TAI ĮDOMU

 

ELGETŲ CECHAS VILNIUJE


Nuo pat senovės buvo elgetaujančių žmonių. Ypač jų pagausėdavo karo metu. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji Kunygaikštystė (LDK). Joje elgetavimo reiškinys buvo labai paplitęs. Elgetaudavo ne tik žmonės su įvairia negalia, bet ir sveikieji. Ypač elgetų pagausėjo XVII a. pirmojoje pusėje - XVIII amžiuje. Šiuo laikotarpiu LDK padidėjo socialinė diferenciacija. Cechinės gamybos, struktūrinė viduramžių visuomenės krizė, karai, maro epidemijos smarkiai didino "svetimų tarp savų", pirmiausia elgetų bei valkatų skaičių. Istorikas Aivas Ragauskas rašo: "Įvairiais paskaičiavimais, jie sudarė maždaug 5-10 proc. visuomenės. Priklausomai nuo vietos ir laiko, jų galėjo būti daugiau ar mažiau. Elgetos, prie kurių yra priskiriami aklieji, ne taip kaip kita marginalinė grupė - valkatos, buvo priskiriami prie gerbtinų vargšų kategorijos - išmaldos vargšui davimas katalikiškoje visuomenėje - krikščioniškos meilės artimui išraiška." Šis pasakojimas apie XVIII a. Vilniaus elgetų cechą parengtas pagal A. Ragausko straipsnį "Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje - XVIII a.: elgetų organizacijos pobūdį". 

 

Elgetų brolijos - kas tai? 

Elgetomis buvo tampama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai dėl neturto - ne veltui sinonimiškai jie vadinami "vargšais" dėl fizinio ir psichinio neįgalumo, smurto namuose bei senatvės. Dėl savo gyvenimo būdo (gyvenama buvo gatvėje ir kartais prieglaudoje), užsiėmimo (išmaldos prašymo viešose vietose - prie bažnyčių, aikštėse, gatvėse ir t. t.) elgetos buvo labiausiai pastebimi skurdo visuomenės atstovai. Jie būdavo kilę iš kaimo bei miesto, įvairių socialinių sluoksnių - valstiečių, miestiečių ir bajorų, margi lyties ir amžiaus požiūriu, tačiau pirmiausia telkdavosi didžiuosiuose miestuose, kuriuose buvo didžiausios išmaldos, prieglaudos gavimo, taigi ir išgyvenimo galimybės. Miesto socialiniame žemėlapyje elgetos teturėjo tik paribio statusą, vis dėlto jie buvo matomi ypač ryškiai. Kai dėl dalies visuomenės neturto ėmė smarkiai daugėti elgetų, ilgainiui bažnyčios, valstybės bei miestų valdžios institucijos susidūrė su nemažomis vis didesnio elgetavimo problemomis. Tradiciškai daugiausia bažnyčios vykdyta socialinė rūpyba, propaguotas mielaširdingumas ir jo pagrindu steigtos prieglaudos (špitolės) tų problemų išspręsti nepajėgė. 

Štai viduramžiais elgetų buvimas buvo sankcionuojamas specialių korporacijų, pvz., aklųjų, patvirtinimu. Kai kurių autorių teigimu, iki XVIII a. pabaigos Romos mieste Italijoje veikė bendra elgetų organizacija, gynusi savo narių interesus. 

Lenkijoje bei Lietuvoje didesnių permainų sprendžiant elgetavimo problemą sulaukta tik XVIII a. pabaigoje, kai pradėta suvokti, kad elgetavimas susijęs su krašto ekonomika, nedarbu. Iki to laiko miestų biurokratai pirmiausia ieškojo būdų, kaip sumažinti elgetų, kaip juos kontroliuoti, kaip patį elgetavimą padaryti "civilizuotesnį". 

Apie Vilniaus elgetų brolijos įkūrimą sužinome iš svarbiausių šaltinių: 1636 m. privilegijos, 1784 m. Šv. Jono parapijos vizitacijos akto. Miesto valdžia - vaitas ir magistratas - statutą patvirtino rugpjūčio 23 d., o karalius Vladislovas IV Vaza - rugsėjo 23 d. Iš privilegijos teksto aišku, kad elgetų brolijos (cecho) statutas buvo priimtas ne elgetų, o pačios miesto valdžios iniciatyva. Privilegijoje aiškiai sakoma, kad, matydama didelius nesutarimus tarp elgetų, miesto valdžia lenkiškai surašė jiems tvarką ir paprašė valdovo ją patvirtinti. Miesto valdžia taip pat prašė, kad valdovas atleistų nuo svečių apgyvendinimo prievolės elgetoms skirtą patalpą. Apie elgetavimo mastą Vilniuje XVII a. pirmoje pusėje galime tik spėlioti, tačiau problema, matyt, buvo gana didelė. 

