MUMS RAŠO

Brigita NARMONTAITĖ

ĮDOMUS IR NETIKĖTAS KONKURSAS


Brigitos Narmontaitės piešinys 'Laisvės paukštis'Daugelis žmonių mano, kad neregiai negali piešti, nes nemato spalvų. Ne visiems jų reikia. Yra keletas būdų piešti be spalvų. Pirmas būdas - piešimas rėžtuku ant storos folijos. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) ši technika netaikoma, bet ja naudojasi kitų šalių aklieji. Kitas patogesnis ir ne toks sudėtingas būdas - taškinių linijų brėžimas popieriuje. Piešiama išsirašiusiu rašikliu, popieriaus lapą padėjus ant vielinio bitininkų tinklelio, įstatyto į medinius rėmelius, arba ant paprasto guminio brailio rašomosios mašinėlės padėklo. Rėmelio tinklinis paviršius puikiai tinka taškams popieriuje badyti. 

Šia technika naudojasi ir LASUC mokiniai, tarp jų ir aš. Mūsų piešiniai rodomi įvairiuose konkursuose. Taip per vieną dailės pamoką mokytoja Skaidrė Butnoriutė pasiūlė man vienai iš klasės mokančiai piešti išrašytu rašikliu (kiti vaikai silpnaregiai ir piešia dažais) dalyvauti konkurse "Lietuvių kovų už laisvę ir netekčių istorija". Nusprendžiau dalyvauti ir... visus šiek tiek nustebinti, nes apie tokią piešimo techniką mažai kas žino. Nupiešiau didžiulį į balandį panašų paukštį su plevėsuojančia trispalve snape. 

Konkurse laimėjau pirmą vietą. Bet ne dėl gražumo, dėl įdomios technikos mano piešinį paėmė. 

Konkursas vyko sausio 16 dieną, o po trijų mėnesių balandžio 20 dieną buvo paskelbti jo laureatai. Jie susirinko iš visos Lietuvos: buvo vaikų iš Rokiškio, Šiaulių, Klaipėdos, Nidos... Apdovanojimų dieną nuo pat ryto iki ketvirtos valandos po pietų vyko ekskursijos po žymiausias Vilniaus vietas - Seimo rūmus, Genocido aukų muziejų, Tuskulėnų dvarą. Pirmiausia nuvykome į Seimo rūmus. 

Nepaprasti tai rūmai - su neperšaunamais langais, geležinėmis langinėmis, posėdžių salės kompiuteriu su keliomis dešimtimis ekranų. O koridorių, koridorių - beveik nesibaigiantis labirintas! 

Po ekskursijos Seime ėjome į liūdnai pagarsėjusią Vilniaus vietą - Genocido aukų muziejų, buvusį kalėjimą. Vieną kartą jau teko šiame muziejuje lankytis, bet grupėje ir su gidu ekskursija buvo daug įdomesnė. Sužinojau daug nauja, bet pati sau pažadėjau niekada daugiau neiti į šį pastatą. Vien pasiklausius gido pasakojimo krėtė šiurpas: įsivaizdavau perpildytas kalėjimo kameras, nuo miego ir maisto trūkumo išsekusius kalinius, karcerius su vandeniu - žiemą jis netgi užšaldavo. 

Net sunku patikėti, kad tardymai kalėjime vykdavo naktimis, o už menkiausią nusižengimą kalinį uždarydavo į karcerį, leisdavo vaistus, sukeliančius uždaros erdvės baimę. Bet tai tik dalis bauginančių kankinimo būdų. Tuo pasakojimai apie žiaurų okupantų elgesį nesibaigė. Keliavome į Tuskulėnų dvarą, kurio teritorijoje buvo rasta ir atpažinta daug užkastų sušaudytų kūnų. 

Bet žiaurumai juk irgi baigiasi. Tad ir pasakojimai apie juos baigės. Konkurso laureatų apdovanojimai ir kitą dieną vykusi ekskursija po prezidentūrą buvo įdomus laiko praleidimas. 

Apdovanojimai prasidėjo balandžio 20-ąją ketvirtą valandą po pietų. Daug rašinių, dailės ir muzikos konkursų prizininkų. Aš taip pat buvau tarp jų. Ne kiekvienas žino, kaip suvirpa širdis išgirdus skaitomą ar prizininkų sąraše pamačius savo pavardę. O jei sužinai, kad laimėjai pirmą vietą, norisi pakilti virš debesų... Bet virš debesų nekilau ir nekilsiu, bet toliau dalyvausiu įvairiuose konkursuose. Tikiuosi, jų bus dar ne vienas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]