LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

UNTULIS IR MURZĖ

Po pietų šeimyną vėl darbuos išleidusi (sūnų su savo dieduku baigt valyt sodželkos, dukrą su marčia paežerėn žlugto velėt), žilut žilutėlė, bet dar stipri, vikri mamulė, padariusi viską, kas tam sykiui reikia, prie didelio molinio pečiaus angos priglaudžia pečiadengtę, minkštu pirktiniu rankšluosčiu šluostosi rankas, akimis paieško mažulio. Tasai tupi prisiglaudęs prie stalo kojos ramut ramutėlis, matyt, ilsisi prisitapenęs. Paukštukas visos šeimynos pamėgtas, vis pakalbinamas, palaikomas rankose, tarmiškai gražiu vardeliu šaukiamas, nes yra nelaimingas. 

Ant ilgo per visą sieną ir plataus suolo drybso diktas kaip koks kumelys katinas. Visas tik marguoja juodais ir baltais lopiniais, tik marguoja... Jau taip "įmigęs", taip "įmigęs", kad net galva per suolo kraštą žemyn nukarusi. Senutė pagraso jam pirštu, subara: 

- Matau, matau, neapsimetinėk, nespitryk tais savo primerktais veizolais į mūsų Untulį - kailiu atsakytum... Įsitižo mat baibokas nuo mažulio akių nenuleist!.. 

Baiboko vokai mirksniu klapt ir susglaudžia. Suprask: "Kas spitrija, nereikia prasimanyt, ko nereikia." 

Geltonpūkis nuo grindų pakeltas, tupi šiltuos senutės delnuos, klausos tykaus balso: 

- Dabar eisim laukan, nabagiuk, saulytėj pasišildysim, žolyčių papešiosim... Negera vis uždarytam ir uždarytam... Padabosiu, paganysiu... 

Paleistas netoli laiptelį atstojančio paplokščio akmenio Untulis kiek patapeno, nugnybo šakelę kraujažolės, o po to patraukė kietu, iki plikumo sumintu taku. 

Atsisėdusi ant žemo suoliuko ties trobos pamatu, senukė sekė, ką paukščiukas darys toliau. Tasai, kiek paėjęs paėjęs, sustojo, kraipė galvelę, klausės. Iš sodo, iš užu tankios eilės serbentų, girdėjos garsai, geltonukui visuomet neduodantys ramybės. Palikęs patogų tapent taką, kliūdamas, griūdamas per gysločius, per smilgas, nusirito tų garsų pusėn. 

- Durniuk, tu durniuk, nu, kurgi ir vėl šiauši? Ko nepasimokini? Bus tas pats kaip kitais kartais, - pasibarė žilagalvė ir pabėgėjusi atsinešė bėgliuką atgal prie gryčios. - Būk čia, nelįsk, kur tavęs niekas nelaukia, nenori. 

Už visus kitus ančiukus šitas išsirito keliom dienom vėliau. Margajan pasaulin antis jau buvo išsivedusi gražų būrelį geltonpūkių kamuolėlių, o vienas kiaušinis gūžtoj pasiliko boluot sveikut sveikutėlis. Moterys pamanė, jog čia būsiąs baltūnas. Mergystėj užsibuvusi nekantri duktė jau norėjo ištėkšt jį išvietėn, bet marti nuo to atkalbėjo. Dėl visa ko pakišo tą baltūną po perinčia višta - tepabus, paskui matysis. 

Ne kaži kiek trukus, sodyboj atsirado dar viena gyvybė, dar vienas žvalių akyčių ančiukas. Moteriškės nemenkai apsidžiaugė, kad to kiaušinio neišmetė. Tiktai tąjį džiaugsmą bematant apmalšė visai nenumatyti dalykai. Močia antis šito vėluoklio nepripažino savu, nepriėmė. Šnypštaudama, išskėstais sparnais braukdama per žemę it koksai žąsinas, ištiesusi nulenktą kaklą, atneštąjį vaikelį iškart užsipuolė. Tiesiog negalėjai tuo atsistebėt. Kitos paukštės kuo mieliausiai priglaudžia, reikalui esant, net ne savos giminės padarėlį, o čia gi! 

