MINTYS

Vytautas GUDONIS

NEREGIO PAVEIKSLAS STIVENSONO KŪRYBOJE

Žymus XIX a. anglų rašytojas Robertas Luisas Stivensonas (1850-1894) nuotykių romane "Lobių sala", kuriame pasakojama apie įspūdingas jūrų keliones, mirtinus taurių žmonių susirėmimus su piratais, vaizduoja ir akląjį. Tai senas, grumtynėse netekęs regėjimo piratas Pju. Trečiame romano skyriuje rašytojas pateikia realistinį šio veikėjo paveikslą: "Pamačiau keliu kažką atkiūtinant. Be abejonės, tai buvo neregys, nes ėjo barškindamas priešais save lazda, o akis ir nosį dengė žalias kepurės snapas; ėjo susikūprinęs, kaip senatvės ar ligos prislėgtas žmogus, vilkėjo ilgu, senu, nuskurusiu jūreivių apsiaustu su gobtuvu, ir todėl atrodė dar keistesnis. Kaip gyvas nebuvau matęs šlykštesnės žmogystos..." Taigi, senasis piratas moka keliauti be palydovo ir neblogai orientuojasi nežinomoje aplinkoje. Kai jam reikalingas palydovas, moka jį susirasti. Save vadindamas vargšu neregiu, sukelia aplinkiniams gailestį, save pristato kaip gimtinės gynėją, negaili melagingų pagyrų ir moka pateikti save kaip lojalų, gerbiantį savo karalių šalies gyventoją: "Prisiartinęs prie užeigos, jis prabilo į erdvę priešais save keistu dainuojamu balsu: 

- Ar nepasakytų koks geradaris vargšui neregiui, praradusiam brangią akių šviesą narsiai ginant gimtąją šalį Angliją - telaimina Dievas karalių Jurgį! - kur ir kokioje to krašto vietoje jis dabar yra atsidūręs..." 

Šis vilkas avinėlio kailyje geba prie savęs prisivilioti jam reikalingą žmogų: "Aš ištiesiau jam ranką, ir bjaurus saldžialiežuvis neregys staiga įkrito į ją tarsi replėmis. Aš taip baisiai persigandau, kad timptelėjau ranką bandydamas ją ištraukti, bet neregys vienu judesiu prisitraukė mane prie savęs... 

- Greičiau marš!... 

Niekada nebuvau girdėjęs tokio šalto, grėsmingo ir bjauraus balso, kaip to neregio. Tas balsas gąsdino mane labiau negu skausmas, ir dabar aš negaišdamas nuvedžiau jį tiesiai pro duris į svetainę, kur, apsvaigęs nuo romo, sėdėjo mūsų senas ligotas piratas. Neregys, įsikibęs man į ranką savo geležiniais gniaužtais, taip užgulė mano pečius savo svoriu, kad aš vos galėjau pajudėti. 

- Vesk mane tiesiai pas jį, o kai jis mane pamatys, sušuk: "Štai jūsų draugas, Bili!" Jei taip nepadarysi, aš tau... - ir sulig tais žodžiais taip skaudžiai pasuko man ranką, jog aš vos neapalpau. Žodžiu, aklas elgeta mane taip išgąsdino, kad aš net lioviausi bijojęs kapitono ir, atidaręs salės duris, šūktelėjau drebančiu balsu žodžius, kuriuos jis buvo liepęs... 

- Vaike, paimk jo kairę ranką per riešą ir pritrauk prie mano dešinės. 

Mes abu paklusom jo valiai. Aš pamačiau, kaip jis iš savo rankos, kuria jis laikė lazdą, kažką įdėjo į kapitono delną, kuris iš karto užgniaužė. 

- Štai ir baigta, - tarė neregys ir, sulig tais žodžiais paleidęs mano ranką, neįtikėtinai vikriai puolė iš svetainės laukan, o aš likau stovėti it įbestas, girdėdamas, kaip kabarkšt, kabarkšt, kaukši tolyn jo lazda..." 

