LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas ZABORSKIS

ŽEMĖJ LIETUVOS ĄŽUOLAI ŽALIUOS 

Kai taupant valstybės lėšas man atsakė kiemsargio darbą, prislėgtas dūlinau nudelbęs akis, kol kaktomušomis susidūriau su jaunystės draugu. 

- Kodėl toks nupiepęs? Neišrinko į Seimą? Bankrutavo bankas? 

- Bepigu tau tyčiotis, kad sugebėjai nugvelbti gerą kąsnį, - spoksojau į jo elitinę išvaizdą. - Atleido! 

Jis grakščiu mostu pakvietė į kavinę. 

- Še! - ištiesė laikraštį. - Paskelbtas konkursas administracijos valdininko vietai užimti. 

- Kas iš to... Reikalauja turinčio aukštąjį išsilavinimą, o mudu baigę tik "profkę"... 

- Pardon! - išlenkęs stiklelį brendžio, sriūbtelėjęs kavos, bičiulis paaiškino: - Įsidėmėk, aš Kembridžo universiteto bakalauras. 

- Kembridžo!? - apsvaigau lyg būčiau iškliukinęs butelį brendžio. - Kada suspėjai? 

- Pagal dabartinį gyvenimo tempą viskas įmanoma. Nori - per kelias dienas ir tu baigsi bet kurį pasaulio universitetą? Šalyje, kurios kultūros ministeris šoumenas, įsigijęs prestižinės mokyklos diplomą tu net per adatos skylutę pralįsi. 

- Kad aš nemoku nė vienos užsienio kalbos, išskyrus rusų. Ir tą baigiu užmiršti. Bijau, kad neapšauktų kolaborantu. 

- Teisingai. Valstybingumui įtvirtinti reikia kalbėti tik valstybine kalba. 

Tada pagalvojau - konkursų mūsų šalyje tikrai nestinga: įspūdingiausio modelio, seksualiausio užpakaliuko ir ištvermingiausio penio, pypkorių ir alaus mėgėjų... Ir turime šaunių nugalėtojų. Gal ir manyje slypi valstybės vyro duomenys?! Kodėl neišbandžius?! 

Po kelių dienų jau turėjau Jeilio universiteto filosofijos magistro diplomą. Žinia, dabar mokslai, ypač užsieniuose, pašėlusiai daug kainuoja, bet dėl prestižinio diplomo verta lįsti į skolas. 

Paskirtą dieną prieš vertinimo komisijos duris grūmėsi gražus būrelis kandidatų. Vienas per kitą smarkiai brovėmės, kad patektume į pažadėtąja žeme virtusį kabinetą. Vienintelė dama neatlaikiusi spūsties nualpo, ir mes vienbalsiai nusprendėme, kad ji neverta dalyvauti tolimesnėse varžybose. O aš kaip visada likau paskutinis. 

Netrukus išbėgo atletiškas vyrukas ir nekultūringai nusispjovė: 

- Idiotai! Manęs, baigusio Lumumbos universitetą, nepriėmė. Girdi, valdininko kabinetas - ne krepšinio aikštelė. 

Kitas vos pralemeno: 

- Jie pavarė mane, habilituotą mokslų daktarą. 

Kandidatų skaičius sparčiai tirpo. Įeidavo viltingai spindinčiomis akimis, išsvyruodavo atgal lyg iš bušido ringo. 

Neišlaikė santūraus vyruko nervai: 

- Jeigu mokslo daktarai neatitinka reikalavimų, tai aš, baigęs tik Vilniaus universitetą, neturiu šansų... Parsiduosiu į užsienį, kur mus vertina. 

Po akimirkos ir aš stovėjau prieš komisiją. Pilna krūtine įkvėpiau ir pakiliai užgiedojau: 

- Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos... 

Komisija lyg pagal aukščiausiojo komandą pašoko, pasitempė, vieningai pritarė. Po šimts perkūnų - staiga susigriebiau, kad toliau nemoku teksto... Visa komisija išsižiojusi laukė. Teko griebtis improvizacijos: 

- Ąžuolai žaliuos, gilių nestokos... 

"Susimoviau!" - nusmelkė paširdžius. Ir nesitikėdamas nieko gero pasukau į duris. 

- Pone!.. Kur tamsta bėgate? - sulaikė komisijos pirmininkas. - Skubos tvarka mes nutarėme, kad konkurse skelbta vieta ne ponui. Ponui sukūrėme specialų etatą: apskrities administracijos vyriausiojo patarėjo. 

Komisijos pirmininkas paplojo. Kiti nariai pritarė. Lyg iš "Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos išdygo žavios merginos, nešinos burbuliuojančio šampano taurėmis. Paskelbė tostą mano garbei. Ir pirmą kartą gyvenime aš pasijutau tarp saviškių. O dar sako, kad išsilavinimas nieko nereiškia. 

