NUOMONĖS

Pranas PLIUŠKA

KAS TA SAVIVEIKLA?

Šį rašinį paskatino parašyti lapkričio 7 dienos seminare iš pranešėjos, VŠĮ LASS respublikinio centro vyriausiosios specialistės Ilonos Daučiūnienės lūpų nuskambėjęs vieno neįvardinto LASS filialo pirmininko ar pirmininkės apklausos anketoje užrašytas teiginys, jog "reikia užsiimti rimtais reikalais, o ne šokti ir dainuoti saviveiklos būreliuose". Susimąsčiau, nes pats vadovauju 2 būreliams - humoro grupei ir kapelai. 

Mano nuomone, kultūrinė, kaip ir amatų būrelių ar sportinė veikla, - gana svarbi regėjimo negalią turinčiam žmogui. Juk ne veltui ši veikla įtraukta į socialinės reabilitacijos paslaugų sąrašą. Niekas nesiginčys, jog aklam ar silpnai reginčiam svarbiausia įgyti kuo daugiau savarankiškumo, išmokti kasdienių gyvenimo įgūdžių, kad asistento pagalba būtina ten, kur be jos kol kas sunku ar neįmanoma išsiversti, tačiau tarp šių išvardintų dalykų ir meno saviraiškos, amatų ar sporto būrelių yra tiesioginis ryšys. Jei neregys pradeda lankyti vieną iš šių būrelių, jam jau visų pirma reikia išeiti iš namų. Jį gali lydėti šeimos narys ar socialinis darbuotojas. Remdamasis savo patirtimi galiu teigti: ilgainiui tokia globa pradeda įgristi, atsiranda labai svarbus vidinis poreikis nebūti kieno nors nuolatine našta, norisi išmokti ir į repeticijų ar užsiėmimų vietą nukeliauti savarankiškai. Išmokus savarankiškai vaikščioti vienu maršrutu, atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis ir natūralus noras išmokti be kitų pagalbos įveikti kitus maršrutus - nueiti į parduotuvę, į biblioteką pasikeisti įgarsintų knygų ar pas draugus, kurių padaugėja, kai užsiimi kokia nors veikla. Nežinau žmonių, kuriems nepatiktų tiesiog pabendrauti rūpimomis, įdomiomis ar maloniomis temomis. Savarankiškai vaikštantys aklieji pasidalija vieni su kitais savo patirtimi, o kartais ir neįprastais nuotykiais įveikiant įvairias nenumatytas kliūtis. Į repeticijas ar užsiėmimus reikia eiti dažnai, tad regos negalią turintis žmogus pripranta prie jo kelyje pasitaikančių įvairiausių žmonių ir ilgainiui neregys su baltąja lazdele jau nestebina aplinkinių. Kaip taisyklė, žmonės vis dažniau pasiūlo savo pagalbą. Tai tik sustiprina pasitikėjimą, nes, nors kelyje esi vienas, vienišas tikrai nesijauti. Nepaprastai svarbu, kad aklasis ar silpnaregis, užsiimantis patinkančio būrelio veikla, užmiršta savo negalią. Pastebėjau: nariai, lankantys saviveiklos būrelius, yra linksmesni, optimistiškiau žiūri į dabartį ir ateitį, rečiau kalba apie savo negalią ir apskritai apie problemas ar rūpesčius negu tie, kurie būrelių veikloje nedalyvauja. Tiesą sakant, kur daugiau neįgaliajam būti, jei ne su savo likimo draugais? Prie sveikųjų kolektyvų pritampa vos vienas kitas, dažniausiai tie, kurie pradžioje lanko būrelius pagal negalią ir, tik juose pasijutę tvirtai ir užtikrintai, ima "irtis į platesnius vandenis". 

Pačiuose būreliuose "verda" toks įdomus gyvenimas, jog jį aprašyti nesiimu - nesu toks gabus plunksnos, tiksliau, kompiuterio klaviatūros valdymo meistras. Pasakysiu tik tai: juose daugiau džiaugsmo, juoko, geros nuotaikos, išradingumo, improvizacijų bei kūrybiškumo nei profesionalių režisierių sukurtose televizijų laidose. 

Atskira tema yra koncertai. Pasiruošti jiems - vadinasi, "pasitempti" visais požiūriais. Aprangos, instrumentų ar kokios sceninės atributikos ruošimas savaime verčia tobulinti savo kasdienius įgūdžius. Ta proga ne vienas pirmą kartą po regėjimo netekimo paima į rankas įkaitusią laidynę. Orientacijos įgūdžiai ugdomi prieš koncertą susipažįstant su scena, užkulisiais. Juk reikia "kuo gražiau" išeiti į sceną, išmokti pasisukti taip, kad nenusigręžtum nuo žiūrovų. Scenoje ir jos prieigose įgyta patirtis praverčia kasdieniniame gyvenime. 

Atradęs savo pomėgį ar gabumą žmogus, kuris gali tai pademonstruoti ir kitiems, jaučiasi reikalingas ir svarbus visuomenės narys. Kai kas galėtų mus kritikuoti dėl prastoko meninio lygio. Patikėkite, čia ne lygis svarbiausia. Juk yra profesionalai. Mūsų kolektyvų tikslas kitoks - svarbu, pats neįgalus žmogus, jo savijauta bei savivertė. Kita vertus, yra nemažai kolektyvų, kurie tikrai vertinami rajonų ar netgi respublikiniu lygiu. Kokio dar geresnio įvertinimo reikia kolektyvui, jei jis dažnai kviečiamas koncertuoti įvairiuose renginiuose ar šventėse? Dabar turėčiau pasigirti, kiek kartų šiemet koncertavome su humoro grupe ir kapela, bet to nedarysiu, nes skaičiai taip pat ne viską pasako. Čia negaliu neprisiminti dainininko panevėžiečio Petro Simonaičio žodžių, jog tikroji komisija, objektyviausi vertintojai yra žiūrovai, jų plojimai, komplimentai ir padėkos po koncerto. Pabandykite palyginti, kas meno mėgėjui svarbiau, - žiūrovų ovacijos ar kokios komisijos nario pagyrimo žodžiai? O jei atvirkščiai? Kas labiau paveiks neįgalųjį - žinovo kritika ar žiūrovų abejingumas? Išvadas pasidarysite patys. Mūsų kolektyvams teko daug kartų patirti ir pergalės skonį, ir pralaimėjimo kartėlį, bet aš padariau vieną išvadą - kur kas geriau, kai iš renginio visi dalyviai išvyksta geros nuotaikos, be nuoskaudos. Taip nutinka tada, kai nesivaržoma dėl vietų, prizų, kai nėra jokių vertinimo komisijų. Žmonės mažiau įsitempę, rečiau suklysta, kolektyvai atvirai palaiko vieni kitus. Apie tai verta pamąstyti renginių organizatoriams. 

Jei dar nepriklausote jokiam būreliui, nedelskite. Bet kuri meninė ar sportinė veikla kolektyve praturtins jūsų žinias, išryškins gabumus, padarys jus savarankiškesnį - vadinasi, ir truputį laimingesnį. O juk jūs norite būti laimingas?