IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Vilma MEDVECKIENĖ

BULGARIJOS IR RUMUNIJOS KELIAIS


Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras jau keleri metai iš eilės kartu su partnere - agentūra "Kelionių laikas" vasarą organizuoja išvykas į užsienį. Kasmet jose dalyvauja vis daugiau neregių ir silpnaregių. Šiais metais liepos 6-16 dienomis centro lankytojams ir jų bičiuliams buvo pasiūlyta kelionė po Rumuniją ir Bulgariją. Iš viso į ją vyko 32 žmonės, pusė iš jų - turintys regėjimo negalią. Skaitytojams pateikiame vienos iš kelionės dalyvių - silpnaregės Vilmos Medveckienės įspūdžius. 

Vasara - tai toks laikas, kai dažnai tenka pagalvoti, kur pabėgti ir atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio, kasdieninių darbų bei rūpesčių, kaip pajausti ir patirti tą tikrąją džiaugsmo pilnatvę ilsintis. Dauguma paprastai renkasi sodybą užmiestyje, kaimo turizmo poilsiavietę ar ramų poilsį prie jūros, ežero. Tačiau vis dažniau žmonės pradeda domėtis ir pažintinėmis poilsinėmis išvykomis į užsienio šalis. Tokios išvykos žmogui padeda užsimiršti, išsilaisvinti nuo negatyvių minčių, emocijų, atsiverti naujiems potyriams. Iš tokios kelionės visai neseniai aš pati grįžau, ir norėčiau pasidalinti maloniais Rumunijos - Bulgarijos viešnagės įspūdžiais. 

Iš Lietuvos keliavome per Lenkiją ir Slovakiją. Antrame pagal dydį Slovakijos mieste Košice regėjome išskirtinio grožio gotikinio stiliaus katedrą, iškilusią tarp to meto (XV - XVI a.) architektūrinių pastatų su būdingais stiliaus elementais. Maloniai nuteikė šokantys fontanai su besiliejančiomis švelniomis muzikos melodijomis bei vandens purslų čiurlenimu - visa tai buvo tarsi atgaiva akiai bei sielai. 

Kelionė tęsėsi Bulgarijos link - ši šalis nustebino savo gražiu ir išpuoselėtu kraštovaizdžiu. Visi miestai ir miesteliai tarsi įrėminti įspūdingų kalnų fone su nesibaigiančiais serpantinais. Nieko nėra maloniau, kai po savo kojomis gali pajusti kalnų tvirtybę ir galybę. Kalnų takeliais reikėjo kopti į žymius, turistų gausiai lankomus Bulgarijos objektus. Rilos kalnų fone prie šniokščiančio Rilos upelio aplankėme vieną žymiausių bei didžiausių ankstyvųjų viduramžių kultūros ir švietimo centrų Balkanuose - Rilos vienuolyną. Šiuo metu žmonės iš įvairių vietovių gali čia atvykti atgauti dvasios ramybę, pamedituoti, pailsėti dvasiškai bei fiziškai. Puošnaus Rilos vienuolyno arkiniai fasadai išdailinti nenusakomo grožio freskomis - jose atskleidžiama ir ryškinama Aukščiausiojo svarba, pagarba šventiesiems apaštalams. 

Neaplenkėme ir didingos Bulgarijos sostinės Sofijos, kuri savo grožiu nenusileidžia kitoms Europos miestų sostinėms. Daug prabangos ir subtilumo suteikta Šv. Sofijos cerkvei, didingumo ir elegancijos netrūksta Sofijos miesto Karališkiesiems rūmams. 

Malonus įspūdis liko apsilankius Plovdivo mieste, čia turėjome galimybę pamatyti amfiteatrą, senuosius jo statinius. Mane pakerėjo amfiteatro tikroviškumas, jo dvasia. Ten pastovėjusi, jaučiausi taip, tarsi netrukus turėtų susirinkti žiūrovai ir stebėti reginį. Regis, mane kažkas nukėlė į tuos senus laikus. 

