JAUNA MINTIS

 

NEBIJANTI TIESOS


Vaida ButautaitėKą jaučia jaunas neregys, pirmą kartą atvažiavęs į didmiestį? Kaip šis betoninis monstras, kvepiantis smala bei benzinu, nuteikia neregį? Ar negniuždo? O gal pakylėja? Į šiuos ir kitus klausimus iki šiol atsako ieško neregė studentė Vaida Butautaitė. Prisijaukinti didmiestį merginai buvo nelengva užduotis. Ji patyrė daug nuotykių, skaudžių akimirkų, nusivylimų, bet nepalūžo. Padedama draugų, gerų žmonių, mergina perprato didmiesčio paslaptis. Dabar ji, nugalėjusi vidinę baimę, viena, savarankiškai, tiesa, su baltąja lazdele, keliauja po Vilnių. Vaida nebijo paklysti. Kelią iki Vilniaus edukologijos universiteto žino atmintinai. O prie aukštosios mokyklos durų ją kartais pasitinka draugės ir palydi iki auditorijos. Neregė mergina ir pati be didesnio vargo susiranda reikiamą vietą. Vaidos dienotvarkė - įtempta. Nenorėdama atsilikti nuo kitų studentų, ji daug mokosi papildomai. Savarankiškai lanko korepetitorius. Be to, vienu universitetu neapsiriboja. Mergina dvejus metus Muzikos ir teatro akademijoje mokėsi dainavimo paslapčių. V. Butautaitė čia buvo laisva klausytoja. Mergina dažnai koncertuoja bei aktyviai dalyvauja Maltos ordino labdaros programose. 

 

"M. Ž." Dabar esi trečio kurso studentė. Į Vilniuje esantį Edukologijos universitetą atvykai mokytis iš "tolimos provincijos". Papasakok apie didmiesčio prisijaukinimą. 

V. B. Mokytis į sostinę atvykau iš labai mažo miestelio - Luokės. Tiesa, prieš tai kelerius metus mokiausi Šiauliuose, S. Sondeckio menų mokykloje. Man Vilnių "prisijaukinti" buvo nelengva užduotis. Tai lyg nesiliaujantis košmaras. Įsivaizduokit jauną neregę merginą, atvykusią į svetimą didmiestį. Čia jos visur tyko pavojai. Atvažiavusi į sostinę, apsigyvenau "puikiame" bute. Jis buvo geras iki pirmos nakties. Tą naktį pradėjo lyti. Atsibudau išgirdusi teškenimą. Išlipusi iš lovos, įlipau į balą. Pasirodo, namo stogas - kiauras. Sutrikau, nežinojau, ką daryti. Esu viena svetimame mieste, neturiu net ką pagalbos paprašyti. Iki šiol atsimenu grupės draugei iš nevilties ištartus žodžius: "Man jau užteks! Iki soties pasimokiau! Kraunuosi lagaminus, skambinu tėčiui, kad atvažiuotų manęs parsivežti namo." Šiuos žodžius ištariau Vilniuje išbuvusi vos vieną savaitę. Iš pradžių viskas buvo nuolatinis stresas ir nepaliaujamos ašaros. Laimei, visi košmarai baigiasi, pasibaigė ir manasis. Apsiprasti naujoje vietoje padėjo kurso draugai bei dėstytojai. Tik po gerų trijų mėnesių aš su šiuo "monstru" susidraugavau. Per tuos dvejus metus mes vienas kitą pažinome geriau. 

"M. Ž." Pirmaisiais mokslo metais ne vieną kartą pagalbos kreipeisi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) ir kitas organizacijas. Kokios tau pagalbos reikėjo? 

V. B. Į Vilniaus edukologijos universitetą įstojau prieš dvejus metus. Mokausi muzikos paslapčių. Už mokslą nemoku. Atvykusi į Vilnių buvau vieniša. Neslėpsiu, man pagalbos tikrai reikėjo. Tuo metu viena savarankiškai bijojau vaikščioti, todėl svarbiausia buvo palydovas. Pagalbos kreipiausi visur: į LASS, į kurso draugus, netgi internetu ieškojau palydovų. Galbūt ne iš karto, bet pagalbos visuomet sulaukdavau. Kita problema - skaitovas. Jį taip pat nelengva surasti. Niekad nepamiršiu, kai pirmą kartą apsilankiau universiteto bibliotekoje. Ji įsikūrusi rūsyje. Norint į ją patekti, reikia leistis baisiais stačiais metaliniais laiptais. O tai padaryti nėra paprasta. Visuomet sakiau ir sakysiu: jeigu turi nuoširdžius ir jautrius mokslo draugus - visuomet sulauki pagalbos. Tik reikia nesigėdyti jos paprašyti. Pirmą studijų mėnesį gėdijausi rodyti savo bejėgiškumą. Tik gyvenimui prispyrus, įveikiau drovumą ir iki šiol to nesigailiu. 

"M. Ž." Pirmame kurse su baltąja lazdele nevaikščiojai, kaip dabar? 

V. B. Anksčiau naiviai sakydavau, kad su baltąja lazdele niekur neisiu. Man su ja keliauti atrodydavo labai nesaugu, todėl mieliau rinkausi lydintį žmogų. Deja, gyvenimas privertė iš naujo atrasti neregių "akis". Studijų metais be baltosios lazdelės - nė žingsnio. Ji man tapo ištikimiausia palydove. Su ja kiekvieną mielą rytą keliauju į savo universitetą. Tiesa, mano diena - iš kelių dešimčių maršrutų. Dėl laiko stokos jų visų atmintinai nežinau. Todėl be palydovo neišsiverčiu. 