Taigi rašytojas vaizduoja fiziškai stiprų, nuožmų, mokantį pasiekti savo tikslą žmogų. Autorius subtiliai perteikia Pju balso pasikeitimus, tikslius veiksmus ir puikią reakciją. Tai žmogus nepriekaištingai prisitaikęs aklumo sąlygomis, galintis ne tik keliauti vienas, bet ir bėgti grupėje su kitais: "Trys vyrai bėga lygiai, greta, ir aš net pro miglą pažinau, kad vidurinysis trejete yra aklas elgeta. Netrukus išgirdau ir jo balsą ir įsitikinau, kad neklydau..." Pju buvo ne eilinis piratas. Galimas dalykas, kad ankščiau jis buvo laivo su juoda vėliava kapitonas: "Neregys vėl puolė įsakinėti. Jis šaukė vis garsiau, keldamas balsą, tarsi nekantraudamas ir niršdamas..." Rašytojas pirato pyktį, jo plūdimąsi įmantriai susieja su Pju negalia: "Geriau būčiau išlupęs jam akis! - staugė aklasis Pju..." 

Apie savo negalią aklasis piratas primena drąsindamas savo sėbrus: 

"- Sprukti? Ak jūs, bailiai! - šaukė Pju. - Derkas - amžinas kvaiša ir bailys, nėra ko kreipti į jį dėmesio. Juk jie kažkur čia pat, jie negali būti toli, mes dar galime juos sučiupti. Pasiskleiskite ir ieškokite kuo greičiau, šunsnukiai! Ak, prakeikimas, jei aš turėčiau akis!" 

Apie aklumą Pju neužmiršta ir akcentuodamas savo drąsą, ir gana realiai vertindamas savo socialinę padėtį: 

"- Jūsų rankose tūkstančiai, o jūs, kvailiai, trypčiojate vietoje, nukabinę nosis! Suradę popierius, būsite turtingi kaip karaliai; patys žinote, kad popieriai čia, o delsiate kaip kokie liurbiai. Nė vienas neišdrįsote pasirodyti Biliui ir tai padariau aš, aklas žmogus! Ir dabar per jus turiu prarasti savo laimikį!... Turiu likti nuskurusiu valkata, elgeta, kaulijančiu smulkių romo stikleliui, nors galėčiau važinėti karieta..." 

Nors Pju aklas, pagautas pykčio drąsiai ir negalvodamas įsiveldavo į muštynes: 

"Raginimo nestūgauti čia tik ir trūko, nes Pju galutinai įsiuto ir pagaliau, pagautas įtūžio, pradėjo aklai švaistytis lazda į visas puses kur pakliuvo, vienam kitam garsiai plumptelėdamas. Šie savo ruožtu irgi neliko skolingi: plūdo akląjį bjaurybę, keikė jį šlykščiausiais žodžiais, veltui bandydami nutverti už lazdos ir ištraukti jam iš rankų..." 

Senasis Pju suprato, kad neturi tikrų draugų tarp piratų, tačiau tikriausiai niekada nesitikėjo, kad jie galėtų nedvejodami palikti jį likimo valiai: 

"Po pusės minutės ant kelio daugiau neliko nieko, tiktai vienas Pju. 

- Džoni, Juodasis šunie, Derkai, - maldavo jis, minėdamas visokius vardus, - jūs nepalikite senojo Pju, draugužiai... 

Tada Pju suprato savo klaidą, apsigręžė šaukdamas ir, pasileidęs stačiai į griovį, nusirito į jį. Bet tuoj vėl atsistojo ir šoko kaip paklaikęs atgal - tiesiai arčiausiai lėkusiam arkliui po kojomis. Raitelis mėgino jį aplenkti, bet nesėkmingai. Pju parkrito žemėn, ir jo riksmas nuaidėjo nakties tamsoje, o keturios kanopos, partrenkusios ir sumindžiojusios jį, nukaukšėjo tolyn. Jis apsivertė ant šono, paskui pamažu susmuko veidu žemyn ir daugiau nejudėjo..." 

Nors piratas Pju R. L. Stivensono romane "Lobių sala" nėra pagrindinis personažas ir apie jį pasakojama tik dviejuose knygos skyriuose - "Jūreivio skrynia" ir "Neregio galas", tačiau šis veikėjas akivaizdžiai pagyvina siužetą, suteikia jam originalumo, o skaitytojui, nors ir mažai, bet suteikia žinių apie gana dideles neregių galimybes.