Kokių tik gudrybių moterys nesiėmė, ko tik neišmėgino... Ir nakčia patyliukais gūžton tupdė, ir gūžtos šiene voliojo, kad sesučių ir broliukų kvapais persiimtų, - nepadėjo niekas. Paukštė kaipmat atskirdavo, pažindavo. Žnaibė, kočiojo, vijo šalin. Mažylį globon teko paimt patiems žmonėms. 

Ilgėliau senutė ramiai pasėdėt negavo niekaip. Untulis vis traukė ir traukė savos giminėlės pusėn. Prižiūrėtoja nesidyvijo, net nepyko - visuomet šitaip, kai būna išneštas oran. Vos tik saviškius pamatys ar nors išgirs, ir jau... Nė nemėgina priešintis kraujo balsui. 

Nuo klaimo vis painkščiodama atitapeno podiktė gražuolė kiemsargė Murzė. Atsitūpė priešais senutę, nutęsė ilgą gailų garsą ir įbedė jon liūdnas klausiančias akis. "Tai kurgi mano vaikeliai, kur?.." 

Kai prieš dvi dienas tie josios vaikeliai buvo sudėti į krepšius, krepšiai įkelti vežiman, o vežimas išvažiavo turgun, tai vis šitaip ir šitaip - klausia ir klausia. Apibėgios, apšniukštinės visas pakampes ir atlėkusi žiūri žiūri pačią širdį pasiekiančiu žvilgsniu. Pirmoji motinystė - ir toks staigus šuniukų išnykimas... Tai ko iš jos norėt? Menkai ėdė, mažai lakė, vengė vyrų, nes vienas iš jų buvo įsiviliojęs ją daržinėn ir uždaręs. Kai išleido, vaikelių niekur, o niekur! Širdies sopėm dalinosi vien su moteriškėm, dažniausiai su žilagalve. 

- Prieik, brangiausioji tu mano, dar arčiau prieik, - pusbalsiu paprašo senutė, o jos rankos pačios išsitiesia priekin, atsiduria ant Murzytės sprando, patraukia kiemsargėlę į save. 

- Va, šitaip, šitaip, dėk galvą man ant kelių. 

Vienas moteriškės delnas atsidūręs ant tamsrudės namų sargės nugaros, kitas - glosto ir glosto taip pat tamsrudę galvą. Šunytė tam sykiui nebeinkščioja, tik akys tebėr nelinksmos, nelinksmos. 

- Oi, - susigriebia senukė, - oi, kurgi tas mūsų plačiapėdis? Žiūrėkit, vėl ritas bėdos ieškot. Vajei, vajei, jau tuoj palįs po serbentais! Murzyt, atsiprašau, bėgu ratavot. 

Sergėtoja Untuliuką dar sykį susigrąžino. Murzė nebuvo pradingusi niekur, tik nebetupėjo, o buvo pakilusi ant visų keturių. Senučiukė paukštuką palaikė rankose ir ne ant žemės nuleido, bet kyštelėjo artyn prie rudakailės. 

- Matai, ne tu viena nuskriausta. Šitas irgi toks pats bėdulis... Iš tavęs atėmė vaikelius, jam nelemta turėt motinos. Susipažinkit... 

Ištarusi tuos žodžius, močiutė ančiuką iš delnų paleido, pastatė ant žolės. Kalytė padarėliu susidomėjo. Pasilenkė, apuostė, apėjo aplinkui, iš naujo apuostė. Tokius sutvėrimėlius ji jau mato kuris laikas, net būdama jaunesnė matė, tik vis iš tolo, vis prabėgom. Dabar gi, kai esi vienas prieš vieną, ko neapžiūrėjus atidžiau. 

Geltonasai sutvėrimėlis pasirodė besąs ne iš pačių bailiųjų. Bėgt, slėptis nė nemėgino, užvertęs galvelę smalsiai žiūrėjo, kas čia toksai prie jo lenda. Būtų mokėjęs, būtų pats ėmęs uostinėt. To nedarė, kad nemokėjo. Užtat jam smarkiai parūpo viena šito žvėries letena. Ilgai negaišaudamas, nagiuką snapu ir kapt. Letena pasitraukė. Untulis kiust kiust jai iš paskos, kapt nagą iš naujo. Letenai pabėgus dar sykį, smalsuoliukas jos daugiau nebesivaikė. Ten kaži kas kieta ir išpešt negali... Žolės lapiukas - šit visai kas kita. 

