JAUNA MINTIS

 

ESU PATRIOTĖ!


Alvija JeznaitėNeseniai perskaičiau Jono Mikelinsko publicistikos knygą "Niurnbergo šešėlyje". Knygoje gvildenama daug įvairių opių temų. Tarp jų - patriotizmo klausimas. "Niurnbergo šešėlyje" autorius prieina nelinksmą išvadą, perimtą iš vieno žymaus mūsų filosofo: patriotas - idiotas! O ši "Mūsų žodžio" pašnekovė didžiuojasi, kad gali būti Lietuvos patriotė: "Lietuvių kalbos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Esu savo gimtosios šalies patriotė. Tautinis šokis, daina, kalba yra mano esaties neatskiriama dalis. Tai vienas iš daugelio būdų būti naudingai savo šaliai - pažinti, tirti, puoselėti ir gražinti savo gimtąją kalbą." 

Alvija Jeznaitė gimė ir augo Alytuje. Čia lankė vaikų darželį, vėliau mokėsi integruotai vidurinėje mokykloje. Ją baigusi mergina atsisveikino su gimtuoju miestu. Išvažiavo į sostinę tęsti mokslų. Iš pradžių mokėsi masažo. Po masažo studijų silpnaregė įgyvendino seną savo vaikystės svajonę - ėmė studijuoti gimtąją kalbą. Šiemet Alvijai bus įteiktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos bakalauro diplomas. 

 

"M. Ž." Paklaidžiokime mokyklinio suolo atminties takais. Kokie jie - tiesūs, kreivi, lygūs ar... 

A. J. Daugiausia mano vaikystės laiko sietina su mokykla, todėl apie ją ir kalbėsiu. Nuo pirmos iki paskutinės klasės mokiausi Alytaus Panemunės vidurinėje mokykloje. Šį savo gyvenimo tarpsnį atsimenu kaip šviesiausią. Pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1994 metais. Dar prieš tai su tėvais buvome nuvažiavę į Vilnių. Ten lankėmės Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, atvirų durų dienose. Deja, ši mokykla nepaliko gero įspūdžio. Tėvai nusprendė, kad mokysiuosi gimtajame Alytuje. Man pasisekė, patekau į labai gerą klasę. Eidama į mokyklą žinojau, kad manęs tikrai laukia klasės draugai. Vyresnėse klasėse, kai sirgdavau, nesilankydavau pas gydytoją vien dėl to, kad galėčiau eiti į mokyklą. Čia jaučiausi pakylėta. Per dvylika metų nesulaukiau nė vieno įžeidimo, nors visi vaikai matė, kad esu silpno regėjimo. Visuomet sulaukdavau aplinkinių geranoriško palaikymo ir padrąsinimo. Mokantis problemų nebuvo. Mokslai man sekėsi, buvau klasės pirmūnė. Iki šiol su grauduliu atsimenu paskutinį skambutį. Tą dieną labai daug verkiau. Man buvo gaila palikti mokyklą, o dar gailiau atsisveikinti su klasės draugais. 

"M. Ž." Kokį pėdsaką jums paliko negalia? 

A. J. Esu ligos pažymėta nuo gimimo. Mokiausi integruotai, todėl su neregiais ir silpnaregiais jokių ryšių nepalaikiau. Maniau, kad pasaulyje tokia esu viena, todėl turėjau įvairiausių kompleksų. Viskas apsivertė aukštyn kojom, kai atvažiavau į Vilnių mokytis masažo. Čia sutikau daug neregių ir silpnaregių. Tada susipažinau ir su aklųjų sistema. Pamačiusi, kaip neregiai ir silpnaregiai gyvena, kaip mokosi, kaip bendrauja, supratau, kad aš esu laiminga. Matau ir kiekvieną akimirką džiaugiuosi dienos šviesa, o kai kas pasmerktas ja nesidžiaugti. 

"M. Ž." Taigi fiziniai sunkumai nesutrukdė atrasti save ne tik moksluose? 

A. J. Mokykloje labai daug dėmesio skyriau mokymuisi. Tai užimdavo didesnę laisvalaikio dalį. Akivaizdu - silpnaregei reikia ilgiau pasėdėti prie namų darbų. Turėjau tikslą - dvylika klasių baigti kuo geresniais pažymiais. Jau iš anksto planavau - baigusi vidurinę mokyklą mokslus tęsiu toliau - Vilniuje. Tiesa, besimokydama mokykloje, dalyvaudavau įvairiausiose mokinių olimpiadose: matematikų, istorikų, lietuvių kalbos rašinių. Taip pat mėgau dalyvauti pramoginiuose konkursuose. Vienas iš pirmųjų - šauniausio mokyklos mokinio konkursas. Deja, mokykloje nesportavau, nedainavau ir net nešokau. Buvau tikras "žiniukas". Klasės draugai, kurie nesuprasdavo namų darbų, visuomet skambindavo man. Juos konsultuodavau, padėdavau ruošti pamokas. Gal dėl to klasėje buvau visų mėgstama ir populiari. 

"M. Ž." Kai užsivėrė klasės durys iš daugelio takų savąjį buvote atradusi? 