Vilniaus elgetų brolija, kuriai priklausė ir neregiai, veikė prie Šv. Nikodemo ir Juozapo bažnyčios buvusios špitolės. O tiek bažnyčia, tiek ir špitolė buvo miesto valdžios žinioje - ji skirdavo kleboną, špitolės provizorius. Kad brolijos tvarka daug kuo panaši į cechinę, teisingai pastebėjo privilegijos leidėjai. 

Taigi, kas buvo ši organizacija XVII a.? Nei cechas, nei bažnytinė brolija? Iš kur atsirado elgetų brolijos nuostatų panašumai į cechinius? Tai galima pabandyti paaiškinti keliomis aplinkybėmis. Pirma, brolijos nuostatus rengę miesto valdininkai geriausiai nusimanė apie amatininkų cechus ir pirklių gildijas, todėl ir vargšų brolijas padarė pagal bendrą "trafaretą", juo labiau kad jis puikiai tiko. Antra, šie nuostatai labiau rodo ne plintančias naujiesiems laikams būdingas elgetų represavimo, o viduramžių savivaldos tendencijas. Būtent viduramžių Europoje įvairios elgetų grupės, pvz., aklieji, burdavosi į brolijas, kurias pripažindavo miestų valdžios. Galima teigti, kad Vilnių šios tradicijos pasiekė pavėluotai. Trečia, privilegija įsteigta organizacija nesisieja su dvasine vyresnybe - vyskupijos ar jėzuitų ordino. Neturime taip pat duomenų, kad šie nuostatai būtų buvę patvirtinti popiežiaus, kaip būdavo bažnytinių brolijų atveju. 1636 metų privilegijoje užfiksuotos elgetų elgsenos, gyvenimo būdas. Į sąrašą įtraukti vargšai kas 4 savaitės turėjo rinktis į susirinkimus (mokėti kaskart po grašį) name pas kurį nors miestietį - jo name turėjo būti "gaspada" (kambarys), elgetos turėjo išrinkti 4 vyresniuosius, turėti brolišką skrynią su pinigais. Joje turėjo būti kaupiamos pajamos. Du raktai nuo skrynios turėjo būti pas vieną "bažnytinį vyresnįjį" ir "gatvės vyresnįjį". Įdomu, kad tas miestietis turėjo būti teisėjas, susirinkimuose sėdėti pirmoje vietoje. Kartu su vyresniaisiais jis turėjo parinkti 4 ir daugiau botagininkų apsimetėliams elgetoms vaikyti iš miesto, nusikaltusiems bausti. Brolija turėjo turėti raštininką, galintį suprasti lotyniškai, - buvo teigiama, kad atvykėliai būtent tokius raštus atsineša. Svarbi yra nuostata, jog minėtas miestietis - gaspados šeimininkas - turėjo būti "magdeburginis", tai yra priklausyti miesto valdžios, o ne bažnyčios ar žemės jurisdikcijai. Taip, matyt, norėta užsitikrinti, kad brolijos būstinė liks mieste. Neturintys kur apsistoti vargšai turėjo būti gabenami į Šv. Nikodemo ir Juozapo špitolę, o dvejos kasmetinės mišios - už mirusius ir gyvus geradarius - turėjo būti "faroje", tai yra Šv. Jono bažnyčioje. Nors dvejos kasmetinės mišios Šv. Jono bažnyčioje tarsi rodytų katalikišką elgetų brolijos charakterį, privilegijoje yra paminėta, kad su metiniais vyresniaisiais turi posėdžiauti ir po botagininką nuo tarp miesto sienų esančių cerkvių ir zborų (protestantų maldos namų). Tai logiška, nes tarp elgetų turėjo būti ir stačiatikių, protestantų ar unitų. Tai liudija teiginys, kad elgetos turi melstis už visą krikščionišką tautą. 

XVIII a. elgetų organizacijoje lyg ir įvyksta pokyčių, kurie iš esmės pakeitė jos pobūdį ir pavaldumą. Duomenų apie ją padaugėja, bet ji pati faktiškai palaipsniui išnyksta. Būtent šiuo laikotarpiu, pasak lenkų istoriko T. Kasabulos, įvyksta brolijos transformacija - ji susilieja su Mielaširdingumo brolija prie Šv. Jono bažnyčios. 1728 m. lapkričio 24 d. Augusto II patvirtintame statute yra nauja tai, jog aiškiai nusakytos mišių datos - rugpjūčio 5 d. - Švč. Mergelės Marijos Snieginės ir spalio 4 d. - Šv. Pranciškaus Serafiniečio. Kas mėnesį turėjo būti dvejos mišios už geradarius - už mirusius ir už gyvuosius prie Šv. Pranciškaus Serafiniečio altoriaus. Numatyta ir daugiau įvairių mišių. Statute taip pat pažymima, kad brolijai nepriklausantys elgetos turi paklusti jos statutui ir sprendimams, tačiau jiems išsaugoma apeliacijos į tarybos teismą teisė. Akcentuojama ir tai, kad 6 botagininkai privalo vaikyti apsimetėlius elgetas. Jeigu reikės - pasitelkti ir prisiekusius miesto tarnus, kuriuos turėtų skirti vaitas bei burmistrai. Botagininkui nurodžius, toks apsimetėlis turi būti uždarytas į rotušės kalėjimą. Papildomi punktai buvo patvirtinti tarybos antspaudu ir raštininko parašu. 

