RENGINIAI

Pranas ŽIOGAS

ŽAIDĖME VESTUVES

Jau tapo įprasta kiekvieną rudenį rinktis į Švenčionėlius, kur neįgaliųjų teatrų ir dramos būrelių kolektyvai "pjauna derlių". Šį kartą teatro mėgėjai iš kelių rajonų scenoje bandė atkurti senovinius vestuvių papročius ir apeigas. Pirmieji į sceną išėjo kupiškėnai. Jie parodė, kaip anksčiau buvo peršamasi. Jautei, jog aktoriai ne kartą yra matę savo kraštiečių garsų spektaklį "Kupiškėnų vestuvės". Žiūrovai suvokė, koks svarbus tais laikais buvo piršlio vaidmuo. Nuo jo iškalbingumo priklausė, ar pavyks įtikinti išrinktosios tėvus, ar pavyks išleisti savo dukrą moterystės už peršamo bernelio. Nuo piršlio liežuvio "aštrumo" priklausė ir išsiderėto kraičio (pasogos) dydis. Klausantis aktorių, ausis "kuteno" protėvių šnekta, tad žiūrovus nepaprastai pralinksmino gal tyčia, gal netyčia išsprūdęs modernus žodelis, kai piršlys, be saiko girdamas jaunikį, prasitarė, jog jis "gražus kaip iš katalogo". 

Po piršlybų buvo mergvakaris, kurį surengė svečiai iš Zarasų rajono socialinių paslaugų centro. Skambėjo "širdį draskančios" raudos, buvo pinamos ilgos kasos. Ne ką linksmesnis buvo jaunosios išlydėjimas iš tėvų namų - tai pademonstravo Ukmergės neįgalieji aktoriai. LASS Molėtų rajono filialo humoro grupė "Molėtuvka" pamėgino atkurti, kaip anksčiau buvo užtveriamas kelias, liaudyje dažnai vadinamas "broma". Čia jau savo išradingumą ir išmonę turėjo rodyti kelio tvėrimo sumanytojai, kad išpeštų iš svitos kuo daugiau gardėsių. Tuo piršlio ir svočios vargai nesibaigė. Jau atvykus į vestuvių vietą, reikėjo įnirtingai derėtis su už vaišių stalų gausiai užsėdusiais apsimetėliais vestuvininkais - jungtinės Švenčionių ir Pabradės neįgaliųjų grupės teatro mylėtojais. 

Jaunajai atsisveikinti su vainikėliu padėjo Ignalinos rajono neįgalūs scenos mėgėjai. Anksčiau šis vestuvių ritualas buvo daug prasmingesnis, jam buvo skiriama kur kas daugiau laiko ir dėmesio. Juk ne veltui iš praeities liko tiek daug dainų, kuriose minimas mergelės vainikėlis. 

Kaip ir dera, vestuvių pabaigoje, paaiškėjus visoms melagystėms, buvo nuspręsta pakarti piršlį. Šį nemalonų, bet linksmą pusiau korimo, pusiau skandinimo vaidmenį atliko patys šeimininkai - Švenčionėlių humoro grupė "Kastylis". Nei ypač graudus piršlio balsas, nei įspūdingas, senove dvelkiantis testamentas budelių širdžių nesuminkštino. Tik jaunoji, kaip ir anais laikais, atleido pasmerktajam visas melagystes ir išgelbėjo jį nuo bausmės. 

Nemanau, kad skaitytojams papasakojau ką nors nauja, netikėta, negirdėta ir nežinoma. Ypač tai nenauja tiems, kuriems daugiau nei 20 metų. Dažnai lankydamasis vestuvėse (tik gaila, jog, būdamas aklas, vis pataikau ne į savo) pastebiu, kad kai kurios tradicijos, papročiai, ritualai visai išnyksta arba gerokai keičiasi, kaip mėgstama dabar sakyti, tampa vakarietiški. Scenoje vaidinusiems ir salėje sėdėjusiems žiūrovams buvo smagu. O ar taip pat smagu būti šiuolaikinėse vestuvėse, spręskite patys.