A. J. Lietuvių kalbą ir literatūrą pamėgau aštuntoje devintoje klasėje. Kaip kiekviena paauglė svajojau apie jos gilesnį pažinimą. Kai mokytojai klausdavo, ką norėčiau studijuoti, visuomet sulaukdavo vieno atsakymo - lietuvių kalbą. Baigusi mokslus suabejojau savimi. Atsirado vidinė baimė. Į galvą įsikaliau, kad dėl silpno regėjimo negalėsiu studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Įsivaizdavau, kad universitete mokytis bus dar sunkiau. O mano žinių tikrai nepakaks. Skaitau lėčiau už kitus, atsiliksiu nuo kurso draugų, mokytis nepajėgsiu. Dabar suprantu, kad tada be reikalo nepasitikėjau savo jėgomis. 

"M. Ž." Tad pasirinkote saugesnes studijas. Medicinos mokslai - pašaukimas ar... 

A. J. Gavusi vidurinės mokyklos baigimo diplomą nuėjau į LASS Alytaus miesto ir rajono filialą pasiklausinėti apie tolesnį mokymąsi. Norėjau sužinoti, ką studijuoja neregiai ir silpnaregiai. Man papasakojo ir išgyrė masažo specialybę. Tėvai primygtinai siūlė nors vienus metus pailsėti. Aš Alytuje likti nenorėjau, todėl nutariau mokytis masažo paslapčių. Į Vilnių išvažiavau 2006 metų rudenį. Masažo abėcėlės mokiausi dvejus metus. Gyvenimas sostinėje - dar viena sena svajonė. Gal todėl Vilniuje labai greitai adaptavausi. Aišku, šio didmiesčio nepažinojau. Iki šiol esu dėkinga draugams, kurie padėjo man prisijaukinti svetimą miestą. Masažo studijos nebuvo tuščias laiko gaišinimas. Savo grupės draugams papasakojau apie brandinamą svajonę ir mane gniuždančią baimę. Visi iš manęs skaniai pasijuokė ir vienu balsu drąsino, įkalbinėjo stoti studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 

Ar aš gailiuosi tų dvejų masažo mokslo metų? Iš tiesų ne! Per tuos dvejus metus susipažinau su LASS sistema. Iš arti pažinau neregių ir silpnaregių gyvenimą. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti, kad iš masažo, fizinio darbo gyventi neketinau. Mane viliojo pedagogika, protinė veikla. Baigusi masažo mokslus visą vasarą dirbau Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje masažuotoja. Tada sau tariau: jeigu neįstosiu studijuoti lietuvių kalbos, dirbsiu čia. Nors gyvenime masažas man antraeilis dalykas. 

"M. Ž." Po pirmųjų studijų šuolis aukštyn - Edukologijos universitetas. 

A. J. Sulaukusi draugų paakinimo 2008 metais išdrįsau stoti į Vilniaus edukologijos universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Įstojau netgi į valstybės finansuojamą vietą. Nuo pirmo mėnesio iki šiol gaunu stipendiją. Tik pradėjusi mokytis, susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių buvo nelengva priprasti prie didesnių mokslo krūvių. Teko prisitaikyti prie naujos aplinkos. O kur dar nuolatinė iškritimo baimė. Praėjus pusmečiui, viskas susireguliavo. Kalbant apie tarpusavio santykius, jie lyg pavasarinis ledas per tris pirmuosius studijų mėnesius ištirpo ir liko tik atsiminimas. Iš pradžių aplinkiniai su manimi bendravo atsargiai, lyg kažko baimintųsi. Tuomet nutariau iniciatyvą perimti į savo rankas. Pradėjau aktyviai bendrauti. Mano aktyvaus bendravimo rezultatas - pirmo kurso antrame pusmetyje tapau grupės seniūne, ja esu iki šiol. Vadinasi, grupė manimi pasitiki. Kalbėdama apie mokslus, turiu pasakyti, kad esu daugiau kalbininkė nei literatė. Kalbos dalykai - mano arkliukas. Mėgstu rašybos, kalbotyros, stilistikos dalykus. Kita vertus, su kalbos dalykais paprasčiau. Gilinantis į juos tenka mažiau skaityti. Literatūros dėstytojai buvo ir yra tolerantiški. Jie sakydavo: jeigu sunku, skaityk kiek gali. Studijuojant pravertė Lietuvos aklųjų biblioteka. Čia yra daug įgarsintų visuotinės literatūros šedevrų. Man tik reikėdavo paimti įgarsintą knygą ir klausytis. Dėl šios priežasties susidraugavau su kompiuteriu. Nors iki studijų Edukologijos universitete jis man buvo didžiausias priešas. Juo klausausi įgarsintas knygas. Kai mokaisi mėgstamą dalyką, nepastebi sunkumų. Viską kompensuoja smalsumas ir naujų žinių troškimas. 

"M. Ž." Jau vasaros pradžioje gausite lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos diplomą, o kas toliau? 

A. J. Noro mokytis turėjau ir dar turiu. Tvirtai esu nusprendusi stoti į magistrantūrą. Tiesa, dar konkrečiai nežiūrėjau specialybių. Aišku viena - rinksiuosi kalbos dalykus. Tai tikrai puiki proga dar dvejus metus pratęsti mokslus man mieloje srityje. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]