PROJEKTAI

Audronė JOZĖNAITĖ

BAIGĖSI 2012 M. SOCIALINĖS REABILITACIJOS PROJEKTAS

Šių metų birželį Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre vėl rinkosi neregiai. Antrus metus iš eilės LASS vykdė žmonių su fizine negalia mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projektą, kurį finansavo Neįgaliųjų reikalų departamentas. Galime tikėtis, kad į LASS organizaciją įsiliejo gražus būrelis naujokų. Jų buvo 22. Nėra abejonių, kad daugelis neregių, dalyvavusių projekte, taps aktyviais mūsų organizacijos nariais, nes jie jau pajuto tą bendrumo, solidarumo jausmą, pamatė, kad yra ne vieni. 

Šių metų projektas savo turiniu buvo beveik toks pat kaip ir pernykštis: dviejų savaičių trukmės kursas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, įtvirtinamasis kursas Palangos reabilitacijos centre ir individualūs mokymai tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo dalyvauti kursuose nei Kaune, nei Palangoje. Tiems skaitytojams, kurie nori išsamiau susipažinti su projekto programa, reikėtų perskaityti apie tai 2011 m. skelbtus straipsnius "Mūsų žodyje" (Nr. 8 ir nr.9). 

Tiflopedagogai, dirbę su neregiais, teigia, kad 2012 m. projekto dalyviai buvo puikūs mokiniai ir kad greičiau suprato kursą už praeitų metų dalyvius. Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad mokymo programa turi būti labai individuali. Kaip ir pernai, visi dalyviai tvirtino, kad reabilitacijos kursas turėtų būti ilgesnis. Tai nujautėme ir mes, organizatoriai, bet ilgesnis kursas - didesni pinigai. 

Reikia tik dar kartą apgailestauti, kad iki šiol nesutvarkyta neregių socialinės reabilitacijos sistema. Neaišku, kas turi nustatyti socialinės reabilitacijos poreikius, kas turi finansuoti tokį mokymąsi. Apie tai kalbama jau ne vieni metai, vyksta derybos ir su Neįgaliųjų reikalų departamentu, ir su Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT). Dar pavasarį LASS teisių gynimo darbo grupės nariai buvo susitikę su NDNT vadovu Zdislavu Skvarcianiu, kuris taip pat pritarė, kad logiškiausia būtų, jog socialinės reabilitacijos poreikis būtų nustatomas žmogui kreipiantis į NDNT dėl neįgalumo. Bet, pritarimas pritarimu, o reikalai nejuda. Skaitant informaciją apie nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013-2019 metų programos veiklos 2013-2015 metų plano tikslus, uždavinius, priemones, asignavimus ir tai įgyvendinančias institucijas, matyti, kad ir per ateinančius trejus metus žmonių su fizine negalia mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projektus neregiams rengsime ir vykdysime patys, nes projektai bus finansuojami per Neįgaliųjų reikalų departamentą. Labai tikimės, jog sugebėsime pasiekti, kad bent jau būtų iš dalies pakeistas šių projektų finansavimo tvarkos aprašas, leidžiantis socialinės reabilitacijos projektuose dalyvauti akliesiems, kuriems regėjimo negalia buvo nustatyta ne anksčiau kaip prieš 60 mėnesių (dabar tik ne anksčiau kaip prieš 24 mėnesius). Bet dėl to dar reiks pakovoti. 

Kokios patirties įgijome per šiuos dvejus metus? Jau užsiminėme, kad būtų gerai, jei galėtume ilginti reabilitacijos kursą, bet čia - jei pavyks. Į kitų metų projektą ketiname įtraukti daugiau individualių kompiuterinio raštingumo pamokų aklojo namuose arba LASS regionų/filialų patalpose. Iki šiol tai nebuvo įmanoma, nes neturėjome nešiojamų kompiuterių su visa neregiui mokyti būtina programine įranga, nei specialistų, galinčių mokyti neregį namuose (nekalbame apie mums visiems gerai žinomus specialistus, tokius kaip Artūras Lenkšas ar Karolis Verbliugevičius, kurie neprilakstys po visą Lietuvą). Kadangi vykdant ES finansuojamą projektą "Neregys kelyje į darbo rinką" yra įsigyti aštuoni nešiojami kompiuteriai ir jau pradedami rengti aštuoni būsimi neregių kompiuterinio raštingumo lektoriai, tikimasi, kad šį "turtą" panaudosime ir reabilituodami naujokus. Be to, ketiname įvesti ir mokymus naudotis mobiliaisiais telefonais, kurie jau tapo vos ne pagrindine aklųjų technikos priemone. Šiokių tokių pakeitimų turėsime ir buities pamokose. 

Negalima nepaminėti ir problemų, su kuriomis susidūrėme vykdydami socialinės reabilitacijos projektus. Problema Nr.1 - neregių, kuriems reabilitacija būtina, paieška, telkimas. Norėtųsi dar kartą kreiptis į LASS regionų centrų direktorius ir filialų pirmininkus. Nepatingėkite įdėti daugiau pastangų, atraskite ir paskatinkite žmones dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Tai naudinga. Ateityje turėsite daugiau aktyvių narių, kurie jums padės dirbti. Juk kiekvienais metais pirmą kartą dėl regėjimo negalios į NDNT kreipiasi apie 180 žmonių (NDNT vadovo duomenys). Kur jie visi dingsta? Suprantama, daugumai jų darbingumas bus nustatytas didesnis nei 25 proc. (į programą priimame asmenis su mažesniu nei 25 proc.), tačiau bent jau 25 žmones per visą Lietuvą atrasti neturėtų būti sunku. Kai kurie faktai stebina: štai iš Pasvalio rajono per dvejus metus projekte dalyvavo 5 aklieji, o tokiame dideliame mieste kaip Alytus, tokių neatsirado. Taip, visi žinome, kad egzistuoja asmenų duomenų apsaugos įstatymas, bet sužinoti apie savo rajone gyvenančius regėjimo neįgaliuosius yra visokių būdų. Problema numeris 2 - tiflopedagogų trūkumas. Taip, jų gal ir netrūksta didžiuosiuose miestuose, bet žmonės apanka ir mažuose miesteliuose, ir kaimuose. Kaip organizuoti individualų mokymą aklajam, gyvenančiam kaime? Senoji tiflopedagogų, kurių dauguma patys silpnaregiai, karta nevairuoja mašinų, o susisiekimas viešuoju transportu yra labai sudėtingas. 

Bet palikime problemas. Jų yra, buvo ir bus. Džiaukimės rezultatais. Juk iš tiesų smagu matyti, kaip žmonės darosi savarankiškesni, drąsesni, atviresni. Smagu matyti, kaip mezgasi draugystė ir kuriami planai - drąsūs ateities planai.