ŠMIKIS 

Valdininkai - mūsų tautos žiedas. Valstybės pasididžiavimas. Jų priedermė - garsinti mūsų tėvynę visam pasauly. O jeigu už lojalumą partijai prie skurdžios algos primeta kokį tūkstantėlį kitą, nėra ko burnoti: valdininkas ne koks ten mokytojėlis, bet valstybės šulas. Kilnodamas šampano taures su kraštą užplūdusiais užsieniečiais negali parodyti, kad jo rankogaliai nubrizgę... Mūsų visų garbės reikalas apmokėti valdininkų sąskaitas. Jie puikūs vyrai. Visų lygių. Nuo A iki Z... Nors prie žaizdos dėk! Pats įsitikinau, kai nusprendžiau imtis smulkaus verslo. Neturėjau patirties, nuo ko pradėti, atkakliai varsčiau valdininkų kabinetų duris. Vis ne tas. Pagaliau, atrodo, pataikiau. Jis sukiojasi su visu krėslu ir šnekasi per mobiliuką, neveja manęs lauk. Aš stoviu ir kantriai laukiu, laukiu, laukiu... O valdininkas tik šneka, šneka, šneka... Iš kur tiek ištvermės?! 

Staiga tarpdury pasirodė fėja: 

- Kavutė užvirė. 

"Dar ir kavos!" - nudžiugau ir pajutau išdžiūvusioj burnoj jos aromatą. Bet dėl viso pikto ryžausi prisistatyti: 

- Pone, aš Šmi... 

- Pamenu!.. - nukirto per pusę žodžio mane valdininkas, - kad tamstelė Šmikis! Be reikalo trukdote. Žmogus su šitokia pavarde nekelia pasitikėjimo. 

Ir grakščiu mostu parodė duris. 

Mano neviltį nuskaidrino gatvėje sutiktas iš matymo pažįstamas vaikis, gerai nusimanantis apie mūsų valdininkų psichologiją: "Prieš imdamasis verslo, pirmiausia privalai gerai išmokti bendrauti su valdininkais. Krapštyk baksus, ir aš iš tavęs padarysiu biznesmeną." Ir padarė. 

Valdininkas lyg kosmonautas centrifūgoje zvimbdamas sukosi apie krėslo ašį. Suprantama, su mobiliuku prie ausies. Ir net nežvilgtelėjęs į mane parodė stebėtiną įžvalgumą: 

- Šiandien ne priėmimo diena! 

Ne veltui lankiau kursus. Atsidrėbiau į krėslą ir ištiesiau kojas ant valdininko suomiško stalo. Centrifūga staiga sustojo. Net gailiai cyptelėjo. Sutrikęs valdininkas pažvairavo į mano juodas kelnes, jau senamadišką avietinės spalvos švarką, plačiai atlapotą, kad matytų po pažastimi styrantį dėklą, tiesa, su butaforiniu revolveriu. Bet labiausiai jį paveikė nuskustas lyg budisto vienuolio mano kiaušas. 

- Kuo galiu būti naudingas? Ponas? - pašoko iš centrifūgos ir paslaugiai palinko . 

- Šmikis, - prisistačiau. - Kajetonas Šmikis! 

- Nenugirdau, pone... - pabalo valdininkas, regis, mano atsakyme įžvelgęs provokaciją prieš valstybę. 

- Šmikis! - patikslinau. - Ir neapsimetinėk, kad neprisimeni... 

- Aš jūsų paslaugoms, ponas Šmitai! - kažkokia paslaptinga jėga apšvietė jo atmintį. 

- Ne Šmitai, bet Šmiki, supratai? Aš dėl to smulkaus verslo... 

Ir keliais sakiniais, kokių padorioje draugijoje nesakoma, išklojau savo smulkaus verslo planą ir strategiją. 

- Atsiprašau, pone, praėjusius kartus tamsta atrodėte tik šmikelis. O šiandien atsiskleidėte kaip naujos kartos lietuvaitis. Ne smulkaus, bet vidutinio verslo imkitės. Mes tamstą skatinsime, remsime... Ir tamstos pavardė daug sako: Šmitas! Vakarietiška! 

Valdininkas virpančiais pirštais surinko mobiliuko numerį, kažkam kažką nurodė. Paskui apglėbė mane per pečius ir, lydėdamas erdviu kabinetu iki durų, pašnibždėjo į ausį: 

- Ponas Šmitai, žvelgdamas į jus matau mūsų ateitį. 

Aš irgi nelikau skolingas: 

- O tu - mūsų nacionalinis turtas! 

Išsiskyrėme didžiai patenkinti.