Suvisam pabėgt Murzė visgi nesiruošė. Šitas pažeme krutantis vabalas ją domino toliau. Ratų aplinkui nebesuko, nebeuostinėjo, bet atsitūpusi stebėjo jį atidų atidžiausiai. 

Paukšteliukas šiuosyk ilgėliau arti gryčios tapeno. Tik paskum, visai jau paskum, tarytum sustingęs, ėmė klausytis klausytis, o jau tada krypu krypu - naujon kelionėn. 

- Ak, tu, pone Dieve, vėl vykis, - kilo senutė nuo suolelio, tačiau bėglio šiuosyk jai pačiai gaudyt neprisiėjo - Murzė, Murzė padarė, kas reikia. 

Liuokt, liuokt ančiukui už akių, pastojo kelią. Mažulis dar mėgino prasprukt, tik praspruks mat. Sykiais net snukiu keturkojės pastumiamas, buvo parvarytas prie pačių senelės kojų. 

- Tai dėkui, Murzyt, tai dėkui, - apsikabino moteriškė talkininkę, švelniai pamylavo. 

Taip pūkuočius nelauktų nelaukčiausiai įsigijo kitokią nei ligšiol prižiūrėtoją. Senutė dar kurį laiką patroby pabuvo, pasėdėjo, o kai pamatė, jog bėgliukas sugrąžinamas ir jokio ženklo kiemsargei neduodant, tai išdrįso pakilt, nuėjo. Darbų darbelių moteriškom rankom gi niekados nestinga, prasimanyt nereikia nieko, tik imk, tik daryk... Tarpukais akį visgi užmesdavo, kaip sekasi tiem dviem. Kaip neužmesi, sakyk šiaip, sakyk taip, o naujiena... Kiton, blogesnėn, pusėn pasisukusių reikalų nepastebėjo nė karto. Išnešė Untuliui palest, Murzei - visai nepliką šonkauliuką ir palakt neskūpiai užšiulintos bulvienės. Pasisotinę naujieji bičiuliai pasiliko ir toliau draugaut - iki pat vakaro. Tik nakčiai Untulis buvo įneštas trobon, tik nakčiai... 

Rytojus nepermainė nieko. Kad ir baisiausiai nevienodų Dievo tvarinių pažintis tęsėsi. Kai kada tai viena, tai kita iš moteriškių vis pažvilgčiodavo ton pusėn: ką galėjai žinot, kaip šuniukė pasielgs bet kurią minutę. Ar jai šita auklystė neatsibos, ar rūpestis dėl dingusių vaikelių neprisakys bėgiot, ieškot iš naujo ir iš naujo? Kolei kas, regėjos, atsibodę nebuvo nėmaž. Ančiuko priežiūra net sugriežtėjo. Jei žmonės jam dar leisdavo nukepėstuot ir kur nors tolėliau, nesant pavojaus, kad štai štai iššoks, išlįs močia pikčiurna, tai kalaitė, daug nesiceremonydama, pasitraukt nuo gryčios jam neduodavo nė per pėdą, nė per pėdą... Mažulis tuo nelabai džiaugdavos, pacypsėjęs net bėgt pamėgindavo. Tik, varge tu mano, vargeli, ims mat ir pabėgs tokiom savo kojytėm... 

Toliau prasidėjo net širdį graudinantys dalykai. Šit dar tik tik šeimyna sukilusi, dar visai ankstus rytas, o Murzė, žiūrėk, jau tapu tapu gryčion ir tiesiai prie Untulio "patalo". Jei paukščiukas tebesnausdavo, tai auklytė atsitūps ir laukia kuo kantriausiai. Bet jeigu rasdavo atsimerkusį - išsyk prikišdavo artyn nosį, lyžteldavo snapuką, netgi leisdavo tam snapukui papešiot papurusius ir jau juodus juodus snukio šeriukus. 

Paskui jau laukas, kiemelis visai dienai, tik visas porelės gyvenimas palei tą pačią gryčią, palei tą pačią... Pasiilgdavo draugužėliai pavėsio - prašom, pavėsis už kampo, parūpsta saulutė - irgi prašom, tereikia iš užu kampo sugrįžt. 

Kniaukliui šitokie prajovai jau taip būdavo nesuprantami, kad visai... Toksai kąsnelis panosėj! Jis pats niekaip, o niekaip neištvertų... Gąsdina negąsdina tos bobulės, vis vien surizikuotų... 

(Bus daugiau)