PROJEKTAI

Alvydas VALENTA

NUOTOLINĖS STUDIJOS ŠIMTAMS NEĮGALIŲJŲ

Šių metų kovo mėnesį baigėsi trejus metus trukęs, Lietuvos neįgaliųjų draugijos vykdytas projektas "E-studijos ir naujos įsidarbinimo galimybės neįgaliesiems, siekiant paskatinti juos tapti visaverte darbo rinkos dalimi". Neįgaliųjų mąsteliu matuojant, tai buvo tikrai didelis, galėtume sakyti, beveik grandiozinis, 5,89 mln. Lt vertės projektas, finansuotas Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondų lėšomis. Projekto metu pirmą kartą Lietuvoje sukurta ir realiai - ne strategų galvose ar valdininkų ataskaitose - įgyvendinta neįgaliesiems pritaikyta nuotolinių studijų sistema. 600 neįgalių žmonių iš visos Lietuvos turėjo galimybę nuotoliniu būdu mokytis kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos, telerinkodaros, finansų apskaitos ir valdymo, verslo vadybos. Du moduliai - kompiuterinis raštingumas ir anglų kalba - buvo privalomi visiems e-studijų dalyviams, kitus tris žmonės galėjo rinktis savo nuožiūra. Itin svarbu tai, kad e-studijos nebuvo ir nėra kažkieno "saviveiklos" produktas, priešingai, jos yra ar gali tapti sudėtine neįgalaus žmogaus lavinimosi dalimi. Baigusiems šias studijas projekto organizatoriai siūlė toliau mokytis ISM vadybos ir ekonomikos universitete. Šimtui projekto dalyvių šiame universitete buvo apmokėtos vienų metų studijos. Kiekvienas e-studijų dalyvis, nusprendęs siekti aukštojo mokslo, jau turi 40 kreditų. Tai yra įprastų bakalauro studijų pirmo kurso atitikmuo. Projekto dalyviai, pradėję studijas ISM universitete, ateityje jas galės tęsti šioje ar kurioje kitoje aukštojoje mokykloje. 

Visiems e-studijų dalyviams projekto laikotarpiu buvo skirti kompiuteriai ir užtikrintas interneto ryšys - sudarytos visos būtinos sąlygos mokytis nuotoliniu būdu. Atsižvelgdamas į savo galimybes, sveikatos būklę, neįgalusis galėjo mokytis tiek dalykų, kiek norėjo ir kada norėjo. Aišku, tam tikras grafikas buvo, bet jis dažniausiai apsiribojo galutinių atsiskaitymų data, o visa kita palikta paties besimokančiojo nuožiūrai. 

Mokymuisi reikalinga medžiaga buvo surinkta virtualioje aplinkoje ir pasiekiama projekto dalyviui bet kuriuo jam patogiu metu. Prisijungęs prie šios aplinkos, e-studijų dalyvis galėjo dalyvauti kolegų diskusijose, tiesiogiai kreiptis į konsultantą ar dėstytoją. Kitaip sakant, buvo sudarytos galimybės ir jomis pasinaudojo apie 600 neįgalių žmonių. 

* * * 

Kiekviena panašų projektą vykdanti organizacija pirmiausia įgyvendina savo tikslus, siekia didžiausios naudos savo žmonėms. Lietuvos neįgaliųjų draugija čia nebuvo ir negalėjo būti išimtis. Didžioji dalis e-studijų dalyvių buvo jos nariai ar bent žmonės, vienaip ar kitaip su šia organizacija susiję. Tad visiškai suprantama, kad ši organizacija ir visą ar beveik visą derlių "nusipjovė" ir savo aruodus iki viršaus prisipylė... Mums vis dėlto rūpi pažvelgti į visą šitą reikalą iš aklųjų varpinės. Ar dalyvavo projekte regėjimo negalią turintys žmonės, jeigu taip, kaip tada jiems sekėsi? 