Kas gi nutiko elgetų brolijai XVIII a. antroje pusėje? J. Kurczewskis teigia, kad brolija turėjo 5000 auksinų kapitalą, kurio procentus Šv. Jono bažnyčios klebonas dalindavo vargšams. Jis perpasakoja ir 1784 m. vizitacijos duomenis apie broliją. Ji neturėjusi namo (špitolės), vargšų prie bažnyčios būdavę iki 40. Beje, vizitacijoje pirmą kartą organizacija įvardijama kaip cechas. Kodėl dvasininkas - jis, be abejo, surašė 1784 m. vizitacijos aktą - pavartojo ir lenkišką "cecho" terminą, sunku pasakyti. Kaip minėta, pačiuose brolijos statutuose ar kur kitur jo neaptinkame. Viena aišku, jam ši brolija tikrai nebuvo panaši į bažnytinę. Toliau vizitacijoje teigiama, kad prie Šv. Jono bažnyčios glaudžiasi apie 40 asmenų, o per visas miesto špitoles ir namus pagal rejestrus yra apie 350 elgetų. 1822 m. publikacijos autoriai rašo, kad visi vilniečiai vargšai buvo savotiškoje Šv. Jono bažnyčios klebono valdžioje, pirmiausia dvasinėje, rinkosi šioje bažnyčioje, turėjo savo Švč. Mergelės Marijos Snieginės altorių - jo papuošimai ir dabar žymintys elgetas. Taip pat elgetos turėję savo mišioms reikalingus indus ir kt. 

Pačioje XVIII a. pabaigoje elgetų situacija kiek pasikeitė, nors ne iš esmės. 1775 m. įsteigtai LDK Špitolių komisijai buvo pavesta sutvarkyti ir socialinę apsaugą. Buvo numatyta kiekvienoje vaivadijoje įsteigti dideles prieglaudas, o jose globoti ir gydyti tik neįgalius elgetas. Kiti turėjo dirbti viešuosius darbus. Kova su elgetavimu nuo 1791 m. buvo pavesta Policijos komisijai. Tačiau, nors buvo dedama pastangų, XVIII a. pabaigoje Vilniuje elgetų vis daugėjo, o elgetavimu miesto ir priemiesčių gatvėse, prie bažnyčių, prie miesto sienų ir vartų, pagaliau kapinėse vertėsi vis daugiau "netikrų" vargšų. Jie atvykdavo iš tolimiausių parapijų. Prieglaudose jiems vietų neužteko, tad nutarta elgetų sumažinti su policininkų pagalba. 1792 m. buvo nuspręsta faktiškai sugaudyti elgetas, prieglaudose palikti tik ligotus, o kitus įdarbinti. Vien į dvi prieglaudas buvo atgabenti 59 žmonės. Dauguma buvo senos, ligotos našlės. Žinoma, kad paprastai našlės ir gyvanašlės tarp elgetų sudarydavo iki 1/3 bendro skaičiaus, daugiau nei pusė elgetų turėjo vaikų, tarp kurių buvo tarnautojų, spaustuvininkų, dvasininkų, prekybininkų, kareivių ir darbininkų. 

Reikia pastebėti, jog šie duomenys rodo, kad vadinamas elgetų cechas, jeigu toks buvo, su savo funkcijomis bent jau XVIII a. pab. visiškai nesusitvarkė. Tokios organizacijos "mirtį" liudytų ir tai, kad 1798 m. Špitolių komisija įpareigojo prieglaudas atrinkti 6 vyrus elgetas (jiems numatytas savaitinis 6 auksinų atlygis - toks, kokį patys paprastai surinkdavo per savaitę), kurie turėjo pasikabinę lenteles su užrašu "Elgetų grėsmė" budėti mieste ir pristatyti naujus elgetas apklausos į komisiją. Po to elgeta turėjo būti atiduodamas į prieglaudą, išvaromas iš miesto ar siunčiamas pas gimines. Dėl lėšų stygiaus elgetoms vis dėlto būdavo leidžiama rinkti išmaldą prie prieglaudų, jiems buvo mokama už papildomus darbus jose. Vilniaus miesto erdvėje šie veiksmai formaliai žiūrint davė nemenkų rezultatų - elgetų jame kuriam laikui sumažėdavo, kadangi jie būdavo tiesiog išsiunčiami iš miesto. 

Apibendrinant galima drąsiai konstatuoti, kad 1636 m. įsteigta ir mažiausiai iki 1784 m. gyvavusi Vilniaus elgetų organizacija buvo pakankamai savita, ją tinkamiausia būtų apibūdinti kaip gana originalią savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką, specifinę broliją, kuri nebuvo identiška nei cechui, nei bažnytinei brolijai. 

Parengė Emilija DERŠKUTĖ 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]