"M. Ž." Sprendžiant iš laidos "Bėdų turgus", tau labiausiai trūko mokymosi priemonių? 

V. B. Dalyvavimas laidoje "Bėdų turgus" buvo tikrai ne mano užgaida ar noras. Į laidą paskambino mano Muzikos akademijos dėstytoja. Iš pradžių ten nenorėjau važiuoti. Dėstytoja įrodė, kad be elektroninės užrašų knygelės toliau mokytis negalėsiu. Taip patekau į Lietuvos televizijos filmavimo studiją. Aišku, užrašinę gavau, bet po laidos pusė metų gatvėmis nebuvo smagu vaikščioti. Kiekvienas mane atpažindavo ir kalbindavo. Priėjęs nepažįstamas dažniausiai sakydavo: "Labas, aš tave mačiau "Bėdų turguje". Mane tai erzino. Laimei, praėjus pusmečiui, tokių smalsuolių neliko. 

Elektroninė užrašų knygelė per paskaitas yra nepamainomas dalykas. Į ją konspektuoju, rašau dainų tekstus ir kt. Deja, ne viską suspėju sukonspektuoti. Jeigu ne dėstytojų geranoriškumas, negalėčiau tęsti mokslų. Beje, dėstytojai, skaitydami paskaitas, rodo teksto skaidres, jas komentuoja. Komentarų man nepakanka, todėl prašau dėstytojus elektroninių konspektų. Visi geranoriškai juos atsiunčia. Naudodamasi jais ruošiuosi egzaminams. Kitą mokomąją medžiagą gaunu iš draugų. Jie taip pat siunčia savo konspektus. Kai kurie specialiai nuskenuoja reginčiųjų raštu išleistas knygas. Man tai iš tiesų didelė parama. Negaliu nepaminėti ir Lietuvos aklųjų bibliotekos. Jos darbuotojai geranoriškai brailio raštu atspausdino nemažai konspektų, knygų. Mano kambarys visas jais nukrautas. 

"M. Ž." Pokalbyje prieš interviu minėjai, kad gyveni vienuolyne, kodėl toks keistas pasirinkimas? 

V. B. Pirmą kartą bendrabutyje gyvenau mokydamasi Šiauliuose. Bendruomeninį gyvenimą ištvėriau vos pusmetį. Aš mėgstu tylą. O bendrabutyje jos su žiburiu nerasi. Įstojusi į Edukologijos universitetą, siūlomo bendrabučio atsisakiau. Viena iš priežasčių - dušai. Jie įrengti rūsiuose. Kaip žmogus nematydamas gali ten patekti? Tik apsigyvenusi Vilniuje, nuomojau vieno kambario butą. Jau apie jį pasakojau anksčiau. Pradėjau iš naujo dairytis gyvenamosios vietos. Aišku, ieškojau internete. Viena draugė patarė būsto ieškoti vienuolynuose. Jie kurį laiką už simbolinę kainą apgyvendina studentus. Nusprendžiau išmėginti sėkmę. Užpildžiusi anketą laukiau atsakymo. Buvau pakviesta pokalbio. Vienuolės, išvydusios neregę, susiėmė už galvų. Jų manymu, neregys negali vienas savarankiškai gyventi. Aš papasakojau apie save, užtikrinau, kad esu savarankiška ir kad man nereikės pagalbininkės vienuolės. Pasakojimas įtikino. Taip apsigyvenau Antakalnyje - vienuolyne. Tiesa, iš pradžių gyventi priėmė pusės metų bandomajam laikotarpiui. Vienuolyne gyvenu iki šiol. Už kambarį moku 300 litų. Čia man patinka. Visiems gyventojams pagrindinis reikalavimas - tyla. O man jos kaip tik ir reikia. Žinoma, kartais pasigendu muzikos. Čia garsiai jos klausytis negalima. Užtat kaip gera tyloje mokytis! Ir iki universiteto nėra toli. Iš savo skaudžios patirties pirmakursiams neregiams studentams patariu vieniems bute negyventi. Šis žingsnis yra savęs pasmerkimas vienatvei. 

"M. Ž." Tavo gyvenimas neįsivaizduojamas be muzikos, dainavimo - kaip suderini šį pomėgį su mokslais? 

V. B. Dvejus metus mokiausi dviejose aukštosiose mokyklose. Šiemet Muzikos akademijoje mokslus sustabdžiau. Privačiai lankysiu tik dainavimą. Pomėgius su mokslais suderinti nėra sunku. Universiteto tvarkaraštyje tikrai lieka laiko. Jį skiriu dainavimui. Tiesa, be koncertų, per savaitę dainuoju keturis kartus. Dabar laiko visiems trūksta, bet nereikia užmiršti, kad yra naktis. Ko nepadarai dieną - padarai naktį. Man dažnai tenka koncertuoti. Ypač daug koncertavau mokydamasi pirmame kurse. Dainuoju įvairiai auditorijai. Štai vasarą giedojau Luokės bažnyčioje. Dainavimo dėstytoja mane patikino, kad ir šie mokslo metai bus koncertų metai. 

"M. Ž." Nuo senų laikų studentai menininkai garsėja linksmais vakarėliais. Ar pačiai teko juose dalyvauti? 

V. B. Nesu vakarėlių žmogus. Ant vienos rankos pirštų galiu juos visus suskaičiuoti. Man svarbu dainuoti, o ne linksmintis. Paprastai vakarėliuose groja tranki ir garsi muzika. Norėdamas susikalbėti, turi iš visos gerklės šaukti. Dainininkas privalo tausoti savo balsą. Dar ir dėl šios priežasties vengiu tokių pasilinksminimų. Man patinka mažos draugijos, su kuriomis jaukiai galima šnekučiuotis kavinėse. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]