aruode... Ir, patikėkit, ilgais rudens vakarais, kai esu prislėgtos nuotaikos, pro vėjo stūgavimus aš girdžiu paprastą, bet širdį guodžiantį nenuilstančios armonikėlės balsą.