Bulgarija garsi tuo, kad čia - tradicija iš rožių spausti aliejų, o iš jo gaminti muiliukus, kosmetikos priemones (lūpų balzamus, rankų kremus, kūno losjonus, gelius, kvepalus ir t.t.). Įvairių tokių suvenyrų buvo galima įsigyti Kazanleko mieste rožių muziejuje. Čia buvo galimybė pamatyti ir savomis rankomis paliesti, įvertinti, išbandyti rožių žiedų rinkimo, aliejaus spaudimo bei kitokių gamybos procesų priemones: pintines rožių žiedams rinkti, statines ir indus rožių aliejui laikyti, indus jam transportuoti, aparatą rožių gėrimui gaminti ir pan. 

Bulgarijos miestai Stara Zagora, Nesebaras, Varna, architektūriniu požiūriu - labai savito stiliaus. Stara Zagoroje likusios miesto sienų liekanos, kažkada veikusios senosios pirtys. Nesebaras įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą dėl savo bažnyčių - jos statytos jau V a., dėl senojo miesto architektūrinio unikalaus stiliaus - jis susiformavo XVI - XIX a. Iš tiesų tai labai saviti architektūriniai pastatai - arčiau priėję prie išlikusių bažnyčios sienų rankomis galėjome pajusti tvirtus akmenis ir plytas. Nesebaro senamiestyje esama statybos ypatumų: architektūrinių pastatų apatinė dalis statoma iš akmenų, o viršutinė dalis - iš medžio. Vaikščiodamas Nesebaro senamiesčio gatvelėmis, pasijunti tarsi nusikėlęs į XVI a. Iš arčiau Nesebarą galėjome pamatyti važiuodami ryškiaspalviu traukinuku palei Juodosios jūros pakrantę. Juodoji jūra - visų turistų svajonė, malonu šiltame vandenyje palepinti savo kūną. Prie šios jūros turėjome vieną poilsio dieną, todėl nepraleidome progos pasidžiaugti vandens malonumais. Varnoje, Bulgarijos vasaros sostinėje, gausu romėnų epochos laikų lankomų objektų, kurie savo dvasia prilygsta minėtam Plovdivo amfiteatrui. 

Iš Bulgarijos keliavome į Rumuniją - ji blankesnė savo miestų netvarkingumu bei nešvara. Tačiau, pamačius Pelešo karališkuosius rūmus, greitai užsimiršo prieš tai matyti vaizdai. Pelešo rūmai ne veltui buvo vadinami karališkaisiais, kadangi juose ypač daug prabangos, elegancijos. Visur - įspūdingi gobelenai, žėrintys ir tviskantys sietynai, židinių kokliai išpuošti savita technika, langai išdailinti pačiais įvairiausiais vitražais. Galbūt kai kam susidarė toks įspūdis, jog nuo šios prabangos turėtų akys raibti, galva suktis. Tačiau yra visai atvirkščiai - akivaizdus saikingumas ir neperdėtas puošnumas. 

Rumunija, kaip ir Bulgarija, nestokoja kalnų, todėl nepraleidome progos iš paukščio skrydžio, kildami funikulieriumi, apžvelgti Furnikos kalno viršukalnę ir pasigrožėti nuo jos atsiveriančiais nuostabiais vaizdais. 

Transilvanijos sostinė Brasova paliko tvarkingo, šviesaus, erdvaus miesto įspūdį dėl savitų, kontrastingumu pasižyminčių architektūrinių pastatų. Vienas tokių įdomesnių objektų šiame mieste - Juodoji bažnyčia. Juodąja vadinama todėl, kad statant bažnyčią buvo panaudotos statybinės medžiagos, kurios labai "traukia" dulkes ir nešvarumus. Juodoji bažnyčia, nors patamsėjusi, apdulkėjusi, nešvari, išsiskiria iš visų aplinkinių pastatų, nes tikrai įdomi savo architektūra. 

Paskutinė kelionės lankytina vieta buvo susijusi su Vlado Drakulos gimtuoju miestu Sigišuaru. Prie šio miesto pagrindinės cerkvės ankstesniais laikais veikė mokyklėlė, vaikams reikėdavo kiekvieną dieną kopiant į kalną įveikti 176 laiptelius. Išbandėme ir mes tuos laiptelius. Užlipti į viršūnę iš tiesų nepasirodė taip paprasta ir lengva, kaip galvojome anksčiau. Šis miestas buvo paskutinis kelionės tikslas, todėl išvykome atsisveikinę su Bulgarija ir Rumunija Lietuvos link per Vengriją, Slovakiją bei Lenkiją. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]