LASS LITERATŲ KŪRYBA

Liongina BUČELYTĖ

Meditacijos  

1. 

Lapų auksu nusirito 

Trapūs uogų vėriniai, 

Ieško žaliojo nefrito 

Vaidilutės ir žyniai. 

Čaižo dangų žaibo kirčiai 

Su grėsminga liūtimi. 

Paklausykim be kivirčų, 

Kokią maldą tardami 

Jie aplenkia medį kreivą 

Dėl dorybių septynių, 

Žaliaake miško deive, 

Saugok tuziną velnių! 

2. 

Sustingo žodžiai lyg lava atvėsus, 

Žėručio blyksnį laiko sakiniai. 

Į sapną dūmai paskandino šviesą, 

Žarijų neišduoda pelenai. 

Velniuk, taip išradingai gundęs Kristų 

Ir nesuradęs formos tobulos, 

Atmink, jis buvo didis humoristas - 

Bažnyčia ant išdavusio uolos. 

3. 

Kūrėjas nepristigo amato nei ūpo, 

Išminčių teismo laukia sutverti 

Akmuo ir varna, pailsėt nutūpus - 

Juodi kristalai krištolo nakty. 

Ant šienpjovio peties linguoja dalgis - 

Dievaitė, žiedus mylinti karštai, 

Šunelis mažas į žvaigždes pažvelgia, 

O kelti koją, sako, - per aukštai. 

Auksinis kalnas ar slidi pakalnė 

Iliuzija ketinimų gerų - 

Dangau, palaimink garbintoją velnio, 

Kad apšlakstytų kančią nektaru. 

Vaiko piešiniai 

Mėlynas rūkas, mėlynos pušys, 

Mėlyni vandenys, tiltai sulūžę, 

Mėlynas vakaras, sutemos driekias, 

Mėlyną pilį kaip man pasiekus? 

Tik mėlynos upės, tik vienišos brastos, 

Ar tako nėra, ar nemoku surasti? 

Rytmečio žaros vaiskiai liepsnoja, 

Dažo raudonai pievą ir gojų, 

Gęsta žarijos, sniegenos skris, 

Ką kelio klausti, kas pasakys? 

Tik dega aguonos, tik žemuogės sirpsta, 

Ar žodžių nėra, ar nemoku išgirsti? 

Gelsvos žiedadulkės - žydinti duona, 

Žvakių liepsnelės plazda geltonos, 

Smilgos geltonos pievoje auga, 

Blėstančią šilumą kaip man išsaugot? 

Tik miegančios pievos, tik dūzgianti bitė, 

Ar saulės nėra, ar nemoku matyti? 

VĖJO GŪSIS 

Su saule žaidė apyniai, 

Svaigindami kvepėjo, 

Namo sugrįžęs neseniai 

Mąstei tu apie sėją. 

- Subersiu grūdą, - pasakei, - 

Į dirvą išpurentą, 

O jūs, pažįstami laukai, 

Auginkit duoną šventą. 

Kai pempė, šaukdama "gyvi", 

Prakalbins seną svirtį, 

"Gyvi, - ištars jai, - gyvi, 

Žaliu šilku pavirtę." 

AKROSTICHAS 

Žemės ašarą matęs, Kūrėjau, 

Ežerų slėpiningam dugne, 

Melsvą dangų linu užkerėjęs, 

Derlių laimink ranka auksine. 

Iš spalvingo vasarvidžio sodo 

Ramune, raskila, radasta, 

Bitė pila saldumo aruodą 

Ir neklausia, ar bus atrasta. 

O per klaidų takažolių mišką 

Tempia naštą guvi skruzdėlė, 

Rasomis braido mėnuo išblyškęs, 

Ilgesys - kaip verdenė gili. 

Ūkanotas rugsėjis pagauna 

Saulės blyksnį juodam arime. 

Atskubės metų pranašas jaunas 

Su daigu, su dalgiu, su žiema. 

Prisiminimų takais 

I 

Maldai suklupdei, tyli naktie, 

Rimtimi apgobus žvakės dagtį. 

Buvome ar esam nebe tie, 

Kas galėtų ilgesį pasekti 

Lyg palaimos kupina žvaigžde, 

Išmintingo pranašo žadėta, 

Kuri švietus dangiška raide 

Žemėj savo pažadą tesėtų. 

Ar vadinom lemtį pastabia, 

Kol ji sprendė laikinumo lygtį, 

Kai sekundžių trupančių kalba 

Leido žodžiui tarp žiedų užmigti. 

Jausmas tik akimirkas kelias 

Ūkanotą rytmetį prikėlė, 

Retos snaigės papuošė gėles - 

Atmintie, išsaugok žiburėlį. 

II  

Lino žiede, veidrodi dangaus, 

Nežydėjęs knygoj apie meną, 

Ištvermė nesako: pavargau, 

Raštų vingiuos pasaka gyvena. 

O Fortūna rengiasi juodai, 

Naktimi atvėrusi žvaigždynus. 

Atradimų credo - praradai 

Patikėjus ar nesuklaidinus. 

Vienuma nebuvo atkakli, 

Laukimu išmokusi dalintis. 

Margažiedė vasara toli, 

Sapnui dovanojus gražią mintį. 

III 

Hortenzijų žiedai - žalsva šviesos puta 

Iš vasaros nesenkančio aruodo. 

Lemties knyga be garso užversta, 

Aušrinė budi virš mieguisto sodo. 

Rami diena, kurios jau neturi, 

Iliuzijų rasa švytėti ima - 

Jaunystė prakeikimo sūkury 

Už amžiną gyvenimo troškimą. 

Su vėju plaukia tolstanti giesmė, 

Primindama derlingąjį rugpjūtį. 

Kažkas prie vartų ištarė: eime, 

Nesužinojęs, būti ar nebūti.