TIFLOTYRA

Alvydas VALENTA

GRAFINIO ATVAIZDO PAŠAUKTA


Dijana Raudonienė gina disertacijaSpalio 12 d. Vilniaus dailės akademijoje apginta pavyzdžio ir atitikmenų, bent jau Lietuvoje, neturinti disertacija daktaro laipsniui gauti - "Grafinis atvaizdas, skirtas aklam suvokėjui: vizualumo ir taktilikos santykis". Disertacijos autorė - jauna mokslininkė, keletą metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre dirbusi dailės mokytoja, Dijana Raudonienė, vadovas - buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. 

Kaip pastebi pati autorė pirmuosiuose disertacijos puslapiuose, reljefinių atvaizdų kūrimo praktika egzistuoja gana seniai: Europoje - nuo XIX a. pradžios, Lietuvoje - nuo XX amžiaus antros pusės, tačiau, išskyrus pavienius straipsnius ar bandymus, išsamesnių mokslinių tyrinėjimų, apibendrinimų ar išvadų nėra. Šie tyrinėjimai dažnai tampa panašūs į nedidelę kelių bendraminčių diskusiją, o ne ilgalaikį mokslinį problemos tyrinėjimą. Štai tokio nuoseklaus tyrinėjimo, nesivaikydama vienadienių sensacijų, autorė ir imasi. 

Pats mokslinis kokios nors problemos aptarimo ar sprendimo būdas - specifinė žmogaus veiklos ir jo mąstymo sritis. Konkretūs ar akivaizdūs teiginiai čia paprastai įvelkami į teorijų rūbą, teorinis žvilgsnis dažnai sąlygoja pasaulio matymą ir teiginių pateikimą ar atrinkimą. Skaitytojui, atsivertusiam mokslinį veikalą, dažnai tarytum per neįžengiamus Amazonės miškus reikia brautis pro daugiaaukščių žodinių konstrukcijų, citatų, nuorodų, šaltinių brūzgynus. D. Raudonienės disertacija - irgi ne savaitgalio skaitiniai ar lengvas pasiskaitymas prieš miegą. Vis dėlto iš daugelio panašių darbų ji išsiskiria tuo, kad čia sukaupta daug informacijos, įdomios ir reikalingos ne tik mokslininkams, bet ir kiekvienam aklųjų švietimu ar tiesiog kultūra besidominčiam žmogui. Štai pirmuosiuose darbo skyriuose autorė aptaria grafinių atvaizdų kūrimo istoriją, o per ją - ir organizuoto aklųjų sąjūdžio istoriją, iliustruotas knygas ar iliustracijas, leistas akliesiems XIX a. 2-oje - XX a. 1-oje pusėje Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Skaitydami pirmuosius disertacijos skyrius, susipažįstame ne tik ir ne tiek su iliustracijos, skirtos aklam suvokėjui, kiek su aklųjų ugdymo ir švietimo istorija apskritai. Teorinė disertacijos dalis gausiai grindžiama neregių pieštais darbais, įvairių laikų reljefinių iliustracijų kopijomis. 

Darbe gausu žinių, faktų apie piešiančius ar tapančius akluosius. Vieni jų regėjimo neteko jau įvaldę piešimo techniką ir paslaptis, kiti šio sunkaus darbo ėmėsi visai nematydami. Kai kurias pavardes ar asmenybes žinome ar bent esame girdėję (Larisa Pavlova, Esrefas Armaganas, dailės pedagogas Jurijus Našyvočnikovas), bet yra ir tokių, apie kurias iki šiol nežinojome nieko arba beveik nieko, - pavyzdžiui, kaligrafas Tsann-Cherng Liaw. 