Atsakymas į pirmąją klausimo dalį būtų teigiamas - taip, dalyvavo. Sunkiau pasakyti, kas ir kiek žmonių. Be abejo, sąrašai, dalyvių pavardės kažkur yra, bet patys organizatoriai pripažįsta, kad juose reikėtų ieškoti, tikrinti, skaičiuoti, o tokiam tikslui reikia papildomo laiko, kurio visiems visada trūksta... Taigi sąrašai su dalyvių pavardėmis yra, bet tikslius duomenis, kiek, su kokiomis negaliomis žmonių projekte dalyvavo, gauti ne taip lengva. 

Projekto e-studijos koordinatorės Linos Daučiūnaitės teigimu, regėjimo negalią turinčių žmonių galėjo būti apie dešimt. Mūsų žiniomis, nuo penkiolikos iki dvidešimties. Po keletą žmonių dalyvavo iš įvairių Lietuvos regionų ar atskirų miestų: Vilniaus, Kauno, Radviliškio, Kretingos. Yra keletas žmonių iš Vilniaus, Radviliškio - jie projekte dalyvavo šeimomis. Tačiau apskritai, atrodo, dėl statistikos ir skaičių projekto vykdytojai mažiausiai suko sau galvą. Neteko pastebėti ir kokio nors intensyvesnio projekto, jo rezultatų viešinimo. Užsakomasis straipsnis "Bičiulystėje", viena kita pagal projekto reikalavimus būtina konferencija - štai, atrodo, ir viskas. Nelengva prisikasti iki projekto ištakų: anot jo darbuotojų, tie, kurie projektą pradėjo, jau nedirba, tie, kurie dirba, nelabai gali ką nors papasakoti apie pradžią. Įspūdis toks, kad atvažiavo traukinys, pastovėjo, kiek numatyta pagal grafiką, ir nuvažiavo toliau. Suspėjai į jį įšokti ar ne, tai jau tavo reikalas! Visa tai yra ne tiek priekaištas projekto organizatoriams ir vykdytojams, kiek mūsų kasdienybės ir mūsų gyvenimo dalis. Greiti, spalvingi, žėrintys projektų ekspresai raižo senolę Europą visomis kryptimis, ilgiau nesustodami, neužsibūdami vienoje vietoje, todėl svarbiausia - tinkamai pasirinkti ir laiku įšokti į savąjį! Beje, viename informacinės visuomenės gyvenimo būdui skirtame straipsnyje taikliai pastebima, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas vis dažniau apibūdinamas dviem žodžiais - "įšokti ir iššokti". 

Tačiau grįžkime į Lietuvą. E-studijos prasidėjo prieš dvejus metus, pats projektas - prieš trejus. Maždaug metų prireikė įvairiems paruošiamiesiems darbams, žmonėms surinkti ir pan. Vyko projekto pristatymai, tarp jų ir atskiras negalias vienijančiose organizacijose. Bet įdomu štai kas: beveik visi projekte dalyvavę aklieji ir silpnaregiai apie jį sužinojo iš draugų, pažįstamų, vieni per kitus - kitaip sakant, neoficialiais, neformaliais kanalais. Tiesa, vienas kitas pridurdavo, kad vėliau išgirdęs dar ir per radiją, apie projektą, regis, buvo skelbta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos svetainėje. Taigi informacijos lyg ir buvę, bet, akivaizdu, ji buvusi adresuota - kažkam? O kažkam - dažnai lygu niekam. Akivaizdu ir tai, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, jos struktūros nuo "viso šito reikalo tiesiog nusišalino". Viena vertus, tai visiškai suprantama - užtenka savų rūpesčių ir savų bėdų, savų projektų ir savų ataskaitų. Tačiau, kai kalbama apie pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas nuotolines neįgaliųjų studijas, kai jų organizatoriai viešai deklaruoja, kad čia galės dalyvauti įvairias negalias turintys žmonės, kai pagaliau patys neregiai pareiškia norą jose dalyvauti, tokia laikysena kažin ar pati teisingiausia? Visų Lietuvoje neįgaliesiems skirtų projektų nesugaudys, nesukontroliuos jokia nevyriausybinė organizacija, bet į kai kuriuos, ypač didesnius, skirtus ne vienos kurios, bet įvairių negalių žmonėms, dėmesį atkreipti nepakenktų. 