"Taivanietis Tsann-Cherng Liaw (g. 1950), kinų kaligrafijos technika kuriantis menininkas, regėjimo neteko 42 metų. Tradicinę techniką, kurią naudojo tapydamas tada, kai dar matė, pakoregavo taip, kad galėtų kurti nematydamas. Kaip nurodo straipsnio apie Liaw tapymo techniką autoriai, ją sudaro trys etapai. Pasiruošimo darbui etapas apima kaligrafijos priemonių (teptuko, tušo plytelės, indo tušui trinti ir popieriaus) išdėliojimą, susipažinimą su darbo erdve, susikaupimą. Antras etapas skirtas nužymėti būsimo atvaizdo kompozicijos taškus: delnais išmatavęs popieriaus lakštą, jo pakraščiuose aklas tapytojas išdėsto svorius popieriui prispausti - tai orientyrai. Trečias etapas skirtas tapymui. Kinų kaligrafijos teptuką, kurį regintys kaligrafai rankoje laiko ties kotelio viduriu, Liaw laiko, sugriebęs šerelių pluoštą. Šis būdas padeda išlaikyti vienodą atstumą tarp teptuko ir popieriaus lapo bei piešiamų linijų vienodumą. Liaw tapymo technika įtraukia įvairius lytėjimo pojūčius: rankos delnais išmatuojamas popierius ir parenkama vieta atvaizdui, pirštais, laikančiais teptuko šerelius, kontroliuojamas tušo kiekis ant teptuko, linijų storis ir kryptis. Laisva, nepiešiančia ranka tikrinamas piešinio žymių drėgnumas (sausumas) bei orientyrų buvimo vieta". 

Lietimas yra lietimas, o matymas - matymas. Paprasta, elementaru ir aišku, ko gero, net pradinukui! Tačiau ar tikrai taip? Dar viena D. Raudonienės darbo ištrauka: "Tai, ką kiekvienas mato, yra drobę liečiančio teptuko arba rankos pėdsakas. Paveikslo matymas yra lietimo matymas, menininko rankos gesto matymas." 

Disertacijoje autorė daug kur remiasi ne užsienio - Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Anglijos - tyrinėtojų ir meno teoretikų šios srities darbais, bet yra gerai susipažinusi ir su lietuviškais brailio elementoriais, Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos leistomis iliustracijomis. Ji ne tik akivaizdžiai parodo, kad visi šie dalykai gali būti išsamių tyrinėjimų objektas, bet ir įtraukia juos į mūsų kultūrinę atmintį. 

Disertacijoje beveik neliečiama piešinio suvokimo tema. Tik probėkšmais užsimenama, kad neregiams dažnai sunkiai sekasi skaityti tam tikrus, ypač siužetinius, piešinius. Piešinius reikia mokytis skaityti tiek regintiesiems, tiek ir akliesiems. Tik pirmieji tai išmoksta beveik automatiškai arba bent jau be didelių pastangų, o antriesiems tų pastangų reikia daug daugiau. Nupieškite kiškį ir neregys jį atpažins arba neatpažins, bet apaukite šitą kiškį kelnėmis ar apvilkite "žiponu", ir devyni iš dešimties neregių be specialaus pasirengimo pasiklys linijų, kontūrų, kreivių raizgalynėje. Tačiau piešinio ar paveikslo suvokimas, kaip pastebi autorė, - atskira sudėtinga tema ir todėl disertacijoje ji beveik neliečiama. Vienas iš šio darbo tikslų - parodyti, kad aklieji gali, nori ir sugeba piešti, kad barjerai tarp matymu ir lytėjimu pagrįsto suvokimo nėra neįveikiami. Kitas dalykas, kad ne visi neregiai būtinai yra geri muzikantai, sportininkai ar potencialūs dailininkai. Žmogus ieško, bando, renkasi - tai ne tik nieko keista, bet priešingai, turėtų būti visokeriopai skatinama ir palaikoma! 

D. Raudonienės disertacija reikšminga dar vienu aspektu: gynimo metu tiek gynimo tarybos nariai, tiek ir oponentai ne kartą prasitarė, kad tema jiems buvusi gerokai netikėta, nelaukta, lyginant su įprastomis dailėtyros temomis, tarytum "periferinė". Tai buvęs lyg ir iššūkis jiems patiems labiau pasidomėti ir įsigilinti į tai, kas lyg ir egzistavo, bet kažkur šalia, toli nuo "tikrų" mokslo darbų. Taigi savo disertacija D. Raudonienė iki akademinio lygio pakylėjo problemą, iki šiol nesulaukusią dailės istorikų, menotyrininkų dėmesio, akivaizdžiai parodė, kad ši problema tokio dėmesio verta. 

D. Raudonienės disertacija išleista atskira knyga, o jos santrauką, reikalingą ginant tokį darbą, turime brailio raštu. Abu leidinius galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekos tiflotyros skyriuje. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]