Projekto organizatoriai, matyt, nieko nežinojo apie regėjimo negalią, apie tai, kaip šie žmonės dirba su kompiuteriu, kaip jiems turi būti pritaikoma virtuali aplinka, todėl nesusipratimai prasidėjo jau nuo pirmųjų dienų - mat apie neregiams skirtą "Jaws" niekas nepagalvojo. Projekto sąmatoje jam įsigyti neatsirado eilutės, o, žargonu kalbant, "laužtu" "Jaws" naudotis bent jau oficialiai buvo griežčiausiai draudžiama - mat visos e-studijų dalyviams skirtos programos buvo tik legalios. Taigi sukis, kaip išmanai! Na, žmonės ir sukosi. Vieni gautus "projektinius" kompiuterius padėjo į spintas ir mokslus krimto su turėtais savais, kiti susitarė, kad studijų tikslams vis dėlto būtų leista instaliuotis nelegalią, bet neregiams būtiną programinę įrangą. Neiškraipant tiesos, reikia pasakyti, kad projekto organizatoriai nebuvo žvėrys ir dažnu atveju neregių situaciją suprato, tačiau viena yra prašyti, leisti, suprasti, nedrausti ir šiek tiek kita - gauti tai, kas žmogui priklauso ar galėtų priklausyti. Jeigu panaši situacija susiklostytų, tarkime, šiais metais, žmogus dėl programinės įrangos galėtų kreiptis į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą - prieš trejus metus nebuvo net šios galimybės. Pačios e-studijos akliesiems nebuvo itin sunkios ar sudėtingos, bet ir čia ne viskas buvo pritaikyta su kalbos sintezatoriumi dirbantiems žmonėms, o kai kurių užduočių be reginčiųjų šeimos narių ar draugų pagalbos jie tiesiog būtų negalėję atlikti. 

Tačiau šio rašinio tikslas - ne tiek kritikuoti, kiek pasvarstyti. Lietuvos neįgaliųjų draugija sugebėjo parengti beveik šešių milijonų litų vertės projektą ir judėjimo negalią turintiems žmonėms pasiūlyti nuotolines studijas. Ar gali ką nors panašaus savo nariams pasiūlyti LASS? Ne šešiems šimtams, o, tarkime, šimtui, penkiasdešimčiai?.. Tiesa, kai kurie dalykai atkristų turbūt iš karto, nes akliesiems jie nėra aktualūs arba šie juos sprendžia kitaip, pavyzdžiui, studijos aukštosiose mokyklose. Jose mūsų žmonės sėkmingai studijuoja jau daugiau nei pusšimtį metų - patys renkasi mokyklas, specialybes. Tačiau nuotolinės anglų kalbos ar kompiuterinio raštingumo studijos, ko gero, galėtų sudominti ne vieną LASS narį. Čia būtina pastebėti, kad LASS šiais metais pradeda vykdyti nors ne tokios didelės apimties, bet savo dvasia gana panašų projektą "Neregys kelyje į darbo rinką". Vasario viduryje LASS su Europos socialinio fondo agentūra pasirašė projekto finansavimo ir administravimo sutartį. Pagal šį projektą numatyta parengti 10 aklųjų ir silpnaregių specialistų, kurie galėtų vėliau mokyti neregius kompiuterinio raštingumo. Bet tai jau kitų pasakojimų tema, prie kurios grįšime dar ne kartą. Iškart reikia pasakyti, kad su šia tema susijusi ir kita - ne visada ir ne visiems maloni: kiek realiai žmonių mūsų organizacijoje yra pasirengę mokytis naujovių, jas priimti ir su jomis gyventi! Norėdami būti atviri patys sau, turėtume kalbėti ir apie tai. Tik ne iš priekaištaujančiųjų ar besiteisinančiųjų, bet iš ieškančiųjų tiesos pozicijų.